Įstabūs Getsbio vakarėliai. Ištrauka iš knygos „Didysis Getsbis“

Francio S. Fitzgeraldo romanas „Didysis Getsbis“ išgyvena antrąją jaunystę. Pasaulio kino teatruose karaliaujant naujai knygos ekranizacijai su Leonardu DiCaprio priešakyje, knygos pardavimai taip pat akivaizdžiai šoktelėjo ir pakilo į perkamiausių knygų sąrašų viršų. Šiemet lietuviškai romaną naujai perleido leidykla „Obuolys“, o Knygos.lt interneto knygyne „Didysis Getsbis“ jau daugiau nei mėnesį yra pati perkamiausia knyga. Kviečiame susipažinti su ištrauka iš amerikos literatūros viršune laikomo romano.

Vasarą mano kaimyno viloje per naktis skambėjo muzika. Mėlynuose jo soduose tarsi drugeliai, nešami šnibždesių, šampano ir žvaigždžių, skrajojo vyrai ir merginos. Dieną, potvynio valandomis, matydavau, kaip jo svečiai šokinėja nuo bokšto jo prieplaukoje arba kaitinasi ant karšto smėlio jo paplūdimyje, o dvi motorinės valtys raižo įlankos vandenis, traukdamos akvaplanus per putų ir purslų sūkurius. Šeštadienį ir sekmadienį jo rolsroisas virsdavo reisiniu autobusu, vežiojančiu svečius į stotį ir iš stoties nuo devynių ryto iki vėlyvos nakties, ir daugiavietis fordas, tarsi geltonas greitakojis vabalas, skubėdavo sutikti kiekvieno traukinio. O pirmadienį aštuonetas tarnų, įskaitant specialiai pasamdytą antrą sodininką, darbuodavosi per dieną su šluotomis, šepečiais, plaktukais ir sodo žirklėmis, naikindami vakarykštės nakties pėdsakus.

Kiekvieną penktadienį šešios pintinės apelsinų ir citrinų atkeliaudavo nuo vaisių pirklio iš Niujorko – kiekvieną pirmadienį tie patys apelsinai ir citrinos, pavirtę kalnu žievelių, iškeliaudavo pro kiemo duris. Virtuvėje stovėjo mašina, kuri per pusvalandį galėjo išspausti sultis iš dviejų šimtų apelsinų, jeigu tik tarno pirštas du šimtus kartų paspaus mygtuką.

Mažiausiai du kartus per mėnesį atvykdavo visas būrys tiekėjų, kurie atveždavo kelis šimtus metrų brezento ir tiek įvairiaspalvių lempučių, kad milžinišką Getsbio sodą būtų galima išpuošti kaip naujametę eglutę. Ant švediškų stalų tarp blizgių užkandžių kūpsojo kvapnūs kumpiai, įvairiaspalvės kaip Arlekino drabužiai mišrainės, tešloje kepti paršiukai ir nuostabūs tamsaus aukso spalvos kalakutai. Didžiojoje salėje būdavo įrengiamas bufetas su tikrais variniais turėklais, kaip tikrame bare, pilnas džinų, likerių ir visokiausių seniai pamirštų gėrimų, kurių jaunosios viešnios net pavadinimų nežinojo.

Apie septintą vakaro atvykdavo orkestras, – ne šiaip keli muzikantai, bet visas orkestras – ir obojai, ir trombonai, ir saksofonai, ir altai, ir klarnetai, ir mažosios fleitos, ir mažieji bei didieji būgnai. Iš paplūdimio parėję paskutiniai plaukikai viršuje rengiasi pietums; Niujorko svečių automobiliai stovi išsirikiavę penkiomis eilėmis važiuojamoje alėjoje; prieškambariuose, salonuose ir verandose, jau sužydusiose skaisčiausiomis spalvomis, šmėkščioja keisčiausiai pagal paskutinę madą apkirptos galvos ir skraistės, kokių Kastilijos senjoros nė sapne nesapnavo. Baras veikia visu pajėgumu, sode plaukioja padėklai su kokteiliais, persunkdami aromatais orą, kuris skamba nuo juoko ir čiauškesio, reikšmingų užuominų ir atsitiktinių, čia pat užmirštamų pažinčių, nuo karščiausių pasisveikinimų susitikusių damų, kurios net vardo viena kitos nežino.

Saulei slenkant žemyn, vis skaisčiau dega lempos, orkestras užgroja auksinę kokteilių muziką, ir balsų choras pakyla visu tonu aukščiau. Juokas čiurlena vis laisviau, pliūptelėdamas paskui kiekvieną šmaikštesnį žodelį. Būreliai svečių vis greičiau mainosi: susibėga, aplimpa naujai atvykusius ir vėl išsiskirsto; atsiranda nenustygstančių, savim pasitikinčių jaunų gražuolių, kurios šmėkščioja tai šen, tai ten tarp stambesnių ir solidesnių figūrų, trumpą džiaugsmingą akimirką tampa būrelio širdim ir apsvaigusios pergale skuba tolyn nuo bangos ant bangos per besimainančią veidų, balsų, spalvų ir šviesų jūrą.

