Taigi, nepaisydamas tragiškos išvakarių sukakties, šios rokiruotės porininkas D.Medvedevas kalbėjo pergalingai. Neapsiėjo jis ir be retorikos Baltijos šalių atžvilgiu. Į klausimą, kodėl iki šiol neįvyko Rusijos vadovų aukščiausio lygio vizitai į Baltijos šalis, nueinantis prezidentas atsakė nevengdamas lakių pasažų. „Aš ketinau nuvykti ten į svečius, prašiau padėjėjų pažiūrėti, kaip ten, bet tos šalys vis kokią nors eilinę bjaurybę iškrėsdavo... Mes suprantame, kad esame didesni, o jos mažos, tačiau tai nereiškia, kad reikia iki tokio laipsnio įžūliai elgtis arba remti nacistus... – kalbėjo jis. - Viskas tų valstybių vadovų rankose: jeigu jie užims blaivesnę poziciją, ant kiekvieno kampo nešauks, kad rusai eina, tuoj tuoj tankai bus, tuomet viskas gerai“. „Tik nereikia Rusijoje matyti baisų lokį, kuris kiekvienu metu pasirengęs tas šalis suplėšyti į gabalus“, - pridūrė būsimas premjeras.
Lietuvos ir Rusijos santykiai garsėja mandagiais, bet tuščiais kvietimas aplankyti vieni kitus. Vizitams vis kažkas sutrukdo. Prezidentas Valdas Adamkus buvo alergiškas Maskvos vilionėms nuvykti į Pergalės iškilmes. Pragmatišką užsienio politiką paskelbusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė turėjo neblogų galimybių prisivilioti D.Medvedevą į Vilnių, bet tas gundymas baigėsi žaviomis politikų frazėmis ir šypsenomis. Kaip pranešta, net mūsų teatro emisaras Rusijoje Rimas Tuminas, ne kartą susitikęs su šios šalies lyderiais, pernai rudenį kvietė D.Medvedevą atvykti į Vilnių. Tas mandagiai pažadėjo, bet vėlgi nieko neišėjo.
Labai daug šansų vienąkart užbaigti šį diplomatinį žaidimą aukščiausiojo lygio vizitu buvo prieš trejus metus, kai Lietuva pažymėjo savo vardo tūkstantmetį. Dar daugiau vilčių dėta į D.Medvedevo viešnagę Vilniuje per Kovo 11-osios iškilmes 2010 m., kuri galėjo įvykti mainais į D.Grybauskaitės apsilankymą Pergalės iškilmėse Raudonojoje aikštėje. Bet atstovauti Rusijai Prezidentas D. Medvedevas pavedė gana žemo rango pareigūnui - Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos pirmininkui iš Rusijos pusės, transporto ministrui Igoriui Levitinui.
Bet tąkart Latvijos vadovas Valdis Zatleras neatsispyrė pagundai užlipti ant Kremliaus pakylos ir, kaip teigia režisierius R.Tuminas, išplėšti Latvijai iš Maskvos 15 proc. mažesnes naftos bei dujų kainas. „Reikia kalbėti ir reikia kalbėtis. Tai nereiškia, kad mes turime nusilenkti Maskvai, tačiau bendrauti reikia...“, - sakė menininkas dienraščio portalui. Šiemet Lietuvos vadovė taip pat nevyks nei į Pergalės paradą, nei į V.Putino inauguraciją. Sąstingis mūsų santykiuose tęsiasi.
Šiaip jau abiejų valstybių vadovai užsienyje yra susitikę daug kartų. Kartais tie susitikimai apsiribodavo tik rankų paspaudimu, pasisveikinimu, o kai kada įvykdavo ilgesnis pokalbis. Lietuvos vadovė prisimena nuoširdų pokalbį per Berlyno sienos griūties jubiliejų 2009 m. lapkritį. Gi gruodį savo interviu naujienų agentūrai „Interfax“ D.Medvedevas teigė, kad susidarė prielaidos aktyvesniam Lietuvos ir Rusijos dialogui, bet ragino „peržengti ideologinius stereotipus, nebandyti įsilaužti į istoriją ir peržiūrėti jos faktus“. Po to D.Grybauskaitė žurnalistams džiaugėsi, kad „Rusijos prezidentas kalba apie Lietuvą pozityviai“. Kitų metų vasarį D.Grybauskaitė jau Helsinkyje kalbėjosi su premjeru V.Putinu, bet tai buvo energetinio pobūdžio pabendravimas, kuris irgi realių rezultatų nedavė.
Kas gi trukdo rasti bendrą kalbą? Iš tikrųjų, tų abipusių stereotipų esama. Maskvą erzina nuolat keliamas sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Iš ideologinės darbotvarkės neišbraukta okupacijos traktavimo problema. D.Medvedevas, kritikuodamas Baltijos šalis už nacionalistinę poziciją” ir tariamą nacistų globą, Lietuvos iš trijų Baltijos šalių neišskiria.
Vadinasi, Kremlius taip pat negaluoja ideologiniais, dar iš sovietinių laikų paveldėtais stereotipais. Vieną iš jų galima formuluoti taip: SSRS dėka Baltijos respublikos tapo visos sąjungos vitrina, „jūs gavote daugiau negu davėte, tad būkite malonūs nekelkite kompensacijų klausimo ir nerevizuokite istorijos…“ Analitikai atkreipia dėmesį, kad, nors Rusijos grėsmė ir propagandinių priemonių arsenalas kitoms Baltijos šalims yra didesnis, Lietuva vis tiek išlieka Maskvos taikinyje. Ji daug vilčių dėjo į naujos Lietuvos vadovės pareiškimus dėl pragmatiškos užsienio politikos “visais vektoriais”, tačiau tas pragmatizmas iš Rusijos padvelkė kitu kvapu: “Družbos” kranelių užsukimu, “Nord Stream” dujotiekio Baltijos jūros dugnu paleidimu, kone aukščiausiomis visoje Europoje parduodamų dujų kainomis…Matyt, todėl D.Grybauskaitės pragmatizmas užsibaigė atsisakymu vykti į Pergalės iškilmes, kaip, beje, bendrauti su Baltijos valstybių lyderiais Varšuvoje. Apžvalgininkai daro išvadą, kad ji pasimokė iš nepavykusio 2010 m. rudenį pradėto flirto su A.Lukašenka.
Galima džiaugtis tik tuo, kad Maskvos požiūryje į Baltijos šalis nedaug asmeniškumo. Pavyzdžiui, savo interviu D.Medvedevas nevengė riebių epitetų Gruzijos prezidentui M.Saakašviliui, kurį vadino “tuščia vieta, visišku nuliu”.
Kremliaus santykiai su Lietuvos lyderiais išlieka pagarbūs, bent jau diplomatiškai santūrūs, nors ir nėra pagrindo teigti, kad šiltėjantys. Sunku pasakyti, ar tas pašalas išeis po gegužės 7-osios. Kol kas nėra jokių ženklų, kad grėsmių iš Rytų mažėja, o tai reiškia, kad meiliai glostyti lokio kailį dar anksti.