Č. Iškauskas. V. Leninas, sifilis ir Lietuva

Nenustebsiu, jei kai kas, net ir Lietuvoje, per Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (Lenino) mirties 90-ąjį jubiliejų, sausio 21-ąją, nubrauks gailią ašarą ir širdyje kartos: jo idėjos gyvuos visada... Nė kiek neperdedu, nes bolševikų pasekėjų randasi vis daugiau, ir betrūksta, kad jie gavę leidimą su raudonomis vėliavomis vienąkart išeitų į Vilniaus gatves ar rinktųsi kur nors buvusioje Lenino aikštėje...

Kita vertus, visiškai nenurašykime V. Lenino guvaus proto, organizatoriaus talento, puikaus oratoriaus sugebėjimų, na ir ugningo mąstytojo, balansavusio ant dogmatinio filosofo ir revoliucinio fanatiko ribos, darbų bei veiksmų. Negali paneigti, kad tam tikra prasme anuomet jis buvo naudingas ir Nepriklausomybės aktą paskelbusiai Lietuvai.

Didelis nuopelnas – taikos sutartis

Pavyzdžiu gali būti ir gana pozityvi 1920-ųjų liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“.

Kaip rašo Adolfas Šapoka „Lietuvos istorijoje“, Rusija apsiėmė grąžinti karo metu išvežtą turtą, archyvus, dokumentus, indėlius bei kapitalus, atleido Lietuvą nuo valstybinių skolų, o karo nuostoliams padengti davė 3 mln. aukso rublių (apie 15 mln. tuometinių litų) bei leido išsikirsti 100 tūkst. ha miško. Kiek anksčiau, birželio 30-ąją, buvo pasirašyta sutartis dėl tremtinių gražinimo į Lietuvą. Sienų su Latvija ir Lenkija demarkacija buvo palikta apspręsti atskiromis sutartimis su šiomis šalimis, bet Lietuva įgijo teisę atsiimti 32 441 kv. km. teritorijos, nors siena taip ir liko nepažymėta.

Metas iš tiesų buvo nelengvas. Raudonajai armija sėkmingai puolant Vakarų fronte, V. Leninas liepos 10 d. gavo delegacijos nario, vokiško ir lenkiško kraujo turinčio Juliano Marchlevskio, 1919 m. rudenį vadovavusio deryboms su generolu Juzefu Pilsudskiu, pranešimą, kad taikos sutartis su Lietuva jau prarado prasmę. Tačiau V. Leninas tos minties nepalaikė, ir vis dėl to liepos 12 d. sutartis buvo pasirašyta. Užsienio reikalų komisaro, vokiškos kilmės diplomato Georgijaus Čičerino pavedimu Sovietų Rusijai atstovavo delegacijos pirmininkas Adolfas Joffe (nusižudė 1927 m.), nariai – Julianas Marchlevskis (buvo Lenkų ir lietuvių socialdemokratų partijos vienas iš įkūrėjų, mirė 1925 m. per atostogas Italijoje) ir Leonidas Obolenskis (diplomatas, SSRS pasiuntinys Lenkijoje, Ermitažo vadovas, mirė 1930 m. susirgęs sunkia liga). Sutarties pasirašymo ceremonijoje dalyvavo Liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. Leninas.

To meto Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas savo prisiminimuose („Politinė biografija“, Čikaga, 1982) rašė, kad G. Čičerinas dar 1919 m. rugpjūčio 31 d. per radiją atvirai skelbė, jog Rusija siekia dviejų tikslų: taikos propaganda palenkti vakariečius darbininkus savo pusėn, Baltijos šalyse, pripažinus šių valstybių nepriklausomybę, siekti jų nešališkumo, kad jos netrukdytų kovoti prieš Lenkiją. Lietuva irgi buvo suinteresuota šia sutartimi: tuo metu pilsudskinė „Lenkija, užėmusi Vilniaus kraštą, pasistūmėjusi Galicijoje ir Volinijoje (Voluinėje arba Volynėje – istoriniame regione Ukrainos ir Lenkijos pasienyje – Č.I.), svajojo pajungti bent dalį Ukrainos, Gudiją ir Lietuvą, o savo svajonei įgyvendinti balandžio 28 d. lenkai pradėjo karo žygį Ukrainoje ir Gudijoje ir jau gegužės mėnesį užėmė Kijevą“, – rašė E. Galvanauskas.

V. Lenino plunksnai priklauso vienas svarbiausių – pirmasis taikos sutarties punktas, kurį Lietuvos delegacija gavo specialiame Kremliaus antspaudu pažymėtame voke. Šiuo punktu Sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė Rusijos suverenių teisių į Lietuvos teritoriją ir jos gyventojus. Be to, rugpjūčio 6 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Sovietų Rusijos pasiuntinys Aleksandras Akselrodas (garsus finansininkas, išbuvo pasiuntiniu vos pusmetį, bet, kaip tvirtina istorikas Zenonas Butkus, suvaidino svarbų vaidmenį bolševikinės Rusijos ir Lietuvos santykiuose) ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius, bet jau po dviejų dienų, kai Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi, ši taikos sutartis tarsi ir prarado savo reikšmę.

