Kad krikštytas stačiatikiu, ir iki 16 metų buvo Simbirsko religinės draugijos nariu, tačiau vėliau savo biografijoje rašė esantis ateistas. Kad jo motina turėjusi žydiško kraujo, tad tikėtina, kad būtent todėl po revoliucijos tarp V.Lenino pasirinktų komisarų apie du trečdaliai buvo žydai.
Garsus Amerikos mokslininkas, Rusijos ir SSRS istorijos tyrinėtojas, Harvardo universiteto profesorius, vienu metu buvęs CŽV analitikas (beje, gimęs prieš 90 metų Ciešine, Lenkijoje) Richardas Edgaras Pipesas stebėjosi, kad iki pat gimnazijos baigimo 1887 m. Volodia nereiškė jokių politinių pažiūrų, nebuvo jokių būsimo revoliucionieriaus ženklų. Tuometinis gimnazijos direktorius, politinio priešininko tėvas Fiodoras Kerenskis rekomendacijoje stoti į Kazanės universiteto teisės studijas rašė, kad V.Uljanovas „uždaras ir nebendraujantis“ jaunuolis. Tad R.E.Pipesas klausia: kur buvo tas posūkis, pakeitęs V.Lenino požiūrį?
Greičiausiai būsimo revoliucijos vado gyvenimą pakeitė netikėta 1887 m. gegužės 8 d. įvykdyta mirties bausmė teroristinei organizacijai „Liaudies valia“ (narodnikų) priklausiusiam vyresniajam broliui Aleksandrui už pasikėsinimą į bendravardį carą Aleksandrą III. Uljanovų šeimoje brolio niekas neįtarė tokia veikla, ir nuosprendis sukėlė tikrą šoką. Po 4 m. sunki liga nusinešė ir sesers Olgos gyvybę...
Beje, žurnalistas Rytas Staselis yra rašęs, kad, kažkada vaikštinėdamas po Sankt Peterburgo Petropavlovsko tvirtovės buvusį kalėjimą, prie vienos kameros durų radęs informaciją apie Aleksandrą Uljanovą, kuris pavadintas „dvarininku“, tai yra, aristokratu. Abejotina, ar jo tėvas, paprastas gimnazijos inspektorius galėjęs turėti bajorišką kilmę. Juk ten pat pabrėžiama, kaip pasakojo žurnalistas, kad Ilja Uljanovas - buvusių baudžiauninkų ir miestelėnų palikuonis.
Tame suvažiavime, kurį N.Tumarkin aprašo kaip pirmą Sovietų Sąjungoje kulto pasireiškimą (jį nustelbė tik J.Stalino asmenybės kultas ir masinės raudos po jo mirties 1953 m. kovą), kai kurie prezidiumo nariai „nuleidę galvas ant stalo verkė kaip vaikai“. Per keturias dienos prie didžiojo vado karsto Gorkuose pabuvojo apie pusė milijono lankytojų...
Taigi, netruko pasklisti kalbos, kad V.Leninas mirė ne tik išsekintas keleto pasikėsinimų, kurių paskutinis buvęs lemtingas, bet ir kad jis esą miręs prieš 6 mėnesius ir visą tą laiką buvęs saugomas užšaldytas. Visai neseniai, 2004 m. birželį žurnalas „European Journal of Neurology“ paskelbė versiją, kad V.Leninas mirė nuo neurosifilio, kuomet pažeidžiama centrinė nervų sistema.
Kažkada humoro laida „Dviračio šou“ pajuokavo, jog V.Leninas sifiliu užsikrėtė ne kur nors Šveicarijoje, o Vilniuje, kur pakeliui namo keletui valandų 25-rių jaunuolis buvo apsistojęs 1895 m. rugsėjo 19-ąją... Apie V.Lenino viešnagę Vilniuje išsamiau rašėme pernai lapkritį: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-kas-surenge-ir-apmokejo-spalio-revoliucija.d?id=59950759. Tuomet nurodėme sovietinių istorikų Broniaus Vaitkevičiaus, Konstantino Surblio ir Romo Šarmaičio studijas, kuriose didžiuojantis buvo rašoma, kad V.Leninas Vilniuje spėjo užmegzti ryšius su vietos socialdemokratais, o po metų, 1986 m. gegužės 1 d., buvo įkurta ir socialdemokratų partija. Jis paskatino ir Žydų darbo partijos (BUND) įkūrimą, bet po konflikto su menševikų vadovu Julijumi Markovu 1906 m. bolševikų ir BUND keliai išsiskyrė. Beje, Lietuvos TV humoristams peno, matyt, davė faktas, kad Europoje paviešėjęs jaunasis proletariato vadas Vilniuje buvo susitikęs su socialdemokratų lyderiu gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Domaševičiumi.
