Čia lageris. Mūsų užduotis – palengva žudyti žmones.

Leidykla „Briedis“ išleido dokumentinę mokslų daktaro N. Petrovo knygą „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“ „Ar išmokome istorijos pamoką!? Deja, vienur ar kitur galime išgirsti svarstant apie „istorinę Stalino diktatūros naudą“. Stalinas pristatomas kaip „tėvynės gelbėtojas“, jo glamūrinį paveikslą pastoviai bando prakišti į plakatus ir išstatyti visuotinei apžvalgai. Pergalės dienos išvakarėse Atgimstančiam mitui apie „išmintingą, artimą ir mylimą“ gali sutrukdyti tik daugybe dokumentų pagrįsta, tiksli istorinė tiesa apie jį – tironą ir žudiką“, – rašo N. Petrovas.

Autoriaus knygoje remiantis dokumentais pasakojama apie sovietų VČK-OGPU-NKVD-KGB nusikalstamą veiklą - nuodų bandymus su žmonėmis, sufabrikuotas automobilių avarijas, politines žmogžudystes, neįtinkančių žmonių kankinimą ir naikinimą.

Mokslų daktaras Nikita Petrovas (g. 1957 m.) – rusų istorikas, daugybės knygų, straipsnių autorius.

N. Petrovas dalyvauja demokratinio mokslinio-informacinio ir švietėjiško visuomeninio centro „Memorialas“ veikloje, šiuo metu yra jo tarybos pirmininko pavaduotojas. 1991 m. Rusijos federacijos Aukščiausiosios tarybos perduodant SSKP ir KGB archyvus ekspertas. Rusijos federacijos Konstitucinio teismo „SSKP byloje“ ekspertas. Specializuojasi sovietų saugumo struktūrų istorijoje.

Apgynęs disertaciją Amsterdamo universitete, tema „Stalinas ir NKVD-MGB organai sovietizuojant Centrinę ir Rytų Europą. 1945-1953 m.“. 2011 m. ji atskiru leidiniu išleista Maskvoje.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.

Berijos parankinis: sadistas, paversdavęs žmones mėsos gabalu

Slaptoje laboratorijoje Maskvoje - kraupūs bandymai su žmonėmis

Sulaukėm! Gulago generolai ir lagerių viršininkai tampa miestų garbės piliečiais.
Taip, nepavyko kai kuriems nelabai seniems miestams: įsikūrusių įmonių vietose išaugo miestai, kuriuos pastatė Stalino lagerių kaliniai. O visa šalis? Juk būtent Gulagas tapo valstybę kuriančia sistema! Visko pagrindu. Juk prievartinis darbas buvo sovietų ekonomikos kertinis akmuo.

O šalies mastais Gulagas – tik vidaus zona, savotiška „sustiprinto režimo zona“, kurioje prievarta ir engimas liejosi per kraštus. O „laisvėje“ – ar buvo joje laisvė?! Stalino laikais pasų apribojimai, vergiškas „pritvirtinimas“ prie kolūkių ir įmonių, o valdant Chruščiovui, Brežnevui ir kitiems, persekiojimas už „visuomenei naudingo darbo“ vengimą. Štai taip ir gyveno: vieni didesnėje zonoje, kiti šiek tiek mažesnėje…

O dabar viską pamiršo. 2008 metais buvusį NKVD–MVD generolą majorą Vorkutos anglių kombinato viršininką Michailą Malcevą padarė Vorkutos miesto garbės piliečiu. Toliau nėra kur…
Vorkutos priemiesčiai nusėti lagerių punktų, kurių daugybė čia veikė, bevardžiais kalinių kapais. O viso šio „naikinamojo darbo“ ūkio viršininkas šiandien pagarboje.

Ir kas būdinga: tai ne unikalus atvejis. Prieš porą metų Bratske buvo rimtai svarstoma, kad vieną miesto gatvę būtina pavadinti Sergejaus Jestignejevo, Stalino laikais buvusio „Ozerno“ ypatingojo lagerio viršininko, vardu. 2001 metais Novorosijske didžiulėmis iškilmėmis pažymėtos buvusio Norillago viršininko Aramijaus Zaveniagino 100-osios gimimo metinės, jo vardu pavadintas metalurgijos kombinatas, taip pat, tiesa, dar nuo sovietų laikų, gatvė ir aikštė Norilske.

