Nedaug jau gyvų tebėra visuose Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusių žmonių. Iš kelių tūkstančių dalinio, kuriame H. B. Christiansenui teko tarnauti, karių, dabar, kaip sako jis, gyvas likęs pats vienas. Tad tikrai stebėtina, jog buvęs Vokietijos specialiųjų padalinių – „Brandenburgo“ divizijos – komandosas, jau sulaukęs garbingo devyniasdešimt metų amžiaus, neseniai lankėsi Klaipėdoje, kur I. Simonaitytės bibliotekoje įvyko knygos pristatymas.
1941 m. H. B. Christiansenas, vos septyniolikos metų vaikinas, stojo tarnauti į kariuomenę ir pateko į dalinius, kodiniu pavadinimu „Brandenburgas”. Tai buvo elitinės Vokietijos specialiosios pajėgos, vykdžiusios įvairiausias operacijas visuose frontuose. H. B. Christiansenas dalyvavo kovose Rytų fronte, Ukrainoje.
Patekęs į amerikiečių nelaisvę, deja, buvo perduotas sovietams ir daugelį metų kalėjo lageriuose. Kurį laiką jam teko nelaisvėje kamuotis drauge su garsiais vokiečių belaisviais: lakūnu asu E. Hartmanu, A. Hitlerio kamerdineriu H. Linge, fiurerio adjutantu O. Giunše ir kitais. Su E. Hartmanu susidraugavęs lageryje, su juo bendravo ir po karo, grįžęs į Vokietiją. Beje, buvo metas, kai lageriuose kalėjo drauge su savo tėvu Julijumi Christiansenu, buvusiu Vilniaus abvero zonderkomandos štabo viršininku. Nežmoniškos kalinimo sąlygos palaužė tėvo sveikatą ir jis sovietų nelaisvėje mirė.
Atsiminimuose autorius paprastai ir labai nuoširdžiai, neretai net subtiliai pajuokaudamas pasakoja apie savo gyvenimo kelią nuo to meto, kai atvyko į Rytų frontą iki nelaisvės sovietų lageriuose pabaigos. Išlaisvintas jis buvo vienas iš pačių paskutinių į sovietų nagus pakliuvusių vokiečių karių. Mat su vienu draugu mėgino bėgti iš lagerio, bet po kurio laiko abu buvo sugauti, žiauriai sumušti ir nuteisti kalėti dar dvidešimt penkerius metus!..
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Vitebsko mūšis
„3.10.1943: Pirmą kartą pagal žemėlapį vedu kuopą į žvalgybos operaciją. Kartą pasiklystu. Leitenantas stengiasi mane suklaidinti. Jam pavyksta. Vis tiek įstengiu pasiekti kelionės tikslą“.
Nevelis
1943 metų spalis
„6.10.1943: Pavojaus signalas apie 22 val. Apie 24 val. išvykstame. Kažkur prasiveržė rusai. Apsistojame kaime likus 5 km iki PKL (HKL, Hauptkampflinie – pagrindinė kovos linija). Apie 17 val. staiga gauname įsakymą žygiuoti Vitebsko–Gorodoko–Nevelio kryptimi. Pakeliui vyrauja atsitraukimo nuotaikos. Bet vis tiek dainuojame“.
3-iosios tankų armijos vyriausiosios vadovybės karo veiksmų dienoraštyje rašoma, jog rusams pavyko visiškai sumušti liuftvafės (karinės oro pajėgos – vert. pastaba) 2-ąją lauko diviziją (1) ir užimti Nevelį. Susiklosčius šiai situacijai, „Brandenburgo“ (2) 3-iojo pulko I batalionas, kuriam priklausė ir mūsų kuopa, tuojau buvo permestas į Jeseriščės ir Ordovo ežerų tarpą. Bet dar tą pačią naktį toliau buvome pasiųsti į Dubrovkos apylinkes saugoti placdarmo prie to paties pavadinimo upės. Gavome pagerintą davinį, tarp kitų gėrybių – šokolado su kola, sausainių, daug cigarečių. Supratome, jog bus karšta.