Šiaip jau šio rašinio tikslas nėra girdėtų ar negirdėtų V.Lenino biografijos detalių akcentavimas. Rusijos žiniasklaidoje mirga marga svarstymų, kokia SSRS būtų buvusi, jeigu V.Leninas būtų gyvenęs dar 10-20 metų, jeigu iš pat pradžių būtų ryžtingai užkirtęs kelią J.Stalino siautėjimui. Bet po trečio insulto 1923 m. kovo 10 d. V.Leninas visiškai pasitraukė iš politinės veiklos ir su partiečiais bendravo tik laiškais, o J.Stalinui atsivėrė plati karjeros erdvė. Buvęs teroristinės organizacijos Gruzijoje vadeiva (jis caro policijos buvo persekiojamas už vieno įspūdingiausių iždo karietos apiplėšimo Tiflise organizavimą 1907 m.) J.Stalinas įgijo V.Lenino pasitikėjimą ir po revoliucijos tapo liaudies komisaru tautybių reikalams.
Nusilpęs, mirtinai sergantis ir taip apribotos veiklos revoliucijos vadas jau nekontroliavo padėties. O J.Stalinas išsijuosęs ėmėsi šalinti savo priešininkus, pirmiausia – iš savo „Triumvirato“, kurį sudarė prisiekę bolševikai Grigorijus Zinovjevas, Levas Kamenevas ir jis pats. 1927 m. vadovaujanti trijulė iširo, ir J.Stalinas tapo vienvaldžiu SSRS lyderiu. Įdomi detalė: Lietuvos rinkimų sistemą jau 18 metų prižiūrintis Zenonas Vaigauskas, kaip pernai gruodį rašė portalas Lrytas.lt, praėjus pusmečiui nuo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, prieš pat rugpjūčio pučą vykęs į Maskvą gintis filosofijos daktaro disertacijos apie sovietinės imperijos diktatoriaus politiką (disertacija vadinosi „Socialinis-istorinis ir idėjinis J. Stalino darbo „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ kontekstas“; šis J.Stalino darbas pirmą kartą paskelbtas laikraštyje „Pravda“ 1938 09 12, o atskiru leidiniu išėjo 1950 m.), tvirtino, kad diktatorius ryžtingai kūrė socialistinę visuomenę, kovojo su liaudies priešais, nors neišvengė asmens kulto ir represijų.
Taigi, SSRS beveik 70 metų, kaip rašoma Rusijos žiniasklaidoje, vystėsi pagal V.Lenino, o ne J.Stalino planą. Tiesa, kai kurie veikėjai, nesugebėdami jo įgyvendinti, griebėsi represijų ir teroro (tai galbūt užuomina į J.Stalino ankstyvąją plėšiko biografiją) arba norėjo komunizmą išplatinti visame pasaulyje, netgi kosmose (Nikitos Chruščiovo pageidavimu pirmieji sovietiniai kosminiai aparatai kilo prikimšti komunistinės atributikos), kitiems gi viskas buvo „iki lemputės“, tik patiems sukaupti turtus (Leonido Brežnevo aplinka), o treti, kuriuos žiniasklaida įvardija kaip politinius avantiūristus (Michailas Gorbačiovas ir kiti), gviešėsi į viską, kol galų sunaikino SSRS.
O štai V.Leninas, tęsia šie futuristai, žinant jo kantrybę, atsidavimą ir kruopštumą, ekonomikos plėtrą būtų pavertęs visa ko pagrindu. Jo Naujoji ekonominė politika (NEP) pabrėžė ne kiekybę – dar viena gamykla, dar vienas nutiestas kelias, dar geriau įvykdytas papildomas planas, o kokybę, kai kiekvienas gauna tiek, kiek uždirba ir kaip dirba. Tačiau NEP‘ą J.Stalinas pakeitė GULAG‘ais, ėmė persekioti tariamus „liaudies priešus“, vykdė masines represijas ir šaudymus, marino žmones badu. Darbininkų ir valstiečių revoliucija, rašo viename portale autorius, virto grynai gruzinišku perversmu, tokiu būdingu XX-ojo amžiaus pradžios J.Džiugašviliui. V.Leninas tame įžvelgė pavojų bei perspėjo bolševikus, tačiau liga nutraukė šį jo kilnų darbą.
Teigiama, kad V.Leninas buvo nevykęs ekonomistas, kaip ir teisininkas be praktikos. Tačiau jo gynėjai mano, kad vien ko vertas V.Lenino sumanytas GEOLRO – visos Rusijos elektrifikavimo planas, kurį rengė apie 200 mokslininkų. Tai buvo ekonomikos gyvastis, leidusi tuometinei SSRS išsiveržti pro pasaulinę Didžiąją depresiją beveik nenukentėjusiai ir sukurti galingą potencialą prieš II-ąjį pasaulinį karą.
Ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau apgailestavimas dėl ankstyvos V.Lenino mirties (54 metų amžius pats produktyviausias), svarstymai „kas būtų, jeigu būtų“, sulyginimai su J.Stalino veikla tik kliūsteli žibalo į nesibaigiančius svarstymus Rusijoje, kuris iš jų buvo ryškesnė asmenybė, kuris daugiau nuveikė ir kurį pirmiau reikėtų prikelti iš Mauzoliejaus ir, jeigu būtų įmanoma, pasodinti į aukščiausią postą Kremliuje.
Vadinasi, Rusijai reikia naujo caro, diktatoriaus ar prezidento. Tiesa, ta vieta dabar užimta, ir Vladimiras Putinas mėgina prisimatuoti buvusių valdovų skeptrą. Bet ar jis naujųjų amžių Leninas ar Stalinas?