Malcevas vos pusketvirtų metų, nuo 1943 m. kovo iki 1946 m. rugsėjo, buvo Vorkutos–Pečioros PDL (pataisos darbų lagerių) ir statybos valdybos viršininkas, vadovavo NKVD kombinatui „Vorkutugol“, o įsiamžino dešimtmečiams.

Beje, „Norilsko miesto garbės piliečio“ nuostatuose sakoma, kad šis vardas suteikiamas darbininkams, tarnautojams, inžinerijos bei technikos darbuotojams, pensininkams, gyvenusiems Vorkutoje ne mažiau kaip 15 metų. Bet kada stalinistus domino įstatymų laikymasis?!

Štai citata iš vietos laikraščio, motyvuojanti, dėl ko po mirties buvo suteiktas Malcevui garbingas vardas. Straipsnis anoniminis, o pavadintas „Užpoliarės generolas“.

Vieną vasaros vakarą Malcevas ėjo su svita per statomą miestą, kur pirmą kartą už poliarinio rato pasodino jaunų medelių, atvežtų iš labai toli. Atsirado net kažkas panašu į skurdų bulvarą. Ant vieno iš suoliukų atsisėdo nepriklausomą įžūlią povyzą demonstruojantis „blatnas“ vagis ir saulėgrąžų lukštais apspjaudė geltoną takelių smėlį. Generolas subaubė vado bosu ir iš vagies išgirdo tai, ką ir turėjo išgirsti: „Čiulpk falą, generole. Ir nekosėk!“ Malcevas nenorėjo parodyti, kad neišgirdo, išsitraukė pistoletą ir pirmuoju šūviu nudėjo „blatnąjį“. Svitai mestelėjo: „Nurašyti!“ – ir tarsi nieko neatsitikus nuėjo tolyn. Paskui mirties akte nurodė, kad ji įvyko kraujui išsiliejus į smegenis“. Ir iš tikrųjų nepamelavo.

Matyt, anoniminis autorius nerado geresnio argumento pristatyti Malcevą „garbės piliečio“ vardui. Gal, būtent taip išsiilgusieji Stalino įsivaizduoja tvarkos ir švaros įvedimą miesto gatvėse. Trumpai ir aiškiai, be jokio ilgai trunkančio tyrimo ir teismo…

O Malcevo kelias į vadovo postą Gulage visiškai tipiškas. Gimė Pietų geležinkelio Nikitovkos stotyje 1904 metais, mašinisto šeimoje. Jo tėvas po 1917 m. dirbo NKVD sistemoje – tai tapo pavyzdžiu sūnui. Ir nuo jaunystės jo politinės pažiūros buvo labai aiškiai suformuotos. Praėjus ketveriems metams, jis atsidūrė 2-osios klasės geležinkelio mokykloje, nuo 1918 m. vasario partizanavo Bachmuto partizanų M. Kabanovo būryje, o nuo 1919 m. kovo tarnavo DVRA Pietų fronto 9-osios divizijos 81-ojo šaulių pulko kavalerijos žvalgybos viršininko padėjėju. 1921 m. dalyvavo žygyje į Gruziją ir jos sovietizacijoje. Demobilizuotas 1922 m. liepą, dirbo šaltkalviu elektriku Čerkasų garvežių depe, vėliau įvairių rajonų komitetuose ir Čerkasko apygardos komjaunimo komiteto sekretoriumi. Nuo 1925 m. liepos komunistų partijos narys, ir jo komjaunuoliška karjera pamažu tampa partine. 1929 m. birželį Malcevas pradėjo vadovauti Čerkasų rafinuoto cukraus gamyklos partiniam kolektyvui. 1930 m. jis įstojo mokytis į „Dneprostrojaus“ energetikos institutą, paskui perėjo į Novočerkasko industrijos institutą, kurį baigė 1935 m. Tų pačių metų gegužę įsidarbino Jaroslavlyje, „Volgostrojuje“ elektros montavimo darbų inžinieriumi, kur ir prasidėjo jo gulagiškoji karjera.

1940 m. Malcevas dirbo vyriausiuoju mechaniku ir „Volgostrojaus“ NKVD vyriausiojo inžinieriaus padėjėju, o 1941 m. balandį gavo savarankišką ruožą – pradėjo vadovauti Aukštutinės Okos hidromazgo NKVD lageriui ir stovyklai Kalugoje. Prasidėjęs karas pakoregavo ir Malcevo karjerą: buvo pasiųstas į gynybos objektų statybą.

