Iš tėvynės bėgęs rašytojas: pabėgėliai per dažnai laikomi našta

Mane, kaip ir milijonus žmonių visame pasaulyje, sujaudino viešas nepasitenkinimas ir spontaniškos solidarumo apraiškos pabėgėlių Europoje klausimu. Stebėti, kas vyksta, labai įdomu ir teikia vilties. Būdamas Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) Gerosios valios ambasadoriumi negaliu liautis žavėjęsis parama mūsų organizacijos pastangoms Europoje, kur UNHCR šios itin sudėtingos krizės akivaizdoje pabėgėlių šeimas aprūpina palapinėmis, apklotais, maistu ir kitais pirmojo būtinumo daiktais.

O kas toliau? Kas bus, kai dramatiški vaizdai dings iš televizorių ekranų?

Jie neturi išnykti nei iš televizorių ekranų, nei iš mūsų kolektyvinės pasąmonės. Susiklosčiusi situacija – pirminis šokas, ištikęs visas suinteresuotas šalis, tačiau sunkiausias darbas dar tik prasideda. Būtina nepamiršti svarbaus fakto: pabėgėliai svečioje šalyje vidutiniškai pragyvena ilgiau nei 15 metų – ar tai būtų stovykla Jordanijoje ar Ugandoje, neoficiali gyvenvietė Libane ar Tailande, o galbūt nauji namai Jungtinėse Valstijose ar Europoje. Tai ilgas laikas, todėl laukia sunkus darbas, norint užtikrinti, kad pabėgėliai taptų produktyvūs ir bendradarbiaujantys visuomenės nariai.

Sunkiausias iššūkis – užtikrinti, kad pabėgėliai galėtų mokytis, įgyti profesiją, nes to reikia visiems: tiek juos priėmusiai šaliai, tiek patiems pabėgėliams, tiek jų gimtinei, kur jie tikisi vieną dieną sugrįžti.

Pabėgėliai tikrai per dažnai laikomi sunkia našta juos priglaudusiai valstybei. Realybėje tokie žmonės dažnai tampa vienais aktyviausių visuomenės narių. Visiems puikiai žinomas faktas, kad Albertas Einsteinas buvo pabėgėlis. Kaip ir Marlene Dietrich, Madeleine Albright, George‘as Sorosas, Sigmundas Freudas ir Isabelle Allende – ir tai tik kelios iš daugybės garsių pavardžių. Tokių žmonių milijonai, ir nors jų vardų galbūt ir nežino visas pasaulis, jie ne ką menkesni didvyriai – tyliai ir sunkiai dirbantys žmonės (dažnai tai darantys sudėtingomis ir net pavojingomis sąlygomis). Vienas iš tokių žmonių – šiais metais Nanseno pabėgėlių premijos laureate tapusi Aqeela Asifi. Ji įvertinta už neeilinį atsidavimą ir neišmatuojamą paramą pabėgėliams.

1992 metais, būdama 26 metų, A. Asifi kartu su vyru ir dviem vaikams pabėgo iš modžahedų apgulto Afganistano Kabulo miesto. Ji atsidūrė Čandanos pabėgėlių kaimelyje Pakistane. Bėgdama iš gimtųjų namų, ji naiviai tikėjosi, kad tai labai laikinas sprendimas, ir jau po kelių mėnesių ji galės grįžti namo. Neilgai trukus suvokė, ką žino visi pabėgėliai: tvyrant tokiam triukšmui ir chaosui, sopant palikus namus atsivėrusiai širdies žaizdai ir jaučiant patirtos traumos padarinius, svarbiausia koncentruotis į tai, kas vyksta dabar.

Svarbiausia – apsaugoti savo vaikus ir rasti saugų prieglobstį. Vienintelis noras – paprasčiausiai išgyventi. Suvokti, kad artimiausiu metu svajoti apie grįžimą namo beprasmiška, kad gyvenimą tenka pradėti nulio, kad teks viską pradėti nuo pradžių, prireikia nemažai laiko. Galiausiai, kai ši mintis įsisąmoninama, įvyksta lūžis – mintį apie išgyvenimą pakeičia bandymai bet kokia kaina atgauti dvasines jėgas, atsiranda stiprybės ir noro judėti į priekį, kurti naują gyvenimą.

A. Asifi vaikai dėl karo ir gyvenamosios vietos pakeitimo buvo priversti nutraukti mokslus. Moteris, pati dirbusi mokytoja, negalėjo ramiai stebėti, kaip jos atžalos tampa aplinkybių aukomis. Ji buvo priblokšta mokyklų Kot Čandanos kaimelyje trūkumo, be to, ten nebuvo absoliučiai jokių galimybių mokyti mažas mergaites.

