Nepaisydami Lietuvos ir kitų šalių perspėjimų, Vakarai daug metų prieš šį faktą užmerkdavę akis. Po 1991 metų sovietų propaganda pasirodė esanti nepataisomai susikompromitavusi ir nebepaveiki, tad Maskva nusprendė perimti vakarietišką žiniasklaidos sistemą, kurioje dažniausiai sugyvena tiek valstybinės, tiek privačios žiniasklaidos priemonės; sistemą, kurioje įmanomas gana įvairus nuomonių spektras, o žodžio laisvę nuo valstybės įsikišimo saugo įstatymai. Kas gi nutiko?
Tad Vakarų valstybės po truputį naikino atgyvenusias informacinio karo priemones. Vienas iš naujos strategijos pavyzdžių – Jungtinių Valstijų Informacijos agentūros (USIA) likvidavimas. Buvo nutrauktos arba pastebimai kiekybiniu klausimu sumenko transliacijos iš užsienio rusų kalba. Vladimiro Putino režimui į savo rankas perėmus ne tik valdžią, bet ir žiniasklaidos kontrolę, užsieniečiai pradėjo rusų gailėti, tačiau fakto, kad informacija gali būti reali grėsmė užsienio politikai, nepripažino.
Londone veikiantis mokslo ir tyrimų institutas „Legatum Institute“ taip pat prisideda prie šio kilnaus tikslo. Praeitą savaitę surengtas ekspertų lygmens susirinkimas, kurio metu prie bendro stalo susėdo tiek Jungtinės Karalystės ir Amerikos pareigūnai, tiek informacinio karo fronto kariai iš Ukrainos bei keli įtakingi asmenys iš Vokietijos (vienas iš jų kalbėjo apie pavojų keliantį senųjų „Štazi“ tinklų vaidmenį šmeižikiškose Rusijos žiniasklaidos kampanijose).
Aš pasiūliau inicijuoti dezinformacijos demaskavimo kampaniją – išsamią, apimsiančią viską nuo A iki Z. Atskleisiančią, kaip Kremliaus propagandininkai iškraipo faktus ir žodžius (pavyzdžiui, F šiuo atvejų reikštų kaltinimus „fašizmu“ – juk jis metamas žmonėms, kurie, kaip ir lietuviai, nesutinka su stalinistine karo istorijos versija). Dar viena idėja yra „mėnesio mitas“ – pavyzdžiui, teiginio, kad Vakarai sulaužė Gorbačiovo laikų pažadą nesiimti NATO plėtros, paneigimas.
Tokios priemonės padėtų sumenkinti Kremliaus propagandos išpuolių Vakaruose poveikį. Kitos iniciatyvos pasitarnautų kovojant su vietos valdžios gniaužtais pačioje Rusijoje. Viena iš idėjų – demaskuoti Kremliuje klestinčią korupciją: ne tik jos vykdytojus Rusijoje, bet ir jų kostiumuotus bendrininkus Londone, Vienoje, Kipre ir kitose užsienio šalyse. Šios didelio masto vagystės yra viena iš priežasčių, kodėl viešai deklaruojamas Rusijos BVP augimas neturi nieko bendro su tikrąja situacija – meluoti neleidžia tarptautiniai žmonių gerovės indeksai (tikroji situacija aiškiai atsispindi ir naujausiame „Legatum Prosperity Index“ tyrime).
Dar galingesnis ginklas galėtų būti humoras. V. Putino režimo pompastiškumas ne mažiau grotestiškas nei korupcijos mastas. Internete paskleista negailestinga ir visa apimanti šiam groteskui skirta satyra rusų kalba sukeltų juoko bangą visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje ir atkreiptų dėmesį į esminį Rusijos ir Vakarų skirtumą: mes galime atvirai juoktis iš savo lyderių, o jie – negali.