Iš tiesų, visuomeninių virsmų laikotarpis mus, ypač mažas tautas, verčia susiburti, siekti bendros idėjos, ieškoti vedlio. Ogi tuomet turėjome ir tikslą – atsikratyti okupanto, nusimesti sunkius svetimųjų uždėtus retežius, pamėginti į Europos vieškelį sukti savarankiškai ir laisviems. Gal kažkam tai bus skambios frazės, nederančios prie sunkios dabartinės padėties, bet juk aną tautinį perversmą vykdėme mes patys arba mūsų tėvai, kuriuos iki šiol svetima propaganda vadina „landsbergine klika“...
Pernai rugpjūtį DELFI rašė apie tokių visuomeninių procesų kritinę masę (angl. critical mass), kuri reiškia medžiagos kiekybinę ribą. Jai nežymiai pasikeitus ar ją peržengus, iš esmės keičiasi tos medžiagos savybės. Kritinės masės būvis daugiausiai būdingas fizikos reiškiniams, o politikoje jis susidaro perversmų, pučų, revoliucijų metu. Sovietų Sąjungoje tai atsitiko 1991-ųjų rugpjūčio 19-22 dienomis (jis turi vardą „gėkačėpė“ ir tariamas kažkaip čaižiai skambančiu „kagėbė“).
GKČP – lietuviškai SSRS Valstybinis ypatingosios padėties komitetas – ta tragikomiška keturių raidžių abreviatūra ir buvo politinė kritinė masė, kuri nulėmė Sovietų Sąjungos ateitį. Tragiška yra tai, kad po tankų vikšrais per tris dienas Maskvoje vykusį pučą žuvo trys jaunuoliai, komiška – žvelgiant į drebančias, rytinės taurelės dar nepakėlusias komiteto pirmininko Genadijaus Janajevo rankas, kuriose virpėjo popieriai su pareiškimu, esą Michailas Gorbačiovas sunkiai serga, gydosi Farose ir net nekelia telefono ragelio, tad jis perimąs prezidento įgaliojimus.
GKČP tragikomizmą apibūdina ir mėginusių kontrperversmą įvykdyti veikėjų baigtis. Mėgęs išgerti apsišaukėlis prezidentas mirė daug vėliau – užpernai rugsėjį, eidamas 73 metus, o keli GKČP veikėjai nusižudė iškart po pučo. Rugpjūčio 22 d. nušovęs savo žmoną nusižudė vidaus reikalų ministras, buvęs Latvijos KGB pirmininkas Borisas Pugo, M. Gorbačiovo patarėjas maršalas Sergejus Achromejevas, pro langą iššoko TSKP CK reikalų valdytojas Nikolajus Kručina ir pan.
Pernai dalindamasis prisiminimais jau rašiau, kad rugpjūčio 20-ąją iš atostogų uošvijoje grįžau į Vilnių, nors šeima atkalbinėjo: juk dar sausį LKP CK rūmuose Nacionalinio gelbėjimo komiteto ideologai buvo sudarę sąrašus įvairių veikėjų ir žurnalistų, kuriuos „būtina neutralizuoti“. Ką tai reiškė, nesunku suprasti. Kaip ciniškai pasišaipė vienas sovietinis kareiva: „Ne, mes jūsų nesiųsime į Sibirą, mes jus šaudysime vietoje“. Ar tai tebuvo gąsdinimas?
Bet į GKČP pareiškimą niekaip negalėjai žiūrėti rimtai: kažkokie atgyvenę, suplėkę, degtinės nujautrinti veidai, abstinenciją pajutusios virpančios rankos, nė vieno garsaus politiko, galinčio perimti SSRS valdymą... Kita vertus, tuomet buvo pagrindo ir nerimauti: o jeigu perversmininkai turi paramą kariuomenėje (į Maskvą pajudėjo dvi divizijos), jeigu čia įsivėlusi „kagėbė“, tai reikalas gana rimtas, jeigu GKČP parankiniai sugebės į Maskvos gatves išvesti savo šalininkus...
Bet nei vieno, nei kito neįvyko. Tų dienų stebėtojai sako, kad dar rugpjūčio 19-osios rytą perversmininkų aštuntukas žinojo, kad jų „akcija“ neišdegs, ir kiekvienas mąstė apie pasitraukimo būdus...