„7.10.1943: Gulime priešakinėse pozicijose į pietus nuo Nevelio. Rusų tankų puolimas. Keturis pamušame. Vienas, mūsų iš pradžių palaikytas saviškiu, susprogdinamas magnetine mina. „Štukos“, abi pusės naudoja šturmo lėktuvus. Veiksmas virte verda. Puolime dalyvauja 81 „Štuka“. Turime vieną žuvusįjį. Atremiame rusų naktinį puolimą. Dvejetas nukautų“.
Istorija dėl rusiško tanko T-34, iš pradžių mano palaikyto savu, buvo tikras kriminalas. Tik man galėjo taip nutikti. Kaip ryšininkas buvau pasiųstas į bataliono vadavietę. Ten kažką išgirdau apie numatomą tankų remiamą kontrpuolimą. Grįžtantį atgal priešas mane apšaudė, tad buvau gana susinervinęs. Staiga pamačiau tanką. Šis, kaip ir aš, judėjo mūsų kuopos link, taigi į priešo pusę. Pagalvojau: štai tas tankų remiamas kontrpuolimas, apie kurį ką tik girdėjau!!! Nekreipdamas dėmesio į pokšėjimus aplink mane, be jokios priedangos kiek galėdamas greičiau nuskuodžiau paskui tą žlegantį monstrą. Mačiau, jog pro mane periodiškai pralėkdavo kažkas balta, bet nekreipiau į tai dėmesio. Tuo metu, kai tankas pervažiavo mūsų poziciją ir ėmė riedėti priešo pusėn, iki jo man tebuvo likę kokie 20 m. Staiga iš apkasų iššoko vyresnysis jefreitorius, prie tanko variklio dangčio prilipdė kažkokį daiktą ir susprogdino mašiną. Nežmoniškai išsigandau; mane apkurtino galingas trenksmas ir tik tada supratau, kad visą laiką bėgau paskui ivaną, man nesant įsiveržusį į mūsų linijas, o vėliau pasukusį atgal. Be patirto siaubo, papildomai gavau velnių už tai, kad bėgau tiesiai PAK (3) šaudymo linija. Balti mano matyti objektai buvo PAK šūvių blyksniai.
Kitą dieną būta dar daugiau sumaišties. Kuopos karo veiksmų dienoraštyje (4) rašoma:
„8.10.1943:
0.00–1.00 val. Atmuštas rusų puolimas, priešas patyrė didelių nuostolių.
3.00–4.00 val. Vėl atremtas rusų puolimas, atakos tęsėsi iki 12.00 val.
Apie 12.00 val. iš šono smarkiai apšaudomas dešinysis sparnas.
12.15 val. Mūsų kontrpuolimas nustumia rusus atgal.
14.00 val. Įsakymas palikti placdarmą.
14.30 val. Keičiame poziciją priešui smarkiai apšaudant mus iš šono. Esame apšaudomi iš minosvaidžių ir artilerijos. Mus vejasi priešo tankai ir pėstininkai, nesėkmingai.
Tą pačią dieną savo dienoraštyje rašiau:
„8.10.1943:Stalino vargonai (reaktyvinės artilerijos sistemos, vadinamosios „katiušos“ – vert. pastaba), bet dešinėje. Apie 14 val. gauname pranešimą apie tankus su pėstininkais. Visa II operacija staiga atsitraukia. Mus apšaudo iš šono. Tempiu amuniciją ir paskutinis pereinu tiltą. Kyla panika, bet kuopą pavyksta sulaikyti kito kranto šlaite. Dalis karių nubėgo tolyn 1–2 km“.
Nauja pozicija buvo šiek tiek patogesnė, bet, kaip ir anksčiau, sudaryta tik iš atskirų šaulių lizdų. Ryšininkui, tokiam kaip aš, tai atrodė itin nemaloni situacija, tekdavo nuolat bėgioti atvirame lauke.
