Dingstį konfliktui davė Lenkija
Rašant apie nacionalistinių Ukrainos jėgų vykdytus lenkų pogromus prieš lenkus jų užgrobtose teritorijose 1942-1943 m., aiškinantis jų ištakas, reikia nuklysti į 1920-uosius metus, kai pilsudskinė Lenkija, vydama Raudonąją armiją, okupavo didžiules teritorijas Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje bei Rytų Lietuvoje. Taip generolas J. Pilsudskis pasinaudojo galimybe atkurti jo išsvajotąją Abiejų Tautų Respubliką.
1918 m. žlugus Habsburgų imperijai, tarp Ukrainos ir Lenkijos įsiplieskė karinis konfliktas dėl Lvovo ir Rytų Galicijos. Ukraina šį karą pralaimėjo, Lvovas tapo Lenkijos miestu, vienu iš svarbiausių Antrosios Respublikos akademinių ir kultūros centrų. 1918 m. gruodžio 14 d. atkuriama Ukrainos Liaudies Respublika. Jos vadovu paskiriamas Volodymyras Vynyčenka. Pagrindiniu vykdomuoju organu tampa Ukrainos Direktorija. 1919 m. vasarį šaliai pradeda vadovauti pirmasis prezidentas Simonas Petliūra, beje, baigęs teologijos mokslus, dirbęs žurnalistu, buvęs net karo ministru, sutelkęs visą valdžią savo rankose, bet, 1920 m. bolševikams užėmus Ukrainą, emigravęs į Lenkiją ir buvo globojamas J. Pilsudskio. S. Petliūros valdymo metais Ukrainos teritorijoje įvykdyta daug pogromų prieš žydus (Wikipedia rašo, kad jų metu išžudyta apie 100 tūkstančių žydų). 1919 m. kovą Direktorija praranda Rytų Ukrainos kontrolę ir kovo 10 d. įkuriama Ukrainos SSR su sostine Charkove.
Prasideda Ukrainos suskaldymas, kyla ginkluoti konfliktai tarp Ukrainos ir Vakarų Ukrainos liaudies respublikų armijų, ir tuo pasinaudoja Lenkija, kuri 1920 m. balandžio 25 d. pradėjo didelę operaciją prieš bolševikus. Gegužės 7 d. jos kariuomenė užėmė Kijevą, tačiau jau mėnesio pabaigoje bolševikų armija ją išstūmė, užimdama Kijevą, Vilnių, Minską. Tačiau lemiamą mūšį prie Vyslos netoli Varšuvos rugpjūtį laimėję lenkai sustabdė tolesnį bolševikų puolimą. Karas baigėsi 1921 m. kovą pasirašius Rygos sutartį. Pagal ją Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina, Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai, o Rytų Baltarusija ir Rytų Ukraina - bolševikams, gi Užkarpatė – Čekoslovakijai, Bukovina – Rumunijai. Tokia padėtis tęsėsi iki pat garsiojo Molotovo – Ribbentropo pakto 1939-ųjų rugpjūtį.
Po Rygos sutarties Volynei (Voluinei) ir Haličui tapus Lenkijos dalimi, šiose teritorijose buvo vykdoma aktyvi polonizacija, 1930 m. peraugusi į masines represijas prieš ukrainiečius. Represijų metu uždraustos ukrainiečių bendruomenės, į kaimus įvesta kariuomenė, sudeginta apie 500 namų. Iš viso suimta ir represuota apie 2 tūkstančius žmonių. 1932 m. Tautų Lyga pareiškė Lenkijai protestą dėl šios veiksmų nukreiptų prieš ukrainiečius, tačiau genocidas nesiliovė.
Kaip tik tuo metu, apie 1929 m., siekiant suvienyti jėgas prieš okupantus, susikuria Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO arba Orhanizatsiya Ukrayins'kykh Natsionalistiv, OUN), vėliau, jau karo metu, 1942-ųjų spalio 14 d., atsiranda jos radikalusis kovinis sparnas Ukrainos sukilėlių armija (UPA arba Ukrayins’ka Povstans’ka Armiya, UPA). UNO skyla į radikalesnį Stepano Banderos ir vyresniojo politiko Andrijaus Melniko flangus. Tarp jų ideologijos skirtumas nedidelis: S. Bandera pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę vokiečių okupacijos sąlygomis, o A. Melnikas buvo nuosaikesnis. Bet abiejų flangų ir UPA paskirtis buvo kovoti tiek su sovietine, tiek su nacių, tiek su lenkų okupacine valdžia.
