Šios alegorijos ne iš barbarų gyvenimo. Taip apžvalgininkai pašiepia Vladimiro Putino apetitą, kurį jis šiaip taip numalšino aneksavęs Krymo pusiasalį. Bet Ukrainos gabalas – ne pabaiga. Prie jo geopolitinio pietų stalo jau gabenama Aliaska...
Tiesa, pats Rusijos prezidentas Aliaskos susigražinimo idėją linkęs nuleisti juokais, nes sako labai nesureikšminąs pasiūlymų ją atsiimti iš JAV. Tiesioginėje televizijos laidoje atsakydamas į vienos pensininkės klausimą, ar Rusija planuoja atsiimti Aliaską, V. Putinas atsakė: „Faina Ivanovna, brangioji – kam jums Aliaska? Mes esame šiaurinė šalis – 70 proc. mūsų teritorijos priskiriama prie Šiaurės ir Tolimosios šiaurės regionų, – sakė jis. – Argi Aliaska Pietų pusrutulyje? Ten juk irgi šalta. Geriau nesikarščiuokime.“
„Beje, Aliaska buvo parduota – lyg ir XIX amžiuje. Maždaug tuo metu Luiziana buvo parduota prancūzų Jungtinėms Valstijoms. Tūkstančiai kvadratinių kilometrų ... buvo parduoti už 7,2 mln. dolerių. Tiesa, (sumokėta) auksu. Dabartinį ekvivalentą galima apskaičiuoti – tačiau, žinoma, nebrangiai“, – blizgėjo žiniomis Rusijos prezidentas.
Dar vienas rusų pokštininkas sėdi Briuselyje. Rusijos pasiuntinys ES Vladimiras Čižovas pusiau juokais pagrasino JAV senatoriui: „Bijokite ne dėl Moldovos, o dėl Aliaskos“. Gi Jakutsko meras Aisenas Nikolajevas kreipėsi į Valstybės Dūmą ir prezidentą V. Putiną prašydamas padėti susigrąžinti Elovio salą, kuri tėra 30 kv. km ploto, kurioje gyvena 300 žmonių ir kuri priklauso JAV Aliaskos valstijai.
Meras turi šalininkų ir pačioje Amerikoje. Daugiau nei 22 000 žmonių pasirašė peticiją, remiančią Aliaskos secesiją nuo JAV ir prisijungimą prie Rusijos, pranešė „RIA Novosti“. Parašus pradėta rinkti kovo 21 d. Jei ši iniciatyva per mėnesį sulauks 100 000 parašų, prezidento Baracko Obamos administracija bus įpareigota į ją atsakyti. Kaip atsakys, čia jau Baltųjų rūmų šeimininko humoro suvokimo reikalas.
Taigi, pajuokauta, atsipalaiduota. Bet, kaip sakoma, kiekviename juokelyje yra dalis tiesos. Maskva jau seniai kremtasi dėl Rusijos caro Aleksandro II neapdairumo, kai jis 1867 m. kovo 30 d. suraitė parašą ant dekreto, pagal kurį už 7,4 mln. dolerių Aliaską pardavė tuomet ją valdžiusiems britams (pagal dabartinę pinigų vertę tai atitiktų 120 mln. dol.). Rusijos komunistų partija ypač susirūpinusi šiuo kontraktu ir kelia versiją, kad Amerikos žemyno dalis ne parduota, o išnuomota 99 ar 100 metų. Vadinasi, teigia jie, jau kone 50 metų yra pagrindo reikalauti Aliaską gražinti...
Žinynai teigia, kad iš Azijos per Aliaską į Šiaurės Ameriką žmonės kėlėsi prieš 15- 40 tūkstančių metų. Eskimai ir aleutai Aliaskos pusiasalyje apsigyveno prieš 3 - 8 tūkstančius metų. Aliaska (Alyeska) aleutų kalba reiškia „didžioji žemė“. Pirmasis Aliaskos krantus pasiekęs europietis – danų keliautojas, tarnavęs Petro I-ojo laivyne, Vitusas Jonassenas Beringas, kurio vadovaujama rusų laivyno ekspedicija čia atplaukė 1741 metais. Pirmoji rusų gyvenvietė įkurta 1784 m., o 1799 metais čia atsirado Rusijos ir Amerikos bendrovė, iki 1867 m. faktiškai kontroliavusi prekybą kailiais bei medžioklę.