Štai kažkokia Galina Ivanova (įtariu, kad panašių garsių pavardžių gausoje tai tėra slapyvardis) diskusijų portale Gidepark.ru rašo, kad SSRS demontažas prasidėjo dar 1989 m., kai centriniam bankui ėmė vadovauti reformų ėmęsis V.Geraščenka, o Maskvos meru tapo G.Popovas. Tai jie, rašo autorė, buvo Amerikos agentų statytiniai, nuolat lankęsi JAV ambasados rūmuose Maskvoje ir ruošę dirvą išardyti SSRS. Esą kalti ir dvasininkai, kataklizmų metu primygtinai siūlę tikėti į Dievą ir susidoroti su komunistais, kurie niekino tikėjimą ir Bažnyčią. Jie neva piršę mintį: jeigu amerikiečiai tiki į Dievą, tai ir rusai į jį turi tikėti.
Toliau autorė pereina prie dabartinės Rusijos valdžios kritikos. Ji V.Putiną vadina galingiausių pasaulio valdytojų tampoma lėle, kad jis kartoja buvusio KGB vadovo ir vieno iš GKČP organizatorių V.Kriučkovo klaidas, kai jis tomis rugpjūčio dienomis iš esmės padėjo B.Jelcinui sustiprinti valdžią. (Iš tiesų būtent V.Kriučkovo iniciatyva buvo rengiami komiteto dokumentai, vyko aštuonių perversmininkų pasitarimai, o naktį į rugpjūčio 19-ąją jis pasirašė dokumentą dėl M.Gorbačiovo nušalinimo ir nepaprastosios padėties įvedimo šalyje. 22 d. jis buvo suimtas, apkaltintas tėvynės išdavimu ir 17 mėnesių išbuvo kalėjime, o 1992 m. gruodį išėjęs į laisvę dar kartą apkaltino B.Jelciną sugriovus SSRS).
Pirmajam Rusijos prezidentui iš tikrųjų tenka nemažai kritikos. G.Ivanova remiasi CŽV žvalgybininko Tony Mendeso interviu per TV, kuriame jis sakęs, jog B.Jelcinas iš Amerikos žvalgybos tarnybos gaudavo visą informaciją apie GKČP pasitarimus, o tankas, nuo kurio tomis dienomis B.Jelcinas pasakė ugningą kalbą, buvo netoli JAV ambasados, kad išrinktasis prezidentas galėtų pabėgti pas savo šeimininkus...Apie tai autorė siūlo paskaityti B.Jelcino bendražygio M.Poltoranino 2010 m. išleistoje knygoje „Valdžia trotilo ekvivalentu. Caro Boriso paveldas“.
Niekam ne paslaptis, kad GKČP skubėjo perimti valdžią, nes rugpjūčio 20-ąją buvo rengiamasi pasirašyti Sutartį dėl Nepriklausomų valstybių sąjungos įkūrimo. Proga buvo palanki: M.Gorbačiovas, lyg nenujausdamas situacijos sudėtingumo, išvyko ilsėtis į Farosą, o liepą Rusijos prezidentu išrinkto B.Jelcino valdžia dar buvo gana silpna.
Kitas autorius Nikolajus Starikovas portale Radosvet.net rašo, kad jokio pučo nebuvo, o tik sąmokslas, ir daro išvadą, kad GKČP buvo paskutinis bandymas išgelbėti SSRS, ir tas aštuntukas su kai kuriomis išimtimis yra tikrieji Rusijos patriotai. Tokiu laikomas ir maršalas S.Achromejevas, savo pomirtiniame laiške rašęs: „Negaliu gyventi, kai žūsta mano Tėvynė ir naikinama visa, ką laikiau savo gyvenimo prasme. Amžius ir visas prabėgęs gyvenimas man suteikia teisę pasitraukti iš šio pasaulio. Aš kovojau iki galo“.
Apraudoti buvusius pučistus, pastatyti jiems mauzoliejų, apverkti žlugusią SSRS – tuo panašių autorių svarstymai neapsiriboja. Antai, visuomeninė organizacija Rusijos piliečių profsąjungos ragina kiekvieną per pučą ir nuo buvusių vadovų nukentėjusįjį paduoti į teismą M.Gorbačiovą, o dabartiniams Kremliaus valdovams žadama: „Jie dar nukraujuos, nes daktarai raudonais chalatais viskam pasirengę...“
Sakote, psichiškai pakrikusiųjų paistalai? Nieko panašaus. Statyti paminklus pučistams, visokiems perversmininkams Rusijoje yra madinga. Kaip ir ilgėtis J.Stalino laikų, puoselėti iliuzijas, kad juos reikia atgaivinti – dar ir dėl to, kad štai visokie nacionalistai pabaltijiečiai kelia galvas, reikalauja okupacijos pripažinimo, niekina SSRS pasiekimus, skleidžia melą apie Molotovo-Ribbentropo paką ir t.t.
„Reikia kraujo“, - šaukia ano rugpjūčio palikuonys.