G. Mažeikis. Vieno skambučio galia

„Putinas gali sunaikinti NATO vienu skambučiu“, tokiu Rusijos propagandos kanalo „Vesti“, D. Kiseliovo „rimtu“ teiginiu prasidėjo anekdotinė diskusija socialiniuose tinkluose. Tarp dešimčių parodijų kai kurios išsiskiria probleminiu tikslumu: „Putinas gali NATO sunaikinti vienu skambučiu. O kiek skambučių jam reikia sunaikinti korupcijai? Trumpi pypsėjimai ...“. Arba: „pasak Kiseliovo, Putinas vienu skambučiu gali sunaikinti NATO, o ar gali jis sugrąžinti kursą 1 dol.= 33 rubl.?“.

Telefoninio skambučio metafora plačiai svarstyta ir sovietiniais laikais, kai buvo pasakojama apie likimus lemiančius naktinius Stalino skambučius ar apie nomenklatūrinę „skambučio“ teisę, ar apie L. Brežnevo tiesioginių telefono linijų ir aparatų stalą. Ilgą laiką ordinai ir telefonai simbolizavo buvusią ir esamą galią. „Skambučio“ palyginimas rodo į komunikuojantį protą: kaip vadovo valia ir žodis susilieja su medijuojančiomis technologijomis ir virsta atsiliepusiųjų kūnu ir valia. Žodžio, tampančio darbu ir reikme, metafora puikiai derinosi su banaliu tikrovės aiškinimu ir malonumu imituoti angelus ir dievus per atstumą stumdančius būrius ir išteklius. Tačiau pasirodo, telefonu gali ištikimus šalininkus pasiusti mirti, o štai nutraukti korupciją, alkoholizmą, šeimyninį smurtą, piktnaudžiavimą savo padėtimi – ne. 

Fantazija, kad skambutis gali pakeisti visą pasaulį, nurodo ne tik į skambintoją, autoritarinį lyderį, bet ir į atsakovą, į tą, kuris laukia paliepimo, gyvena juo ir pats kreipiasi į liepiantįjį jį ragindamas dar daugiau skambinti, dar stipriau liepti.

Gintautas Mažeikis

Banalus distancinio įsakymo vaizdinys ir susiję veiksmai subrendo totalitarinės komunikacijos laikotarpiu, kai revoliucijų laimėtojai žūtbūtinai siekė įkūnyti laimėjusią idėją, todėl – išsaugoti įsivaizduojamos klasės, liaudies, tautos ir jų atstovo valdžią. Laimėjusi ideologija turėjo veikti visur, todėl paklusti telefoniniam pareiškimui tapo savaime suprantama. Sėdėdamas Maskvoje galėjai versti kalnus Urale. Tam tikslui būtina buvo pašalinti viena: pilietinę visuomenę ir jos įvairovę, pakeisti juos kažkuo kitu, visuomeniniais muliažais, telefoninių skambučių atspindžiais. Taigi fantazija, kad skambutis gali pakeisti visą pasaulį, nurodo ne tik į skambintoją, autoritarinį lyderį, bet ir į atsakovą, į tą, kuris laukia paliepimo, gyvena juo ir pats kreipiasi į liepiantįjį jį ragindamas dar daugiau skambinti, dar stipriau liepti. 

Sovietinė ideologija, žadėjusi valstybės mirtį tolimoje komunizmo aušroje, aukščiau nei pilietiją ir jos įkūnijimą – valstybę – kėlė laimėjusios partijos vadovaujantį vaidmenį, o ši išreiškia proletariatą, o vėliau II pasaulinio karo metu, Stalino sprendimu – liaudį. Liaudies lyderis Sovietų sąjungoje ar tautos fiureris nacistinėje Vokietijoje atstovavo neginčijamą tiesą ir ji galėjo būti pranešama įvairiai. Didelės pagarbos ženklu buvo laikoma, jei kreipiamasi asmeniškai: telefonu. Skambučio atsakovu turėjo būti, pagal idėją, visa liaudis. Visaliaudiniai priesakai partijai, o partijos – vadams buvo ryšio, bendravimo imitacija, kurią išreiškė atspindėjo gyvas vado žodis. Tačiau, kadangi liaudies vardas buvo ir per platus ir kasdienybės problemoms spręsti per gremėzdiškas, jį papildė unikali sovietinė socialinė kategorija „obščiestvennost“ – leistųjų būti visuomene balsas. 