Laisvės kovų ir pasipriešinimo sąsajos
Ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas savo tyrime „Paskutinis karinis ir politinis sąjūdis dėl Ukrainos nepriklausomybės“ atkreipė dėmesį į prieškarinės Lietuvos paramą UNO. Autorius rašė, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi UNO leidiniai žurnalai "Surma“ ir "Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija. Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai su Užsienio reikalų ministerija.
Ne paslaptis, kad pirmasis UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi (lygiai prieš dvejus metus, gruodžio 5-ąją, Kauno miesto savivaldybėje vyko konferencija, skirta Ukrainos kovų lyderio atminimui bei Ukrainos ir Lietuvos istorinių ryšių pristatymui; konferencijos metu buvo parodytas filmas apie J. Konovalecą „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“, o ant namo Laisvės al. 34 atidengta Lietuvos piliečiui skirta memorialinė lenta su bareljefu). UNO per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas gaudavo iš Lietuvos daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais.
Ukrainos laisvės kovas nagrinėję istorikai Ričardas Čekutis ir Dalius Žygelis rašė, kad pokariu buvo mėginta užmegzti partizaninius ryšius. Ukrainos istorikai Lvove pasakojo apie maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją1948 m. Kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinumą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t.
Bet netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos.
Jeigu kalbėsime sulyginimais, tai kai kurie istorikai ir čia randa paralelių. Štai istorikas Arvydas Anušauskas teigia, kad galima išvesti tam tikras lygiagretes tarp ukrainiečių nacionalistų lyderio S. Banderos, jo šalininkų ir 1941-aisiais trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo. Tas pats istorikas lygina pokarinę ukrainiečių ir Lietuvą laisvės kovą.
Nuo radikalumo iki terorizmo
Taigi, nesutaikomus UNO ir UPA veiksmus okupuotose ukrainiečių žemėse lėmė Lenkijos vykdoma lenkinimo politika. Tie keršto veiksmai tapo teroristiniais. UNO organizuodavo įvairius nepaklusimo aktus ir ūkinių bei administracinių objektų puolimus. Dažnai atskiri kaimai pereidavo jos kontrolėn. 1934 m. UNO kovotojai Varšuvoje nužudė Lenkijos vidaus reikalų ministrą Bronislavą Perackį. Tuomet Lenkija griebėsi smarkių represijų prieš organizaciją. Daug jos narių buvo suimta ir nubausta mirties bausme. Tada buvo suimtas ir nuteistas mirti UNO vadovas S. Bandera. Amžininkai liudijo, kad nepalaužiama valia ir tvirtumas, atsiskleidę Lenkijos teisme ir kalėjimuose, dar labiau didino jo autoritetą ir sekėjų pagarbą. Ukrainiečių visuomenės reikalavimu mirties nuosprendis jam buvo pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos.
Reikia pridurti, kad nacionalistinių Ukrainos organizacijų nusiteikimą ryžtingai keršyti visiems priešams paskatino istorijoje negirdėti XX amžiuje patirti trys sunkiausi laikotarpiai – 1921-1923-ųjų, 1932-1933-ųjų ir 1946-1947-ųjų badmečiai, tačiau būtent antrasis buvo masiškiausias ir ypač žiaurus. Tuomet dėl sovietų valdžios įvykdytų akcijų nuo bado, šiandien vadinamo holodomoru, Ukrainoje žuvo nuo septynių iki dešimt milijonų žmonių. Ukraina prarado apie 25 proc. savo gyventojų. J. Stalinas nuskriaudė ir Volynės lenkus: 1935–38 m. deportavo Rytų Volynės lenkus – tai buvo pirmoji nacionalinė deportacija SSRS.
Vadinasi, per kelis dešimtmečius brendusios keršto aplinkybės baisiu sprogimu nugriaudėjo Vakarų Ukrainą okupavus vokiečiams, kurie, kaip Lietuvoje, sąmoningai kurstė nacionalistus naikinti ne arijų rasę. Šis pogromas vadinamas Volynės skerdynėmis. Pats jų pikas buvo 1943-ųjų vasarą. Lenkų istorikai ir valstybės institucijos mini įvairius nužudytųjų skaičius – nuo 60 ir 120 tūkst. iki pusantro milijono. Kita vertus, savaitraštis „Nie“ pastebėjo, kad keršydami lenkai buvo išžudę apie 15 tūkst. ukrainiečių.