Artimiausias dvi savaites vyko aktyvūs kovos veiksmai. Štai kas rašoma mano dienoraštyje:
„12.10.1943: Dešinėje rusai prasiveržė ir įsitaisė mūsų užnugaryje. Iš ten kulkosvaidžių papliūpos švilpia mums virš galvų. Nemalonus jausmas. Vakare dešinėje vėl remiamas tankų rusų puolimas. Liuftvafės lauko divizija ir šį kartą leidžiasi bėgti, mums ją sustabdyti pavyksta tik panaudojus jėgą, t.y. kulkosvaidžius. Vienas šių broliukų iš visai arti pašauna mūsų San.-Uffz.-ą (6) . Gal palaikė jį ivanu“.
„14.10.1943: Susirenčiu „tvirtą bunkerį“, t.y. per duobę permetu keletą rąstų. Greitai prasidės liūčių sezonas. Panaudojau visus savo meistriškus gebėjimus, bet mano pastogė netrukus sugriuvo. Tik su draugo Edgaro Lorenczono pagalba, Pabaltijo vokiečio iš Rygos, šiaip taip pavyko ją suremontuoti. Anksčiau kaip tik jis pakvietė mane į kuopos vadovybės grupę“.
„15.10.1943: Tūnome savo skylėse. Apaugome barzdomis ir purvu, visur pilna smėlio. Gaunu milinę ir kombinezoną. Be to, išmokstu gerti degtinę. Ji taip maloniai sušildo prieš miegą… Dėl raudonos barzdos kuopoje mane ima vadinti „Kaizeriu raudonbarzdžiu“.
Štai kaip viskas prasidėjo dėl tos degtinės: Edgarui vis pavykdavo suorganizuoti šnapso, dažniausiai ruginukės arba kadaginės (netikros). Vakare jis kviesdavosi mane į savo skylę ir demonstruodavo, kokios yra baltiško gėrimo taisyklės, t.y. kiekvieną degtinės gurkšnį užkąsti taip pat jo suorganizuotų lašinių ar dešros gabaliuku. Maisto tomis dienomis turėjome iki valios. O štai šis tas iš mano patirties:
„16.10.1943: … Žvalgybos būrys, apšaudytas iš rusų stebėjimo posto, grįžta. Laidojame žuvusiuosius. Randu didelę krūvą užsilikusių maisto produktų“.
„17.10.1943: Ivanas iš naujo mėgina prasilaužti dešiniajame flange. Pašėlusi ariugnis (7) . Vėl ir vėl šturmo lėktuvai. Prietemoje matyti Stalino vargonai. Atrodo fantastiškai“.
1943.10.23 man įteiktas EK II. Džiaugiausi, kad apdovanojimą gavau kovos pozicijoje. Tik mėnesio pabaigoje ėmėme kurti vientisą apkasų sistemą. Tapo aišku, kad šioje vietoje galėsime išsilaikyti ilgiau. Priešais poziciją pionieriai raizgė spygliuotosios vielos užtvaras, vadinamas „ispanų raiteliais“, ir dėjo minas. Vyrukams, naktį siunčiamiems į niekieno žemę, nepavydėjau.
Kartais kildavo nedidelių keblumų (1943.10.27 laiške):
„Gyvename apkasų gyvenimą pagal visas meno taisykles ir kiekvieną dieną tikimės būti pakeisti… Šiandien rytą nepaprastai supykau. Sumedžiojau vieną žurnalo „Das Reich“ numerį. Tai mums didelė brangenybė. Šiandien ryte pastebėjau, kad pelės jį sudraskė į skutus. Prisiekiau žiauriai atkeršyti“.
… Arba, ką daryti, jei užsinori atlikti didelį reikalą? Tokiems atvejams naudojome nedidelę už apkasų nusidriekusią, priešo nematomą daubą. Žinoma, taip turėjo nutikti būtent man. Kaip tik tuo metu, kai nusimovęs kelnes rengiausi pritūpti ir atlikti tai, ko negalėjau atidėlioti, prabilo į šią žemumą nutaikyti minosvaidžiai. Turėjau skubiai ieškoti priedangos nuo tų aukšta trajektorija kylančių ir skardžiai sproginėjančių užtaisų. Aplink ausis lakstė ne tik žemės gabalai!