Draugystė su Kremliumi ir slaptas susitarimas, kurio pasaulis nepamirš

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrai Joachimas Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė tarpusavio nepuolimo paktą. Be oficialaus dokumento, remdamosi slaptuoju protokolu, abi šalys pasidalijo teritorijas Rytų Europoje. Pasirašius protokolą, pasiūlyti tostai „Už fiurerį“. J. Ribentropas vėliau teigė, jog Kremliuje jautėsi kaip „senų bendrapartiečių draugijoje“. Pasaulis apie slaptąjį protokolą sužinojo po šešerių metų. SSRS ilgai slėpė šio dokumento egzistavimą ir pripažino jį tik 1989 m.

Ribentropo–Molotovo paktas buvo ilgo agresorių bendradarbiavimo rezultatas. Jis leido dviem diktatoriams sunaikinti Lenkiją, SSRS susidoroti su Baltijos šalimis, prisijungti dalį Rumunijos, atimti dalį ir Suomijos teritorijos.

Vidurio ir Rytų Europa buvo dalijamasi taip, tarsi būtų asmeninė SSRS ir Vokietijos nuosavybė. Pasirašiusieji dokumentą žinojo, kad kils didžiulis karas, kainuosiantis milijonus žmonių gyvybių. Rugsėjo 1 d. Vokietija, o po kelių savaičių ir SSRS užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Leidykla „Briedis“ pristato V. Bešanovo knygos „Raudonasis žaibo karas“ ištraukas.

[...]
Abi šalys griežtai laikėsi pasirašyto susitarimo, nors vokiečių

generolus, aišku, erzino politikų manevrai, dėl kurių reikėjo atiduoti liejant kraują užkariautas teritorijas. „Taigi, – rašė Manšteinas, – visi mūšiai anoje pusėje Sanos ir Vyslos armijų grupei buvo skausmingi ir naudingi tik sovietams!“ Generolas Guderianas labai nenorėjo atiduoti rusams Bresto tvirtovės: „Šį ministerijos sprendimą mes laikėme nenaudingu... Matyt, deryboms dėl demarkacijos linijos ir dėl karo veiksmų nutraukimo apskritai nebuvo pakviestas nė vienas kariškis“. Francas Halderis piktinosi, kad rusams buvo atiduotas Lvovas: „Vokiečių politinės vadovybės gėdos diena!“ Karinėje aplinkoje buvo nemaža žmonių, kurie suartėjimą su SSRS laikė klaida. Pavyzdžiui, generolas pulkininkas fon Bekas 1939 m. lapkričio 20 d. rašte tikino, kad sėkmę kare prieš Lenkiją nuvertina SSRS pasistūmėjimas į vakarus. Pasak jo, Sovietų Sąjunga nesileidžia Vokietijos vedžiojama už virvutės, o siekia savo tikslų.

[...]
Nacistų vėliava su svastika virš Bresto tvirtovės plevėsavo neilgai. Rugsėjo 17 d. generolas Guderianas perkėlė savo korpuso štabą iš Kameneco į Polesės vaivadiją, esančią Breste, o rugsėjo 22 d. 13 valandą, atlikusi 120 kilometrų spartųjį žygį, prie miesto priartėjo Semiono Krivošejino tankų brigada. Ant Kobrino tilto jų jau laukė iškilmingas susitikimas su aplinkinių kaimų gyventojais. „Buvo kalbama, kad greit ateis sovietų valdžia, – pasakojo vietos gyventojas P. Gavriliukas, – visi taps lygūs ir laisvi, ir nebus beturčių. Aišku, kai kas tikėjo, o kai kas tuo ir abejojo.

[...]

Sovietų tankistai sustojo poilsio rytiniame pakraštyje, o kombrigas vokiečių mašina atvyko į Guderiano štabą koordinuoti tolesnių veiksmų. Šalys susitarė, kad visi užgrobti trofėjai ir belaisviai lenkai bus perduoti Raudonajai armijai. Tarpusavio supratimą skatino ir pietūs vokiečių štabe, per kuriuos Guderianas pasiūlė Krivošejinui bendro vokiečių ir sovietų kariuomenių parado idėją.

