E. Lucasas: Posūkis Minsko ir Maskvos santykiuose?

Nikolajus Statkevičius, Nikolajus Dedokas, Igoris Olinevičius, Jevgenijus Vaskovičius, Artiomas Prokopenka ir Jurijus Rubcovas Vakarų šalyse yra beveik nežinomi. Netgi kai šiuos žmones, kurie visi buvo politiniai kaliniai Baltarusijoje, šeštadienį buvo nuspręsta paleisti, BBC radijo naujienų suvestinėje ši žinia nepasirodė – svarbesnis buvo pranešimas apie jauniklių besilaukiančią pandą Vašingtono zoologijos sode.

Niekas neturėtų manyti, kad Baltarusijos autoritarinis lyderis Aleksandras Lukašenka (kaip pateikiamas jo vardas pagal rusišką transkripciją) staiga atsivertė į demokratiją. Tiesa, kad tų šešių politinių kalinių paleidimas yra seniai keliama sąlyga pagerinti santykiams su Europos Sąjunga.

Ponas Statkevičius, buvęs kandidatas į prezidentus, kai kada yra vadinamas baltarusių Mandela dėl savo orumo ir stiprybės, parodytos per ketverius metus trukusį kalinimą. Tačiau šis sugretinimas yra klaidinantis. Ponas Lukašenka neketina derėtis dėl valdžios perdavimo, kaip padarė Pietų Afrikos Respublikos apartheido režimas. Šis paleidimas tėra kosmetinis, o ne struktūrinis žingsnis.

Vis dėlto jis yra svarbus. Ponas Lukašenka galbūt pajuto pokyčius jėgų pusiausvyroje. Rusija yra įklimpusi Ukrainoje ir yra prislėgta sankcijų spaudimo. Šis momentas gali būti tinkamas pažvanginti šalies grandines arba jas nutraukti.

Kaip pažymėjo amerikietis analitikas Paulas Goble'as, pagrindas, kuriuo remiantis Rusija vykdė savo politiką Baltarusijos atžvilgiu, dabar pasirodė esantis klaidingas. Rusija buvo įsitikinusi (kaip ir Ukrainos atveju), kad Baltarusija nėra tikra valstybė ir kad baltarusiai nėra atskira tauta. Ji manė, kad Baltarusijos opozicija yra nereikšminga ir kad subsidijų (daugiausiai pigių dujų) pakaks, siekiant išlaikyti Baltarusijos režimą nuolankia satrapija.

Tačiau Baltarusija (tiek jos režimas, tiek pati šalis) nėra tokia romi, kaip įsivaizduoja Kremlius. Jos nacionalinė tapatybė yra reali ir atspari, stiprinama nepasitenkinimo Rusijos užsienio ir vidaus politikos kryptimi. Ponas Lukašenka (arba Aliaksandras Lukašenka, kaip jis gali pateikti savo vardą pagal baltarusių kalbos transkripcijos taisykles) atrodo neramus. Kremlius lošia prastomis kortomis. Aktyvios Lenkijos pastangos atgaivinti „Tarpjūrio“ (Intermarium) idėją, pagal kurią turėtų būti sukurta nuo Baltijos iki Juodosios jūros besidriekianti valstybių juosta, turinti tapti atsvara Rusijai ir Vokietijai, suteikia Baltarusijai geopolitinę alternatyvą.

Jeigu ponas Lukašenka pasirinks šį žaidimą, jis supras, kad statymai jame dideli. Iš pažiūros provakarietiški jo ankstesni atsivėrimai pasirodė tesantys triukai, kuriais siekta išpešti geresnes sąlygas iš Maskvos. Dabar Vakarai bus atsargūs, o pono Putino atsakas į nelojalumą nebus malonus.

Visa tai kelia atgrasių pasirinkimų suinteresuotoms Vakarų valstybėms. Jeigu ponas Lukašenkas – kad ir koks būtų brutalus, netašytas ir apimtas keistų idėjų – sukiltų prieš Kremlių, kokio masto palaikymą reikėtų suteikti?

Edwardas Lucasas

Rimtas mėginimas nutraukti ryšius su Kremliumi grasina sulaukti stipraus atoveiksmio. Jis galėtų būti susijęs su Kremliaus remiamu „opozicijos“ kandidatu per spalį vyksiančius opozicijos rinkimus, galbūt palaikomas propagandos pliūpsnio ir Rusijos ekonominio spaudimo. Tai gali paversti numatomą farsą realiomis varžybomis.

Labiau dramatiška intervencija galėtų tapti hibridinis karas, panašus į stebimą Ukrainoje. Kol vykdė daug metų trukusią promaskvietišką politiką, ponas Lukašenka leido giliai prasiskverbti į jo šalies karines ir saugumo struktūras. Jeigu Lukašenka dabar mėgins kliautis tomis struktūromis grumtynėse su Kremliumi, jis gali sulaukti nemalonių staigmenų.

Visa tai kelia atgrasių pasirinkimų suinteresuotoms Vakarų valstybėms. Jeigu ponas Lukašenka – kad ir koks būtų brutalus, netašytas ir apimtas keistų idėjų – sukiltų prieš Kremlių, kokio masto palaikymą reikėtų suteikti? Jeigu bus laikomasi atokiai ir leidžiama jį sutrypti, Baltarusiją gali apimti chaosas arba ji liautųsi egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė. Tai būtų milžiniškas pralaimėjimas. Bet jeigu būtų nuspręsta jį palaikyti, visos kalbos apie vertybėmis pagrįstą užsienio politiką taptų abejotinos.

Tokia dilema Vakarų šalims – ne naujiena. Tačiau ponas Putinas gali su džiaugsmu ją pametėti.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.