Sovietinė sąvoka „obščiestvennost“ neturi nieko bendra nei su laisva visuomene, nei pilietine bendruomene, nei draugija, o veikiau su „liaudies draugovininkais“: ideologiškai reikšmingos, viešosios tvarkos sargybiniais. Savo nuomonę – obščestvennoje mnenije – galėjo reikšti tik rinkimų teisę turintys asmenys, t.y. tie, kas nebuvo laikomi proletariato, vėliau – liaudies priešais. Balsuoti negalėjo vaikai, kaliniai, „psichiškai beverčiai“ („invalidai“, taip buvo vadinami proto negalią turintys asmenys), kuriems priklausė ir psichinę prievartą patiriantys disidentai ir opozicionieriai, įvairūs frakcionistai (trockistai, kamenevininkai ...), užsienio piliečiai, buvę turtuoliai kapitalistai, kuriems buvo atimta balsavimo teisė ... Jie nebuvo „obščesvennost“. Laikinai iš ideologinės visuomenės buvo galima nušalinti alkoholikus, tinginius (valkatos ir homoseksualai ir taip turėjo būti įkalinami, o vadinasi nebuvo visuomenės dalis).

Partijos Centro Komiteto aparatas plėtojo specialius komunikacijos būdus su šiais ideologizuotais, patikimais visuomenininkais. „Obščiestviennost“ viešai per spaudą skųsdavosi, ragindavo, o vadas telefoniniu sprendimu, tačiau viešai, propagandiškai „nuspręsdavo“. Todėl kai tauta, jos aktyviausi visuomenininkai-propagandistai reikalauja, siunčia laiškus, kalba eteryje, pagal sovietinę ideologiją yra normalu, natūralu – net tiesioginiame eteryje paskambinti ir išspręsti problemą, pavyzdžiui, užbaigti reikalus su NATO ... 

Tautos ar liaudies vadai telefoniniu skambučiu ar mistiniais „keliais taikliais manevrais“ agitavo, mobilizavo ir kūrė naujus „generalinius“ elektrifikacijos, industrializacijos ar karinės mobilizacijos planus ir kartu reagavo į „visuomeninius“ laiškus, skundus ir pasiūlymus, raginimus. Taip harmonizavosi totalitarizmas ir autoritarizmas: klasinė, liaudiška hegemonija ir vado valia. Šie komunikaciniai virsmai mums yra labai pamokantys, o Sovietinė revoliucija ir SSRS istorija tai kas kartą liudija. Tačiau parabolė apie „skambutį“, kuris, atsiliepdamas į visuomenės prašymus, nugalėtų NATO, tačiau negali įveikti korupcijos yra skirtas ne sovietinio totalitarizmo kritikai, o aptarti Rusijos „valstybiškumo“ transformacijai atgal į autoritarizmą. 

Būtent tokį regresą „atgal prie telefoninio skambučio“ matome šiuolaikinės Rusijos valdžios atveju: visa šalis televizijos konferencijų metu skambina vadui, prašydami išspręsti vaikų darželio, pieno gamybos problemas ar sustabdyti Ameriką. Atitinkamai atgimsta ir „obščiestviennost‘“, kuri vieningai smerkia liaudies ar tautos išdavikus, priešinasi nepriklausomiems pilietiniams sąjūdžiams, ir skambina vadui prašydami „atsakomojo“ įpareigojančio skambučio. Tokia valdžios komunikacijos regresija tapo pagunda ne vienai posovietinei valstybei.

Skurstantys ir lėbaujantys „mūsų dienų herojai“ (parafrazuojant Lermontovą) laukia vado skambučio joti į karą Moldovoje, Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ... Baltijos šalyse? Negabus įvairovės problemoms ir subtiliems, sudėtingiems socialiniams sprendimams vienmatis žiūrovas, ūbaujantis su draugeliais apie heroizmą ir „mes jiems parodysim!“ , svajoja pomirtinę atmintį: „siekėme aukščiausio gėrio, save jam paaukojome, amžinai atminkite“. 

Yra akivaizdi jungtis tarp Hegelio sukritikuotos sąžiningos sąmonės, kuri aukojasi idealams ir yra amžinai nelaiminga dėl savo idėjų neadekvatumo gyvenimo įvairovei, ir vienmačio žmogaus, kuris linkęs visa ką supaprastinti iki juodai-balto heroizmo. 2014 metų pabaigoje lietuvių kalba pasirodė H. Marcuzės knyga „Vienmatis žmogus“ (vertė K. Kirtiklis). Ji atveria vienmačių ideologijų, ar jos totalitarinių, autoritarinių ar valstybiškumo (nuo valstybininkai, statist, gosudarstvienniki) pavidalų kritiką. Banalusis, sąžiningas idėjai herojus yra linkęs ne įvairovės problemas spręsti, o aukoti už „Idėją!”. Jam tik reikia visuomeniškai garantuotos pagarbos, ką gali pasiūlyti „obščestvennost“ ir vado kvietimas. Būtent „obščestvennost“ – ideologinė visuomenės sąranga –užtikrina abiejų moralumą, garbingumą, prasmingumą, atmintį. 

