Č. Iškauskas. Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų...

Vokiečius kiršino ir lietuvis

Dar nuo V. Lenino laikų revoliuciją į visą pasaulį eksportuoti sumanę bolševikai visai suįžūlėjo laimėję Antrąjį pasaulinį karą. Nuolaidžiaujant sąjungininkams Sovietų Sąjunga, kaip sakydavo žmonės, „laikinai atėjusi užmiršo išeiti...“ Didžiulėje okupacinėje zonoje, Rytų Europos teritorijoje, ji drastiškai įvedinėjo savo socialistinę tvarką.

Tiesą sakant, Berlyno sukilimui buvo precendentas: 1947 m. sukilo okupuotos anglų zonos gyventojai. Neramumai prasidėjo kovo mėnesį ir, pagal sovietinės žvalgybos duomenis, tęsėsi tris mėnesius. Daugiausia tai buvo karininkų ir kareivių valgyklų užpuolimai: pokario nepriteklių išvarginti vokiečiai grobė maisto produktus ir nešėsi į namus. Būta ir susirėmimų su anglų kariškiais. Bet sukilėliai politinių reikalavimų nekėlė.

Įtariama, kad prie šio sukilimo prikišo nagus ir Juozas Mikuckis – poetas, Lietuvos karininkas ir Aleksandro Gudaičio – Guzevičiaus užverbuotas KGB agentas (agentūrinis slapyvardis Tuvimas).

1940 m. išleistas iš kalėjimo jis fiktyviai susituokė su vokiete ir išvyko į Braunšveigą, kur anglų okupuotoje zonoje vykdė „kagėbė“ užduotis. Daugiausiai jis rinko žinias apie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą, tačiau savo prisiminimų knygoje „Šioje ir anoje pusėje“ (ši knyga 1974 m. išleista be šeimos žinios) užsimena apie sovietinio žvalgo ištikimybę Maskvai. 1947 m. laiške Justui Paleckiui jis prašo leisti grįžti Lietuvą ir poetiškai apibūdina savo atsidavimą sovietams.

Socializmas taikomas ir Rytų Vokietijai

Berlyno padalijimas skaudžiai užgavo vokiečių savimeilę. Suskaldymą pagreitino Vakarų okupacinėse zonose įvykusi pinigų reforma. 1948 m. birželio 20 d. senosios reichsmarkės pradėtos keisti į naująsias Vokietijos markes. SSRS pabūgo, kad praras savosios Vokietijos dalies kontrolę, ir naktį į birželio 24 d. pradėjo Vakarų Berlyno blokadą.

Buvo užblokuoti per SSRS okupacinę zoną į Vakarų Berlyną vedantys keliai, išjungta netgi elektra. Dėl to JAV ir Didžioji Britanija atidarė vadinamąjį oro tiltą. Jų aviacija sugebėjo tiekti Vakarų Berlyno gyventojams reikalingus daiktus – maistą, kurą, medikamentus ir kt. Per blokadą atlikta per 278 tūkstančių skrydžių. Jų metu pervežta 2 326 406 tonų prekių. Pamačiusi, kad blokada neefektyvi, o gal išsigandusi NATO įkūrimo, balandžio 4 d., sovietinė valdžia 1949 m. gegužės 12 d. nutraukė blokadą.

Berlyno blokada pagreitino Vokietijos padalijimą į dvi dalis. Vakarų valstybės atmetė SSRS siūlymus sukurti vieną sovietų kontroliuojamą Vokietijos valdžią. Buvo sukurtos dvi vokiečių valstybės: 1949 m. gegužės 23 d. - Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), o 1949 m. spalio 7 d. - Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Rytų Berlynas tapo VDR sostine, o Vakarų Berlynas gavo laisvojo miesto statusą.

Kaip ir kitose okupuotose teritorijose, sovietų kontroliuojama Rytų Vokietijos komunistinė vyriausybė ėmė kurti vadinamąjį sovietinio pavyzdžio „socializmą“: valstiečius imta jėga varyti į žemės ūkio kooperatyvus – „kolchozų“ analogus, pramonės darbuotojams – mažinti algas, nuolat didinti išdirbio normas ir skirti baudas už mažiausią prasižengimą.

Rytų vokiečiai masiškai traukėsi į Vakarus – per pirmąjį 1953 m. pusmetį iš VDR pabėgo 185 tūkstančiai žmonių. Ėmė stigti maisto produktų, būtiniausių prekių, kuro ir energijos išteklių. Ypač vokiečius papiktino marmelado – tradicinio jų valgio – pabrangimas, ir sovietų propaganda sukilimą paniekinamai vadino „marmelado maištu“. Kaip tik tuo metu, po J. Stalino mirties, Sovietų Sąjungoje nuo balandžio 1 d. beveik visiems produktams prekės buvo sumažintos.

Kas perpildė kantrybės taurę?