Antroje XIX a. pusėje carinė Rusija pergyveno sunkius finansinius ir politinius laikus. Po pralaimėjimo Krymo kare valstybę slėgė didžiulės skolos, o caro Aleksandro II ministrų kabinetas niekaip neįstengė suvaldyti didžiulių Rusijos teritorijų, tarp jų ir Aliaskos. Dabar ji kėlė ypatingą nerimą, nors ten buvo sumedžiojama daugybė kalanų (jūrų ūdrų) ir ruonių. Teritoriją valdanti Rusijos –Amerikos kompanija nuolat reikalavo valstybės subsidijų. O rūstus šių vietų klimatas ir ribotos žemės ūkio galimybės darė Aliaską nepatrauklia kolonistams. Ten įsikūrė kelios kailių faktorijos ir keli šimtai rusų medžiotojų bei Rusijos imperatoriaus valdžią ginantys kareiviai. Nestabilią padėtį nuolat komplikuodavo gandai apie tai, kad Aliaskoje yra aukso.
Caras buvo įsitikinęs, kad netrukus ten pradės plūsti persikėlėliai ir reikalai klostysis panašiai kaip ir 1849 metais, kai aukso karštligė tiesiog atplėšė Kaliforniją nuo Meksikos ir kitais metais prijungė prie JAV. Todėl jis ketino verčiau parduoti šias žemes už padorią kainą, nei netekti jų po kelerių metų. Vienoje iš 2009 m. rusų k. leistos serijos „Velykije tainy prošlogo“ (Great Mysteries of the Past, 1994 m.) knygų rašoma, kad Aliaskos pardavimo priežastys buvo kelios: buvo neįmanoma išlaikyti Rusijos teritorijų už vandenyno karo atveju, tai aiškiai parodė 1853-1856 metų Krymo karas; rusų gyventojų skaičius kolonijose niekada nebuvo didesnis už 800; labai svarbus faktorius – imperijos interesų perkėlimas į Prieamūrio ir Vidurio Azijos regionus.
Taigi, 1867 m. kovo pradžioje Aleksandro II pasiuntiniui JAV, austrų kilmės diplomatui Eduardui von Stoecklui nurodyta už penkis milijonus dolerių pasiūlyti didžiules Aliaskos teritorijas valstybiniam Jungtinių Amerikos Valstijų sekretoriui Williamui H. Sewardui. Vašingtonas nedelsdamas pradėjo derybas.
Greitai paaiškėjo, kad šis ne tiek susidomėjo tokiu sandėriu, kiek skubėjo kuo greičiau sudaryti sutartį. Jis buvo aršus ekspansionizmo šalininkas ir tikėjo „natūraliu Amerikos“ pašaukimu plėsti savo teritorijas Šiaurės Amerikos kontinente. Be to jis buvo įsitikinęs, kad nepaisant nuotolio vieną dieną Aliaska taps būtina Jungtinėms Valstijoms. Bet sekretorius turėjo gauti Kongreso palaikymą anksčiau, nei susirinks ir jį kontratakuos prezidento Andrew Jacksono priešininkai.
Tad W.H. Sewardas skubėjo, ir jau tą pačią naktį iš kovo 29 į 30-ąją Valstybės departamente parengta 27 puslapių sutartis, o ketvirtą ryto ji buvo pasirašyta: Aliaska ir Aleutų salos perėjo amerikiečiams. Ratifikuojant ją vos vieno balso persvara nugalėjo Aliaskos pirkėjai.
Rusijoje apie ruošiamą sandorį žinojo viso labo šeši žmonės – imperatorius Aleksandras II, jo brolis Konstantinas Romanovas, užsienio reikalų ministras Aleksandras Gorčiakovas, finansų ministras Michailas Reiternas, admirolas Nikolajus Krabė ir Rusijos pasiuntinys JAV E. von Stoecklis.