Užmiršus istoriją – į brolišką draugystę?
Sovietiniais laikais apie šių siaubingų skaičių buvo stengiamasi neminėti, kaip nebuvo akcentuojama ir Rytų Lietuvos 19-metė okupacija. Bet vyresnieji prisimena vadinamąją Vyslos operaciją – ne, ne tą 1920-ųjų mūšį prie Varšuvos, kai buvo atblokšta bolševikų armija. Vienos universiteto istorijos dėstytoja ukrainietė Tatjana Žurženko prieš ketverius metus Štutgarte išleistoje knygoje "Pasienio teritorijos atkirstose žemėse: tapatybės geopolitika posovietinėje Ukrainoje“ (Borderlands into Bordered Lands: Geopolitics of Identity in Post-Soviet Ukraine) rašė, kad 1947 m. komunistinė Lenkijos valdžia nutarė Pietinėje arba Liublino Palenkėje gyvenančius ne lenkų tautybės asmenis – daugiausiai ukrainiečius - ištremti į vokiečių žemes, gautas Jaltos konferencijos nutarimu. Trėmimai vadinti Vyslos operacija. Nors 1990 m. rugsėjo 3 d., dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą, Lenkijos Senatas ją oficialiai pasmerkė, nuosėdos tebeliko. Abipus sienos kartais klausia: kas humaniškiau – arteroro aktai, ar tautų trėmimas ir genocidas?
Dabar laikai kiti, bent jau taip sakydavome prieš Rusijos agresiją Ukrainoje. Netgi buvo kalbama apie regioninę Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos federaciją. Galbūt ši iniciatyva vėl pasklido iš Varšuvos, kur kai kas nepamiršta J. Pilsudskio idėjos „nuo jūros iki jūros“. Ją atgaivino bendros pastangos padėti iš pradžių Viktoro Juščenkos Ukrainai, paskui Maidanui, priešintis iš Rusijos kylančios grėsmėms.
1991-aisiais Lenkija buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Ukrainos nepriklausomybę, – šis veiksmas turėjo didelį simbolinį svorį, pastebi gerus poslinkius T. Žurženko. Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomybės metais Lenkijos parama jaunai valstybei buvo esminė ir padėjo kiek sumažinti didžiulę Rusijos įtaką. Lenkija tapo pavyzdiniu ekonominių ir politinių reformų modeliu, o vėliau ir Ukrainos advokate ES, ryžtingesne netgi už patį Kijevą. 1997 m. buvo pasirašyta Ukrainos ir Lenkijos prezidentų bendra deklaracija dėl abipusio supratimo ir susitaikymo.
Tačiau istorijos randai sunkiai užgyja. Lenkai patyrė daug pogromų, o labiausiai jiems įsirėžė Katynės tragedija, kai buvo išžudyta 22 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų. Gi Volynės skerdynes smulkmeniškai priminė lenkų politologijos daktaras, buvęs europarlamentaras Bogusławas Rogalskis pernai liepą, per 70-ąsias pogromų metines, straipsnyje „Etninis valymas ar genocidas? Tiesa apie Volynės žudynes“. Bet EP narys (dabar jis patarėjas tarptautiniais klausimais) neužsiminė apie tokių pjautynių priežastis ir ištakas...
Kita vertus, susitaikėliškoji Lietuva niekada taip žiauriai nekerštavo savo okupantams ir skriaudėjams. Ji priglaudė lenkų repatriantus, 1920 m. bėgančius nuo Raudonosios armijos, ir II pasaulinio karo pradžioje sprunkančius į Rytus nuo nacių, nors patirtos lietuvių skriaudos dažnai šaukdavosi keršto. Tačiau neverta pamiršti, kad pats baisiausias nusikaltimas prieš žmoniškumą, žiauriausias aktas nebūna be priežasties, be dingsties. Paprastai tulžis kaupiasi per šimtmečius ir dešimtmečius ir prasiveržia ten, kur susidaro palankios sąlygos kerštui, atsiranda įrankis jam vykdyti bei vykdytojas.