1943 m. kovą Malcevą perkėlė „įsisavinti“ Pečioros anglių baseino. VKP(b) CK kadrų valdyboje rašte, surašytame 1946 m. rugpjūtį, pažymėta: „Iki 1943 m. Vorkutos kombinatas dirbo nepatenkinamai, nevykdė anglių gavybos plano ir tik atėjus draugui Malcevui kombinatas labai pagerino savo darbą ir ne kartą buvo pažymėtas kaip ministerijos pirmaujanti įmonė. Štai 1943 m. pirmame ketvirtyje anglių gavybos planas buvo įvykdytas tik 57,6 proc., o 1944 m. pirmojo ketvirčio planas įvykdytas 100,4 proc. “. 1946 m. pradžioje Malcevui papriekaištauta, kad niekaip nemažėja anglių gavybos savikaina – 67 rubliai, kai planas – 60 rublių už toną. Jis „ėmėsi priemonių ir pasiekė, kad anglių tonos savikaina gegužę sumažėjo iki 58 rublių, o birželį iki 56 rublių“. CK negailėjo pagyrų Malcevui: „valingas, iniciatyvus vadovas su didelio organizatoriaus savybėmis“, „paprasto elgesio, daug dėmesio skiria buities pastatų statybai“, atliko didelį darbą tvarkydamas Vorkutos miestą“. Iš tikro Vorkutai buvo suteiktas miesto statusas ir Malcevo rūpesčiu ten sukurtas nelaisvėje esančiųjų teatras, kuriame kaliniai artistai dainavo „Silvą“.

1946 m. jaunas literatas, scenaristas Leonidas Agranovičius išvažiavo į Vorkutą. Jam buvo skirta užduotis parengti scenarijų meniniam filmui apie anglių kombinatą. Malcevas svečią priėmė džiugiai, vežiojo po apylinkes, rodė lagerio ūkį. Suprantama, parengtoje informacijoje apie sunkią, bet spartuolišką Šiaurės statybą nebuvo nė vieno žodžio apie kalinius. Vietoj jų – tiesiog dirbantys šachtininkai. Bet vis tiek Agranovičiaus scenarijų „68-oji lygiagretė“ viršininkai iš CK visiškai sukritikavo. Autoriaus susižavėjimas Larcevo pseudonimu vadinamo statybos vadovo valia ir darbo savybėmis buvo įvertintas kaip „administravimo patosas“.

Bet Agranovičius scenarijuje nutylėjo ne tik apie kalinius. Už borto liko ir kai kurie Malcevo atviravimai. Generolas per pirmąjį susitikimą apstulbino cinišku, nors su lengvo liūdesio atspalviu ištartu prisipažinimu: „Čia lageris. Ir mūsų užduotis – palengva žudyti žmones“.

Būtent toks ir buvo pagrindinis žmogėdriškos Stalino industrializavimo politikos uždavinys. Žmonių nuostoliai niekam nerūpėjo. Šiuo atžvilgiu Malcevas buvo nei geresnis, nei blogesnis už kitų NKVD statybų ir lagerių viršininkus. Vienus kalinius visai nugalavo, atveš naujų – dar pajėgių dirbti, nepraradusių jėgų. Svarbiausia – gamybos planas!

Malcevo laimėjimai Vorkutoje buvo pastebėti ir įvertinti Maskvoje. Jį padarė SSRS aukščiausiojo sovieto 2-ojo šaukimo deputatu, o 1946 m. rugpjūtį net norėjo skirti „Dalstrojaus“ viršininku, bet galiausiai pasiūlė ne tokias dideles, bet tuo metu labai svarbias pareigas. 1946 m. rugsėjį Malcevą perkėlė į naują atsakingą darbo ruožą. Jis pradėjo vadovauti Saksonijos kasybos valdybai, kurioje turėjo organizuoti urano rūdos gavybą sovietų atominiam projektui. Nuo 1947 m. gegužės 10 d. jis oficialiai buvo laikomas sovietų akcinės bendrovės „Vismutas“ generaliniu direktoriumi.

Saksonijoje Malcevas darbavosi iki 1951 m. birželio, o paskui vadovavo PDL valdybai ir MVD statybai Nr. 565, kurios štabas buvo Maskvoje Ordinkos g. 22, o lagerių skyriai draikėsi aplink Maskvą ir jos sritį. Nuo 1953 m. liepos Malcevas vadovavo vidutinių mašinų statybos ministerijai priklausančiam „Glavspecstrojui“. 1954 m. gegužę ši vyriausioji valdyba ir kariniai statybos daliniai tapo pavaldūs SSRS MVD.