Vilniuje paakino socialdemkratus

Lietuvai naudingos V. Lenino pastangos paskendo naujų konfliktų, okupacijų ir Europos pasidalinimo verpetuose. O ir pats revoliucijos vadas netrukus pasiligojo ir pamažu ėmė užleisti pozicijas dar didesniam tironui – buvusiam Tautybių reikalų komisarui Josifui Stalinui. Bet dar grįžkime į ankstesnius laikus, kai V. Leninas nepaliaujamai keliavo ir net buvo užsukęs į Vilnių.

2012 m. lapkričio 11 d. DELFI straipsnyje, mes rašėme, kad Vakarų Europoje jis trumpai lankėsi dar 1895 m., kur užmezgė ryšius su garsiu marksizmo propagandistu ir filosofu Georgijum Plechanovu, tų metų pradžioje įkūrusiu Rusų emigrantų socialdemokratų sąjungą. Grįžęs į Sankt Peterburgą V. Leninas įkūrė „Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti“.

Bet pakeliui namo 1895-ųjų rugsėjo 19 d. vos 25-rių sulaukęs būsimas revoliucijos vadas keletui valandų buvo apsistojęs Vilniaus geležinkelio stotyje (sovietiniais laikais ant jos pastato buvo pritvirtinta atminimo lenta). Sovietiniai istorikai Bronius Vaitkevičius, Konstantinas Surblys ir Romas Šarmaitis savo studijoje „Leninas ir Lietuva“ didžiuodamiesi rašė, kad per trumpą laiką V. Leninas Vilniuje spėjo užmegzti ryšius su vietos socialdemokratais, bendravo su jų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Domaševičiumi, kuris, anot Zigmo Angariečio, taip ir netapo prisiekusiu bolševiku (po metų, 1986-ųjų gegužės 1 d., buvo įkurta ir Lietuviškoji socialdemokratų partija, tik po devynerių metų pavadinta Lietuvos SDP).

Istorikai tvirtina, kad, kaip teigiama, žydiško kraujo turėjusio V. Lenino dėka Vilnius laikomas BUND – Žydų darbo partijos (General Jewish Labour Bund) Rytų padalinio įkūrimo vieta. Bet dėl nesutarimų su menševikų lyderiu Julijum Martovu 1906 m. V. Lenino ir BUND keliai išsiskyrė. Kitais metais įsikūrė Žydų socialdemokratų organizacija, tačiau LSDP ir BUND derybos dėl susijungimo nepavyko, nes LSDP reikalavo pripažinti Lietuvos teritorinę autonomiją, o Bundo vadovai Rusijos imperiją matė vieningą ir nedalomą.

Vadinasi, neabejotinai V. Leninas paskatino LSDP – seniausios Lietuvos partijos – įsikūrimą. Tai ir minėtoji taikos sutartis buvo kone vieninteliai V. Lenino nuopelnai iš carinės priespaudos bundančiai Lietuvai. Bet uždelsto veikimo bomba jo organizme jau tiksėjo...

Oficiali mirties versija

Jeigu tikėtume gana ginčytinais jo mirties priežasčių aiškinimais, pereitume į pikantiškų istorijų puslapį. Oficiali versija tikina, kad V. Lenino sveikatai įtakos turėjo jo tremtys, emigracija, aktyvi revoliucinė veikla. Žinoma, ir pasikėsinimas į jį, kai 1918 m. rugpjūčio 30-ąją Revoliucinės socialistų partijos narė žydė Faina Kaplan paleido tris šūvius į automobilyje sėdėjusį V. Leniną. 1922 m. jis patyrė pirmą insultą, po kurio paralyžiavo dešiniąją kūno pusę. Antrasis įvyko gruodį, ir politinis biuras V. Leniną pašalino iš savo sudėties kaip neveiksnų. Kitų metų kovą kraujas išsiliejo į smegenis trečią kartą, ir Leninas nuo tol negalėjo nei judėti, nei kalbėti. 1924 m. sausio 21-oji tapo lemiama Lenino gyvenime: 18.50 val. Maskvos laiku savo rezidencijoje Gorkuose jis užgeso… Po trijų dienų jis buvo kremuotas, balzamuotas ir pašarvotas skubiai per šešias paras pastatytame mediniame Mauzoliejuje.