Kantrybės taurę perpildė 1953 m. gegužės 14 dieną Vokietijos vieningosios socialistinės partijos centro komiteto priimtas nutarimas dėl išdirbio normų padidinimo, kuris turėjo būti įvestas iki birželio 30 d. – partijos lyderio Walterio Ulbrechto gimimo dienos. Štai įprastinis Maskvos suredaguotas pranešimas: „Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybė sveikina darbininkų iniciatyvą padidinti išdirbio normas. Ji dėkoja visiems darbininkams, padidinusiems savo normas, už jų patriotinę veiklą. Tuo pačiu ji atsiliepia į darbininkų pageidavimą peržiūrėti bei padidinti normas“.

Žinoma, pirmiausia tai pajuto darbininkai. Neramumai prasidėjo pavasarį: vario lydymo gamykloje Mansfelde – balandžio 17 dieną, dirbtinio pluošto fabrike Premnice – balandžio 28 dieną, Werkzeugmashineno fabrike Berlyne – kovo 6 dieną, neperšaunamų skydų gamykloje Chemnice – birželio 3 dieną. Berlyne jie įsiplieskė birželio 16 dieną Stalino alėjos statybose. Iš pradžių darbininkai protestavo prieš normų padidinimą. Pirmieji metė darbus ir išėjo į gatves Stalino alėjoje partinei nomenklatūrai butus statę statybininkai (vėliau ji pervadinta į Unter der Linden alėją). 10 tūkstančių žmonių atėjo prie vyriausybės rūmų ir įteikė premjerui Otto Grotewohliui protesto laišką.

„Rusai, nešdinkitės namo“

Išsigandusi vyriausybė iš karto atšaukė normų padidinimą. Bet liaudies jau nebegalima buvo sustabdyti. Vakarų Berlyno radijas „RIAS“ („Radijas Amerikos sektoriuje“) ir jo redaktorius, vėliau žinomas politikos veikėjas Egonas Bahras paragino remti sukilėlius (šis komersantas ir žurnalistas mirė pernai rugpjūtį, sulaukęs 93-jų). Jų reikalavimai neapsiribojo ekonominiais, bet protestai peraugo į politinius: surengti laisvus rinkimus, amnestuoti suimtus streikininkus ir oratorius, vėliau gatvėse pasirodė šūkiai „Rusai, nešdinkitės namo“.

Į Berlyną „įvesti tvarkos“ skubiai išskrido Lavrentijus Berija, tapęs neformaliu J. Stalino įpėdiniu, ir Viačeslavas Molotovas su grupe aukštų karininkų. Kaip 2012 m. išleistoje knygoje apie N. Chruščiovą rašo į Vakarus pasitraukęs biologas Žoresas ir jo brolis istorikas Rojus Medvedevai, kaip tik tuo metu N. Chruščiovas sušaukė SSKP CK prezidiumą.

Prieš posėdį L. Berija paskambino į Maskvą, bet jį užtikrino, kad vyks įprastas posėdis, ir jis reikalingesnis Berlyne. Tačiau NKVD šefo uoslė sakė ką kita, ir jis skubiai grįžo į Maskvą, spėjęs tik apžiūrėti Brandenburgo vartus ir sudegusį reichstagą. Birželio 26 d. N. Chruščiovas į kabinetą atėjo nešinas pistoletu, pūpsančiu kelnių kišenėje, ir tai sukėlė dar didesnį L. Berijos nerimą.

Prezidiumo pirmininkas pasakė ilgą kalbą, kurioje apkaltino L. Beriją, kad šis nuo 1920 m. yra britų žvalgybos agentas. Netrukus į kabinetą įėjo 10 ginkluotų karininkų su Žukovu priešakyje ir L. Beriją suėmė. Nuslopinti galimus neramumus į Maskvą buvo įvestos Kantemiro ir Tamanės tankų divizijos. Tankų pabūklai buvo be uždangalų ir pasiruošę atakai. Po 5 mėnesių, prieš pat katalikų Kalėdas, L. Berija buvo sušaudytas.

O tuo metu, birželio 17-ąją, Berlyne jau buvo užimta ar šturmuota 250 valstybės ar vyriausybės įstaigų, partijos būstinių. Sukilėlius pasitiko sovietiniai tankai ir kareiviai. Nei Rytų Vokietijos policija, nei vokiečių kareiviai tuomet ginklų neturėjo, tad turėjo veikti Raudonoji armija. Iš pradžių rusų kareiviams buvo įsakyta nešaudyti, bet, kai iš palėpės buvo pašautas sovietinis majoras, tankas tiesiog ištaškė namą. Miestų gatvėse vyko susirėmimai su demonstrantais. Jie tankus apmėtydavo pagaliais ir akmenimis, tankai atsakydavo ugnimi.

Minios griovė pasienio ženklus ir statinius sienoje tarp sovietinės ir Vakarų zonos. Sukilėliai naikino komunistinės valdžios simbolius – vėliavas, plakatus, iškabas, taip pat ir Stalino portretus. 22 metų vairuotojas Horstas Valentinas kartu su draugu užlipo ant Brandenburgo vartų, nukabino raudoną vėliavą ir iškėlė kitą – su Berlyno simboliu meška. Vėliau buvo paskelbtas bendras demonstrantų ir sukilėlių skaičius – apie 3-4 milijonai žmonių iš 18 mln. gyventojų.