Suderinus visus klausimus, saulėtąją rugsėjo 22-ąją 16.00 Maskvos laiku Liublino unijos gatvėje įvyko nugalėtojų paradas. Priešais vaivadijos pastatą buvo įrengtos improvizuotos tribūnos, papuoštos nacistų ir sovietų vėliavomis. Pro šias tribūnas, kuriose greta stovėjo generolas Guderianas ir kombrigas Krivošejinas, aidint orkestro garsams, pražygiavo iš pradžių iš miesto pasitraukiantys vokiečiai, paskui – sovietų padaliniai. Šį paradą prisiminė Bresto gyventojas Stanislavas Mireckis:

„Iš pradžių pražygiavo vokiečiai. Karinis orkestras grojo man nepažįstamą maršą. Paskui padangėje pasirodė vokiečių lėktuvai. Raudonarmiečiai ėjo paskui vokiečius. Jie į anuos buvo visiškai nepanašūs: ėjo tyliau, nekaukšėjo kaustytais batais, nes buvo apsiavę brezentiniais. Ir diržai brezentiniai, o ne odiniai kaip vokiečių. Sovietų pabūklus traukė žemaūgiai ir neišvaizdūs arkliai, pakinktai – vos šiokie tokie... Paskui sovietų artileriją riedėjo vikšriniai traktoriai, kurie traukė didesnio kalibro pabūklus, o už jų slinko tankai. Tankų buvo tik trys... Ant vidurinio plevėsavo SSRS vėliava. Prie T. Kosciuškos bulvaro vienas tankas netikėtai ėmė stabdyti, trenkėsi į bordiūrą ir apvirto ant šono. Su dideliu vargu, naudojant gerves ir gaisrines mašinas, tankas grąžintas į važiuojamąją dalį ir paradas vyko toliau“.

Karo vadai atsisveikino ir išsiskyrė žodžiais: „Iki susitikimo Berlyne!“ ir „Iki susitikimo Maskvoje!“ Tai nuskmbėjo beveik pranašiškai. Tiesa, Guderianui 1941 metais labai mažai trūko nuvažiuoti iki Maskvos, bet Krivošejinas 1945 m., kaip ir žadėjo, Berlyną pasiekė. Tvirtovėje buvo iškilmingai nuleista nacistinė vėliava ir iškelta sovietinė. Tuojau po parado vokiečių kariuomenė pasitraukė už Bugo. Į Brestą iš Ivacevičių persikėlė Čiuikovo štabas, 4-oji armija rengėsi tolesniam žygiui vakarų kryptimi, juk žemės tarp Vyslos ir Bugo buvo SSRS „interesų sfera“.

[...]

Chruščiovas, kuris tuo metu, kai kūrė atsiminimus, jau buvo netekęs visų „antpečių“ ir laipsnių, rašo, kad perdavimas vyko kasdieniškai ir dalykiškai: „Mes pasiekėme rugpjūčio sutarties nustatytą sieną. Kai kurios teritorijos, pažymėtos kaip mūsiškės, jau buvo užimtos vokiečių, bet Hitleris žaidė didelį žaidimą ir nenorėjo, kad „dėl smulkmenų“ kiltų su mumis konfliktų. Priešingai, tada jis norėjo, kad būtume jam palankūs, ir siekė parodyti, jog yra „žodžio žmogus“. Todėl vokiečių kariuomenė buvo iš dalies atitraukta ir mūsų kariuomenė atžygiavo prie Ribentropo ir Molotovo pasirašytoje sutartyje numatytos sienos linijos“.