Oficialiai V. Leninas mirė nuo cerebrinio paralyžiaus, beje, kaip ir jo tėvas. Visos kitos mirties versijos Rusijoje kelia V. Lenino gerbėjų pasipiktinimą. Kai kažkada Gorkuose gidės paklausiau, kodėl V. Leninas neturėjo vaikų ir nuo ko mirė, moteris piktai atšovė, kad „tokie klausimai yra Pabaltijo nacionalistų išmislas“...

Kaip rašė Harvardo universiteto istorijos profesorė Nina Tumarkin 1997 m. išėjusioje knygoje „Leninas gyvas: jo kultas sovietinėje Rusijoje“ (Lenin Lives! The Lenin Cult in Soviet Russia), pirmą kartą bolševikų partija apie savo lyderio mirtį sužinojo tą patį vakarą Tarybų XI suvažiavime, o betarpiškas mirties liudininkas buvo jo bendražygis Nikolajus Bucharinas, kurį vėliau J. Stalinas apkaltino buožių gynėju, privačios nuosavybės rėmėju ir 1938 m. įsakė sušaudyti. Tame suvažiavime, kurį N. Tumarkin aprašo kaip pirmą Sovietų Sąjungoje kulto pasireiškimą (jį nustelbė tik J. Stalino asmenybės kultas ir masinės raudos po jo mirties 1953 m. kovą), kai kurie prezidiumo nariai „nuleidę galvas ant stalo verkė kaip vaikai“. Per keturias dienas prie didžiojo vado karsto Gorkuose pabuvojo apie pusė milijono lankytojų...

Bolševizmo genijus - šlykščios ligos auka?

O štai žinoma britų istorikė Helena Rappoport (jos vardas atsitiktinai panašus į Lenino slapyvardį; teigiama, kad tiurkų kalbos pagrindu susiformavusia jakutų kalba Lena (Oluone) yra vardų Jelena, Helen, Elena santrumpa ir reiškia „saulėta, šviesi, švytinti, išrinktoji arba fakelas, deglas, šviesulys“), kaip rašė Londono laikraštis „The Telegraph“, savo emigracijos metais buvo užsikrėtęs lytiškai plintančia liga, vadinama neurosifiliu, kurio vystymosi fazė gali trukti iki 20 metų. Britė savo knygoje „Konspiratorius: Leninas tremtyje“ (Conspirator: Lenin in Exile) teigė radusi įrodymų, kad V. Leniną 1902 m. Paryžiuje užkrėtusi prostitutė, nors jis tuo metu jau bendravo su savo idėjine drauge Inessa Amand. Kitas britų mokslininkas Neilas Hardingas tyrime „Leninas ir pasaulinė revoliucija“ (Lenin and world revolution) tvirtina, jog „nežinoma, ar Lenino santykiai su ja buvo seksualiai intymūs“. Jeigu ne, tai jis galėjo pasinaudoti Paryžiuje išplitusių „sekso bitelių“ paslaugomis.

Šie istorikai naudojasi garsaus rusų gydytojo fiziologo ir refleksologo Ivano Pavlovo, vieno pirmųjų gavusio Nobelio premiją medicinos srityje, ataskaita, kurioje teigiama, kad „revoliuciją įvykdė pamišėlis, kurio smegenys užkrėstos sifiliu“. Išeitų, kad šis pamišėlis vadovavo 1917 m. spalio bolševikų revoliucijai ir padėjo pamatus 74 metus gyvavusiai Sovietų Sąjungai… Tai nieko stebėtino, prisiminus, kad sifiliu sirgo ir tokios asmenybės kaip Ivanas Rūstusis, Adolfas Hitleris, Napoleonas Bonapartas arba Žygimantas Augustas.

Tokie tvirtinimai tik prideda argumentų tiems, kurie siūlo Lenino palaikus iškelti arba į Sankt Peterburgą, arba į Gorkus, o dabartinį Mauzoliejų gerai dezinfekuoti arba visai sulyginti su žeme. Bet šiurpas perbėga per kūną, kai pagalvoji, kiek žmonių per tuos 90 metų praėjo pro baisia infekcine liga sirgusį ir tokią nešlovingą baigtį pasirinkusį revoliucijos-perversmo genijų…

Negarbingoje V. Lenino gyvenimo pabaigos versijoje galbūt yra ir lietuviškas dėmuo. Bent taip kažkada manė humoro laidos „Dviračio šou“ autoriai, pajuokavę, kad V. Leninas sifiliu užsikrėtė ne kur Šveicarijoje ar Paryžiuje, o Vilniuje, kur dar 1895-ųjų rudenį pakeliui į Sankt Peterburgą užsuko keletui valandų. Esą per tą laiką bendraminčiai jį ne tik pamaitino, su juo aptarė socialdemokratų judėjimo reikalus, bet 25-mečiui jaunuoliui ir parūpino visokių malonumų...

Ką gali žinoti, gleivėti tikrovės čiuptuvai sutepa net ir genialiausias asmenybes.