NKVD sistemoje 1941 m. spalio 15 d. Malcevui buvo suteiktas GB majoro laipsnis, 1943 m. kovo 23 d. jis – inžinierius pulkininkas, o nuo 1945 m. balandžio 14 d. suteiktas specialus GB komisaro laipsnis ir galiausiai, peratestuojant į paprastus laipsnius, 1945 m. liepos 9 d. tapo generolu majoru.

Malcevas gavo didelių apdovanojimų. 1949 m. spalio 29 d. apdovanotas socialistinio darbo didvyrio medaliu „Pjautuvas ir kūjis“ – už dalyvavimą kuriant atominę bombą; keturiais Lenino ordinais: 1942 m. vasario 21 d. – už gynybos įtvirtinimų statybą, 1945 m. gegužės 16 d. –už darbą Vorkutoje, 1949 m. spalio 29 d. – už dalyvavimą kuriant atominę bombą, 1954 m. sausio 4 d. – už dalyvavimą kuriant vandenilinę bombą; „Raudonosios vėliavos“ ordinu 1951 m. sausio 30 d. už ištarnautus metus; „Darbo Raudonosios vėliavos“ ordinu 1944 m. liepos 14 d. už „Volgostrojų“; dviem „Raudonosios žvaigždės“ ordinais: vienas iš jų – 1945 m. gegužės 10 d. už ištarnautus metus; 14 medalių ir ženklu „MVD garbės darbuotojas“ – 1947 m. gruodžio 22 d. 1951 m. Malcevas už darbą atominiame projekte gavo I laipsnio Stalino premiją.

Pagrindinį apdovanojimą – didvyrio žvaigždę – Malcevas gavo už kasybos kombinato plėtrą Saksonijoje. Generolo Malcevo sėkmės paslaptis išgaunant urano rūdą labai paprasta. Jis kasybos kombinate „Vismutas“ įvedė Gulago tvarką.

Vokiečiai rūdos kasėjai buvo apgyvendinti kareivinėse po 50–100 žmonių, kasdienių normų vykdymas buvo privalomas, kitu atveju buvo atimamas maisto davinys ir premijos, kelionės pas šeimą ir net neduodama karšto maisto. Kaip pažymėjo istorikė Tatjana Timofejeva, per pirmus trejus įmonės egzistavimo metus beveik 50 tūkstančių darbuotojų dezertyravo arba nutraukė darbo sutartis.

Dauguma, bijodami persekiojimo dėl palikto darbo, pabėgo į Vokietijos Vakarų zoną. Ir net sovietiniai pakankamai aukšto lygio specialistai bėgo iš Malcevo mažojo Gulago. Pavyzdžiui, į Vakarus pabėgo Malcevo pavaduotojas Salimanovas. Suprantama, jį atviliojo atgal, nuteisė ir 1952 m. sušaudė. Tik 1950 m. po ilgų derybų su vokiečių profsąjungomis ir Maskvos spaudimo, bijant, kad bus atskleista, kokią šlovę nusipelnė Malcevo metodai, „Vismute“ buvo pereita prie visiškai laisvai samdomų darbininkų ir aiškiai pagerintos jų darbo sąlygos. Kaip ir Gulage, bet koks „Vismuto“ darbuotojų nepasitenkinimas buvo slopinamas pasitelkus valstybės saugumą. Sovietų MGB aparatas Saksonijos rūdos kalnų rajone buvo labai išplėtotas ir itin gausus.

Vargu ar vokiečiai geru žodžiu prisimins negailestingą Stalino viršininką! Negirdėti „dėkingų“ vokiečių balsų suteikiant Malcevui, na, sakykim, Aue miesto garbės piliečio vardą. O šiame mieste buvo rūdyno valdyba, arba Chemnico, kur buvo sovietinio MGB aparato prie „Vismuto“ valdybos kalėjimas ir jame sovietų kariuomenės grupės Vokietijoje karinis tribunolas teisė vokiečių šachtininkus.

O štai čia visiškas absurdas. Vorkutos mokiniai nagrinėja „Gulago archipelagą“, puiku, kad nors jis įtrauktas į mokyklinį literatūros kursą, o Vorkutos gyvenimo mokykloje nagrinėja garbės piliečių gyvenimo peripetijas. Kaip suderinti dramatišką Gulago istoriją su sentimentaliu garbės piliečio viršininko Malcevo paveikslu?! Solženycinas savo knygoje neslepia skeptiško, girdėto iš pasakojimų,požiūrio į Malcevą, kuris tarsi atsisakė „giebėisto laipsnio“ ir pageidavo likti karo inžinieriumi: „Negaliu patikėti – kodėl tada neišmetė šito Malcevo?“ – ir dar pasakė: „Kai kalbama kaip apie gerą – kam? Ar visiems?!.“ Ir teisingai! Nuo 1941 m. spalio Malcevas valstybės saugumo majoro uniforma, su „giebėisto“ rombu antsiuve išpūtęs krūtinę ne kartą rėžė kalbas valdiniams ir tai jo visai netrikdė. O 1945 m. balandį jam buvo suteiktas specialus GB komisaro laipsnis!