[...]
Pasitraukdami iš Bresto vokiečiai sovietų vadovybei atidavė visus belaisvius. Atskyrę kareivius nuo karininkų sovietai juos laikė miesto kalėjime ir tvirtovės kazematuose, panaudojo darbams valant griuvėsius iš Citadelės. Po rūšiavimo ir patikrinimo dauguma eilinių, pirmiausia Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos gyventojų, buvo paleisti namo. Karininkai, policininkai, žandarai ir sužeistieji, nuo jų atskyrus medicinos personalą, su sargyba buvo nugabenti į geležinkelio stotį, suvaryti į vagonus ir išvežti į Smolensko kraštą, į Katynės ir Starobelsko lagerius, kur beveik visi žuvo.

[...]
O Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystė stiprėjo diena iš dienos. Rugsėjo 27-osios vakarą į

 Maskvą „aptarti su SSRS vyriausybe klausimų, susijusių su Lenkijos įvykiais“, atvyko ponas fon Ribentropas. Likus dar dviem dienoms iki to, Stalinas ir Molotovas pranešė Vokietijos pasiuntiniui, kad jie turi naujų siūlymų, kaip sureguliuoti Lenkijos klausimą. Sovietų vyriausybė pasiūlė, kaip pasakė Šulenburgas, „pridėti prie vokiečių porcijos“ visą Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos į vakarus nuo Bugo upės, taigi sieną nustatyti pagal „Kerzono liniją“. Mainais Kremlius paprašė Lietuvos. Stalinas troško „nedelsiant imtis spręsti Pabaltijo valstybių problemą“.

Po trijų derybų raundų ir konsultacijų su Berlynu buvo suderinta „abipusių valstybinių interesų buvusios Lenkijos valstybės teritorijoje siena“, kuri buvo įtvirtinta rugsėjo 28 d. pasirašytoje „Sutartyje dėl draugystės bei SSRS ir Vokietijos sienos“. Hitleris sutiko su visais Stalino reikalavimais. Tiesa, iš pradžių vokiečiai išreiškė norą gauti Lenkijos Borislavo ir Drogobyčo naftinguosius rajonus, bet Stalinas tvirtai atsisakė jiems atiduoti šią smulkmeną – tos teritorijos jau pažadėtos ukrainiečiams. Bet nieko baisu, jei jums reikia naftos, mes parduosime. Ir dar atiduosime gabalėlį Lietuvos. Naujoji siena buvo pripažinta galutine, atmestas trečiųjų šalių kišimasis į šį sprendimą ir šalys turėjo užsiimti prisijungtų teritorijų pertvarka turėdamos tikslą suteikti jose gyvenančioms tautoms „taikų gyvavimą atsižvelgiant į jų nacionalines ypatybes“ ir tą pertvarką laikė „patikimu pamatu toliau plėtoti savo tautų draugiškus santykius“ .

„Lenkijos kovų laukuose atsirado vokiečių ir rusų karinė brolybė, – rašė apie tai „Völkischer Beobachter“. – Tačiau rusų ir vokiečių pakto reikšmė nėra vien likviduoti ir perskirstyti Lenkijos palikimą, bet ir sukurti gerokai glaudesnį didžiųjų valstybių tvirtą bendradarbiavimą, o tai turi padėti abiem šalims rasti sprendimą visais jas dominančiais klausimais... Vokietija ir Sovietų Rusija daugiau neleidžia svetimoms tautoms išsakyti savo nuomonę Rytų erdvės klausimais“.

Be sutarties, buvo pasirašytas konfidencialus protokolas dėl netrukdomo vokiečių kilmės asmenų, gyvenančių sovietų interesų sferoje, persikėlimo į Vokietiją, o ukrainiečių ir baltarusių, gyvenančių Vokietijos interesų sferoje, į SSRS bei du slaptieji protokolai. Pirmajame iš jų šalys įsipareigojo „neleisti jokios lenkų agitacijos“ ir bendradarbiauti užkertant jai kelią. Antrasis protokolas patvirtino Sovietų Sąjungos teisę „imtis specialių priemonių Lietuvos teritorijoje ginti savo interesams“.