Totalitarizmo, autoritarizmo, kaip ir demokratijos ir įvairovės užuomazgų aplink mus yra daug. Taip pat ir Lietuvoje. Todėl riboti „telefoninio skambučio teisę“ ir susijusias valdžios kultūrines, komunikacines formas būtina nuolatos, jei tik kuriama atviros įvairovės, demokratijos visuomenė.

Gintautas Mažeikis

Daugelis totalitarinės komunikacijos ir ją atitinkančios sąmonės tyrinėtojų pastebi akivaizdžias sąsajas ir perėjimus tarp komunikacinių supratimo būsenų: klasikinės revoliucinės, kuri siekia gėrio liaudžiai, didžiajai tautos daliai; totalitarizmo, kuris siekia išsaugoti ir įtvirtinti revoliucijos pergales ir viltis, apginti jas nuo išorinių priešų; autoritarizmo, kuris yra bandymas užkonservuoti, apsaugoti revoliucijos viltis nuo vėlesnių iškraipymų, nuo vidinių opozicionierių, frakcijų, revizionistų, kitų atskalūnų ir parsidavėlių; ir valstybiškumo, kuris idėją iškelia aukščiau vado, ir idėjos „grupė“, komanda imasi svarbiausių valstybei ūkio nacionalizacijos, išteklių mobilizacijos, ideologinio ugdymo ir medijų kontrolės uždavinių. 

Galiausiai po „valstybiškumo“ visuomenė ir jos bendravimas turėtų tiek subręsti, kad pagaliau taptų imlūs ir kritiški atviros visuomenės ir įvairovės demokratijos raidai. Tačiau, kaip liudija mūsų dienų istorija, visiškai galimas regresas iš valstybiškumo ideologijos, kuri buvo būdinga B. Jelcino ir pirmajam V. Putino valdymo laikotarpiui, į autoritarizmo ir skambučio bei ideologinės visuomenės sąrangos būseną. Tuo pasižymi, pirmauja Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Tatarstanas, Uzbekistanas ... Iš dalies tai yra susiję su masiniu vienmatiškumo reikalavimu: kad visa kas būtų aišku ir būtų atsakingas asmuo, kuris skambučiu gali sutvarkyti „sąžinės“ reikalą, t.y. mąstytų ne tik pagal įstatymus“, bet kartu ir pagal idėjas ir jas atitinkančias „sąvokas“ („po poniatijam“). Tokiu atveju ideologija ir jai adekvati „sąvoka“ („poniatije“, nepainioti su kalėjimo žargonu!) tampa garbės prielaida, kuri yra aukščiau tarptautinių ar vidinių įstatymų. Net teismas turi paklusti ideologijai ir vado skambučiui. Todėl „visuomenė“, „liaudis“ tiesiogiai, eteryje prašo V. Putino ar A. Lukašenkos paleisti iš kalėjimo vieną asmenį ar skaudžiai bausti kitus, opozicionierius, išdavikus.

Totalitarizmo, autoritarizmo, kaip ir demokratijos ir įvairovės užuomazgų aplink mus yra daug. Taip pat ir Lietuvoje. Jos nenušalinamos, kaip nepanaikinamos valdžios svajonės, vario trimitų geismas. Todėl riboti „telefoninio skambučio teisę“ ir susijusias valdžios kultūrines, komunikacines formas būtina nuolatos, jei tik kuriama atviros įvairovės, demokratijos visuomenė. Kita vertus, kiekviena autoritarinė valstybė ir jos skambučiai turi tam tikrą kultūrinį savitumą ar spalvą. Rusijos rašytojas V. Sorokinas savo antiutopijoje „Opryčniko diena“ (2006 metai) mano, kad Rusija kuria neoopryčnikų santvarką. 

Opryčnikai buvo Ivano Rūsčiojo laikų caro apsauginiai, vėliau virtę tik jam pavaldžiais baudėjų būriais, kurie kėlė siaubą ne tik žudydami, bet ir savo simboliais: pririštomis prie žirgų šunų galvomis. Sorokinas parodo, kad tai dar viena grupė, nuolatos laukianti besąlygiško vado paliepimo ar skambučio. Tai reiškia, kad negali paskambinti valstybinei ar kupinai įvairovės piliečių sąmonei, o tik ideologinėms visuomenės grupėms ir jas įtvirtinantiems naujiesiems opryčnikams, kurie, savo ruožtu, kalbasi „po poniatijam“. Ir tik vieno skambučio reikia ...