Solženycinas rašo ir apie „legendinį Norilsko statytoją“ Zaveniaginą: „Ko gera, jis pats ir akmenis klojo?!“ Tiksliau būtų – legendinis išverstakailis. Žinodami, kad viršūnėse jį mėgo Berija, o apačiose apie jį ypač gerai atsiliepdavo „emvedešnikas“ Zinovjevas, galima manyti, kad tai buvo tikras žvėris. Priešingu atveju jam Norilskas nebūtų pastatytas“.

Kokiam reikia būti negailestingam, žiauriam ir uoliam tarnautojui, kad net SSKP CK už galvos susigriebę išreikštų pasipiktinimą, tarę: „Šiurkštus Malcevo administravimas ir savivalė!“

Jo karjera labai aiškiai žlugo. 1954 m. lapkritį SSKP CK administracinio skyriaus laiške buvo išdėstytos Malcevo atleidimo iš MVD vyriausiosios specialiosios statybos valdybos priežastys pagrindinė – „neužtikrina vyriausiosios valdybos vadovavimo“, o konkrečiai:

„1953 m. SSRS ministrų sovietas už nepatenkinamą darbą draugui Malcevui pareiškė papeikimą. Tačiau jis iš šio perspėjimo nepadarė reikiamų išvadų ir vyriausiosios specialiosios statybos valdybos veikloje atsiranda rimtų trūkumų – nesilaikoma nustatytų statybos baigimo ir specialiųjų objektų atidavimo naudoti terminai, labai pereikvojamos valstybės lėšos ir medžiagos. Be to, draugas Malcevas negebėjo teisingai bendrauti, mažai tariasi dėl darbo ir šiurkščiai elgiasi su valdiniais. Ankstesniame draugo Malcevo darbe taip pat buvo padaryta nemažai rimtų klaidų. SSR Sąjungos ministrų sovieto valstybės saugumo komiteto duomenimis, draugas Malcevas 1947–1951 metais, būdamas Vokietijos akcinės bendrovės „Vismutas“ generaliniu direktoriumi, leido atbukti politiniam budrumui. 1950 m. gegužę, gavęs nurodymą komandiruoti iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą savo pavaduotoją Salimanovą, draugas Malcevas jam papasakojo apie turimus jį kompromituojančius dokumentus, paskui Salimanovas pabėgo į amerikiečių okupacinę zoną Vokietijoje. 1952 m. Salimanovas buvo nuteistas aukščiausia – mirties – bausme. Be to, draugas Malcevas namų priežiūros darbininke priėmė į šeimą kažkokią Orlianskąją, kuri, pasirodo, buvo anglų žvalgybos agentė. Vadovaudamas pavaldžiam aparatui, pasižymėjo šiurkščiais administravimo metodais ir savivale“.

Netekęs vadovaujančiųjų pareigų MVD Malcevas 1955 m. kovą buvo komandiruotas į gynybos ministeriją, kur tapo 9-osios valdybos viršininko pavaduotoju, o nuo 1960 m. – materialinių fondų valdybos viršininku. Nuo 1964 m. dirbo „Goskomitete“ inspekcijos viršininku, paskui energetikos ir elektrifikavimo ministerijoje. Nuo 1977 m. dirbo „Hidroprojekto“ institute sekretoriato viršininku, paskui iki mirties – mažai pastebimame mokslo tyrimų sektoriaus grupės vedėjo poste. Mirė Malcevas 1982 m. balandžio 25 d.

…Šiuo metu Gulago veikėjai vėl kai kur keliami ant skydų.
Iš tikrųjų šalyje nustota skirti gėrį nuo blogio.
Būtent tai ir yra sovietų totalitarinės eros palikimas.
Ar ne puiku gyventi mieste, kuris turi tokį garbės pilietį kaip Malcevas, arba Zaveniagino gatvėje?!
Tarsi laikas bėgtų atgal.
Atrodo, net neišeita už lagerio vartų.