Pelniusi kaimelio vyresniųjų paramą ir pagarbą, pabėgėlė pradėjo sunkią kelionę nuo vienų durų prie kitų – ji prašė įtariai nusiteikusių tėvų liesti dukras į mokslus. Galiausiai pavyko surinkti 20 mokinių. Įveikusi visas kliūtis ir nepraradusi ryžto pabėgėlė galiausiai paprastoje palapinėje įkūrė mokyklą.
Mažytė A. Asifi mokykla netrukus buvo deramai įvertinta ir gavo Pakistano valdžios finansavimą. Mokykla iš vienos palapinės virto net šešias užimančia ugdymo įstaiga, ją noriai lankė ne tik pabėgėlių atžalos, bet ir vietos gyventojų dukros. Šiandien mokykla turi savą pastatą. A. Asifi kardinaliai pakeitė daugiau nei tūkstančio mergaičių gyvenimą, jos pastangos įkvėpė įsteigti dar šešias mokyklas, kuriose mokosi dar 1500 berniukų ir mergaičių.

Esu rašytojas, todėl nieko keisto, kad labiau tikiu žodžių, o ne skaičių galia. Nepaisant to, A. Asifi istorijoje minimų skaičių ignoruoti paprasčiausiai nevalia. Visi UNHCR puikiai žino, kad išsilavinę afganai net tris kartus dažniau ieško būdų, kaip grįžti į gimtąją šalį, o ne siekia pasilikti juos priglaudusioje valstybėse. Švietimas, priešingai paplitusiai nuostatai, pabėgėlių Pakistane tikrai nepririša – jis yra mobilizuojantis veiksnys, skatinantis grįžti namo.

Švietimas padeda apsaugoti pabėgėlių vaikus nuo neraštingumo, prievartos, išnaudojimo darbe, prievartinių santuokų ar verbavimo į ginkluotas grupuotes. Švietimas pabėgėliams nutiesia kelią iš skurdo, suteikia galią grįžus į savą šalį kurti stabilią, saugią ir sėkmingą ateitį. Visame pasaulyje vaikai sudaro net 50 proc. visų pabėgėlių, bet tik kas antras iš jų turi galimybę lankyti pradinę mokyklą. Tik kas ketvirtas suaugęs pabėgėlis įgyja vidurinį išsilavinimą.

Tikiuosi, kad žiniasklaidai galiausiai nukreipus dėmesį nuo dabartinės pabėgėlių krizės Europoje, visuomenės susidomėjimas ir gera valia pabėgėlių klausimu visame pasaulyje išliks tokie pat stiprūs; tikiu, kad nepamiršime, kad pabėgėliams reikia žymiai daugiau nei būtinosios pagalbos. Jiems reikia vilties apie šviesą ateitį – taip pat, kaip ir mums.

Tikiuosi, kad nepamiršime, kiek daug pabėgėliai duoda jiems pagalbos ranką ištiesusioms šalims. Svarbiausia negalime nė akimirkai pamiršti, kad šiandieniniame pasaulyje, kuriame mūsų likimai vis labiau persipina, investicija į tokių žmonių ateitį yra investicija į mūsų pačių ateitį.

Apie autorių:

Afganistane gimusiam amerikiečių rašytojui Khaledui Hosseini tarptautinį pripažinimą pelnė trys didelio populiarumo sulaukusios knygos „Bėgantis paskui aitvarą“ (angl. The Kite Runner), „Tūkstantis saulių skaisčių“ (angl. A Thousand Splendid Suns) ir „Kalnų aidas“ (angl. And the Mountains Echoed).

Kai rašytojui buvo keturiolika, Kh. Hosseini šeima buvo priversta dėl sovietų invazijos į Afganistaną prašyti prieglobsčio Jungtinėse Valstijose. Savo kailiu patyręs, ką reiškia būti pabėgėliu, rašytojas puikiai supranta ir vertina sunkų ir reikalingą darbą, kurį atlieka UNHRC.

Kh. Hosseini ne kartą savo akimis stebėjo UNHCR darbą su pabėgėliais įskaitant tokius karštus taškus kaip Afganistanas, Čadas, Irakas (2014 metais), o dabar – Jordanija. Po vieno tokio apsilankymo Afganistane Kh. Hosseini įkūrė fondą „The Khaled Hosseini Foundation“, kuris glaudžiai bendradarbiauja su UNHCR ir renka lėšas namų tūkstančiams namų grįžusių pabėgėlių statyboms bei rūpinasi tuo, kad moterys ir vaikai galėtų gauti reikiamas ekonomines garantijas, švietimą bei sveikatos apsaugą.

2013 metais Kh. Hosseini tapo UNHCR Gerosios valios ambasadoriumi – tai buvo įvertinimas už ilgametį atsidavimą UNHCR ir nepailstantį darbą padedant pabėgėliams.