O visuomenė apie susitarimą buvo informuota tik praėjus dviem mėnesiams po dokumento pasirašymo.
Tuo metu Rusija desperatiškai ieškojo trejų metų paskolos iš užsienio – po 15 mln. rublių per metus. Rusijos armijai reikėjo nuolatinių investicijų. Be to, po nuvilnijusios San Francisko aukso karštligės pavieniai aukso ieškotojai Aliaskoje jau taip pat buvo pradėję kasti auksą. Užuot išnaudojusi šią gyslą, Rusijos valdžia baiminosi, kad paskui pastaruosius ten patrauks ir Amerikos kariai, o tam rusai buvo visiškai nepasirengę. Nerimą kėlė ir mormonų „šliaužianti kolonizacija“ regione.
Praeityje būta mėginimų daryti užuominas apie Aliaskos priklausomybę. Praėjus beveik 100 metų, per karą su naciais Josifas Stalinas Jaltoje pareiškė, kad SSRS nereikš savo teisių į Aliaską, taip nustebindamas amerikiečius, maniusius, kad šis klausimas galutinai išspręstas dar valdant V. Leninui. J. Stalinas tiesiog norėjo parodyti, kad sąjungininkams daro nuolaidą už SSRS teisę kontroliuoti Vidurio Europos šalis.
Rusijos komunistai ir šiandien mano, kad Aliaskos nuomos sutarties, jei tokia iš tiesų buvo, terminas baigėsi Leonido Brežnevo laikais. Sąmokslo teorijos šalininkų nuomone, Rusijai dar buvo galima pabandyti susigrąžinti teises į Aliaską, paviešinus staiga atsiradusią rusišką sutarties kopiją (pusiasalio pardavimo sutartis buvo sudaryta prancūzų ir anglų kalbomis), ir paskelbus, jog tiek caras Aleksandras II, tiek V. Leninas, tiek J. Stalinas neturėjo teisės parduoti Aliaskos. Bet L. Brežnevas buvo per silpnas, kad tai padarytų.
O V. Putinas per stiprus, kad Aliaską pamirštų. Paragavęs pirmųjų savo agresyvios politikos vaisių, jis, tegul ir pokštaudamas, naktimis nemiega, rengdamas buvusių imperijos ir SSRS teritorijų susigražinimo planus. Nors jis ir pripažįsta, kad Aliaska – tolimas tikslas, nes Maskva kol kas turi ir artimesnių.
Betgi su menamais Aliaskos „klondaikais“ V. Putinas gautų ir nemalonią dovanėlę: per lapkritį įvyksiantį referendumą bus balsuojama, ar pusiasalis taps trečia (po Vašingtono ir Kolorado) JAV valstija, kurioje leidžiamas marihuanos vartojimas. „Reuters“ praneša, kad balsavimas buvo numatytas balandžio 21 d., bet tokia skuba prieštaravo valstijos įstatymams. Vienas asmuo galės laikyti unciją (28 gramus) narkotikų ir auginti šešis augalus savo reikmėms...
Ar Lietuva turi ryšių su tolimąja „didžiąja žeme“? Nebent ten nuvyksta turistai, ekstremalių sporto šakų mėgėjai, pavyzdžiui, į Aliaską pasivaržyti nukeliauja Elektrėnuose veikiančio Lietuvos šunų kinkinių sporto klubo nariai...
Prieš metus Užsienio reikalų ministerija Lietuvos garbės konsule Aliaskoje paskyrė Svają Vansauskas Worthington - žinomą Aliaskos akademikę, gerbiamą Ankoridžo miesto bendruomenės narę, gimusią Lietuvoje, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su tėvais pasitraukusią į Vakarus ir nuo 1966 metų gyvenančią Aliaskoje.
Tarp Lietuvos ir Aliaskos – apie 13 tūkstančių kilometrų. Bet godus V. Putino žvilgsnis aprėpia ir vieną, ir kitą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.