Neramumai ir represijos tęsėsi savaitę. Sukilimas buvo numalšintas tankų ir automatų ugnimi. 1990 m. išslaptintais duomenimis, žuvo 125 žmonės, Vakarų suvestinėse buvo skaičius 507. Valdžios pusėje žuvo 5 žmonės. Bet po šio sukilimo prasidėjo neregėtos represijos. Sovietų vyriausiasis komisaras Vokietijoje Vladimiras Semionovas gavo asmeninį Maskvos nurodymą mirties bausme nuteisti 29 sukilėlius (vėliau jam buvo suteiktas Berlyno garbės piliečio vardas, bet 1992 m. atimtas). Buvo suimta apie 20 tūkst. žmonių, Vokietijos teismai nuteisė 1526. Keletas jų sušaudyta, daug mirė kalėjimuose, dalis buvo išsiųsta į sovietinius lagerius. Pirmas nužudytas buvo 36-rių metų bedarbis dailininkas, dviejų vaikų tėvas Willis Göttlingas...

Štai tipinis Magdeburgo miesto komendanto pranešimas: „Pranešu, kad piliečiai Alfredas Darchas ir Herbertas Strauchas karo tribunolo teismo nuteisti mirties bausme sušaudant už aktyvų dalyvavimą prieš esamą tvarką, taip pat už dalyvavimą banditiškuose išpuoliuose. Nuosprendis įvykdytas 1953 metų birželio 18 dieną. Magdeburgo miesto karo komendantas“.

Anų laikų nuosėdos...

W. Ulbrichtas po to tik sustiprino savo valdžią. Po L. Berijos suėmimo ir jis puolė valyti partijos gretas. Tačiau sukilimas paspartino ir VDR savarankiškumą. SSRS 1953 m. rugpjūčio mėnesį atleido VDR nuo likusios 2,5 milijardų dolerių reparacijos (iki 5 proc. respublikos biudžeto) ir grąžino 33 paskutines valdomas įmones. Be to, sovietai suteikė kreditą ir įvežė papildomų prekių, kurios numušė kainas.

Taigi, sukilimas padėjo, kad jau 1954 metais buvo nutrauktas okupacinis režimas ir VDR gavo suverenitetą. Tačiau virš Rytų Vokietijos išsiskleidė jau kitas represinis geležinis „Stasi“ sparnas (vok. stasi – valstybės saugumo ministerija). Prasidėjo saugumo valdomas Rytų Vokietijos stagnacinis periodas. Į Vakarų Vokietiją spruko vis daugiau Rytų vokiečių, kol W. Ulbrichto iniciatyva 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pradėta statyti Berlyno siena, stūksojusi daugiau kaip 28 metus.

Berlyno sukilėlių pavyzdys turėjo įkvėpti ir Lietuvos partizaninį judėjimą, tačiau jis savo organizuota forma išsikvėpė būtent 1953 m. Analogišką Birželio (tik 1941 m.) sukilimą Lietuvoje organizavęs Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) taip pat gimė Berlyne, pirmojo Lietuvos ambasadoriaus Vokietijoje Kazio Škirpos bute. Berlyne taip pat veikė VLIK‘as, kurio būstinė į JAV persikėlė 1955 m. Jis nuolat informavo pasaulį apie pasipriešinimo kovą Lietuvoje, pasaulio lietuvių padėtį, sovietinę tikrovę ir SSRS represijas okupuotose teritorijose.

Tiesą sakant, Vakarų valstybės buvo abejingos Berlyno sukilimui. Buvę sąjungininkai dar buvo hipnotizuoti sovietinių pergalių ir J. Stalino galių ir susitaikę su okupaciniu režimu. Tas keistas susitaikymo šešėlis tvyro iki šiandien. Pavyzdžiui, Berlyno Treptovo parke stovi gana kontraversiškas paminklas 1953 m. įvykiams atminti. Čia didžiulę erdvę įrėmina akmeniniai sarkofagai, ant kurių vokiečių ir rusų kalbomis iškaltos aštuonios diktatoriaus J. Stalino citatos.

Kitas itin monumentalus paminklas iš karto po karo buvo pastatytas netoli Brandenburgo vartų, angliškajame sektoriuje. Per visą VDR laikotarpį ten stovėjo ir dabar už 200 m nuo reichstago stovi sovietinis tankas. Prieš porą metų Vokietijos vyriausybė atmetė pasiūlymą pašalinti iš Berlyno gatvių šiuos represijų ir žudynių reliktus, bet Angela Merkel tvirtino, kad reikia gerbti 1990 m. pasirašytus susitarimus...

Simboliška yra tai, kad eksteritorialų statusą turėjęs sovietų paminklas įsitaisęs Birželio 17-osios (Strasse des 17. Juni) gatvėje. Juk ši gatvė pavadinta 1953 m. birželio 17-osios pasipriešinimui sovietams atminti.