Ir štai viena tokia klajoklė čigonė, įsisiautusi į raibuliuojantį opalo spalvos drabužį, griebia tiesiai iš oro taurę kokteilio, makteli dėl drąsos ir, užbėgusi ant brezentinės pakylos, ima suktis viena, virpindama rankomis lyg pati Frisko6. Staiga visi nutyla, orkestro dirigentas prisitaiko prie jos ritmo ir per sodą nuvilnija kažkieno paleistas melagingas gandas, kad ji – Džildos Grei dublerė iš „Follies“ varjetė. Puota prasideda.

Tą vakarą, kai aš pirmą kartą įžengiau į Getsbio namus, man rodos, buvau vienas nedaugelio tikrai kviestų svečių. Kvietimo niekas nelaukdavo – atvykdavo, ir tiek. Sėsdavo į automobilį, važiuodavo į Long Ailandą – ir kažkaip nejučiomis atsidurdavo prie Getsbio durų. Su šeimininku visad atsirasdavo kas supažindina, o paskui jau kiekvienas linksmindavosi kaip išmanydamas, lyg kokioje užmiesčio iškyloje. Kartais svečiai atvažiuodavo ir išvažiuodavo nė nesusipažinę su šeimininku – rafinuotas laisvumas jiems atstodavo įėjimo bilietą.

Aš buvau tikrai kviestas. Ankstų šeštadienio rytą takeliu per veją atžingsniavo vairuotojas, apsivilkęs melsva lyg liepsnelės kiaušinis livrėja, ir įteikė man nepaprastai ceremoningą kvietimą. Misteriui Getsbiui būsianti didžiausia garbė, jeigu aš malonėsiąs pagerbti savo atsilankymu šį vakarą jo namuose rengiamą „nedidelį pobūvį“. Jis ne kartą matęs mane ir seniai ruošęsis atvykti su vizitu, bet sąlygos vis susiklostydavusios nepalankiai. Po laišku didingas parašas – Džėjus Getsbis.

Truputį po septynių, apsivilkęs balta flaneline eilute, įžengiau į Getsbio sodą ir pasijutau kiek nesmagiai, patekęs į sūkurį nepažįstamų žmonių, nors tai vienur, tai kitur šmėkštelėdavo veidas, matytas priemiestiniam traukiny. Labai nustebau, kad čia sukiojosi daugybė jaunų anglų; visi gerai apsirengę, visi atrodė truputį alkani ir visi kažką tyliai ir labai rimtai įrodinėjo solidiems, turtingiems amerikiečiams. Aš tuoj pamaniau, kad jie ką nors parduoda – obligacijas, draudimo polisus arba automobilius. Jie kankinosi, jausdami šalia didelius pinigus, ir buvo įsitikinę, jog pakanka pasakyti reikalingą žodį reikiamu tonu, ir pinigai bus jų.

Atėjęs į svečius, tuoj pabandžiau ieškoti šeimininko, bet pirmi du ar trys žmonės mano paklausti, kur jį būtų galima rasti, pažiūrėjo į mane taip nustebę ir taip karštai puolė įrodinėti net supratimo apie tai neturį, kad visiškai sumišęs nuslinkau prie stalo su kokteiliais – vienintelės vietos sode, kur vienišas svečias gali ilgai sukiotis neatrodydamas vienišas ir juokingas.

Dėl to nesmagumo tikrai būčiau nusigėręs kaip vežikas, bet pastebėjau Džordaną Beiker, išėjusią pro duris ir stovinčią ant marmurinių laiptų – kiek atsilošusi, ji smalsiai ir su panieka žiūrėjo žemyn į sodą. Nesvarsčiau, ar ji nudžiugs, mane pamačiusi, – man būtinai reikėjo ko nors nusitverti, kad nepradėčiau užkabinėti nepažįstamų ir lieti širdies pirmam sutiktajam.

– Labas, – sublioviau, žengdamas prie jos. Mano balsas nenatūraliai garsiai nuskambėjo per visą
sodą.
– Pagalvojau, kad galiu jus čia sutikti, – abejingai atsiliepė ji, kai priėjau. – Prisiminiau, jog gyvenate
greta...
Ji sulaikė mano ranką savojoj, tarsi pasižadėdama, kad tuoj pasirūpins manimi, ir atsisuko į stabtelėjusias prie laiptų dvi merginas su vienodom geltonom suknelėm.
– Labas! – sušuko tiedvi vienu balsu. – Kaip gaila, kad ne jūs laimėjote.
Buvo kalbama apie golfo varžybas. Prieš savaitę Džordana pralaimėjo finalinį susitikimą.
– Jūs mūsų neprisimenate, – pasakė viena geltonųjų. – Mes susipažinome čia prieš mėnesį.
– Jūs paskui nusidažėte plaukus, – pasakė Džordana.
Aš net krūptelėjau, bet merginos jau buvo nuėjusios, ir jos pastaba kliuvo per anksti patekėjusiam mėnuliui, kuris, kaip ir vakarienė, be abejonės, buvo atgabentas gastronomo pintinėje. Laikydamas laibą auksinę Džordanos ranką, nulipau laiptais, ir mudu leidomės klajoti po sodą. Iš sutemų prieš mus išplaukė padėklas su kokteiliais, ir mes susėdome prie staliuko, kur jau sėdėjo geltonosios merginos ir trys vyriškiai, kiekvienas prisistatęs mums kaip ponas Brmr.
– Ar jūs dažnai čia lankotės? – paklausė Džordana arčiausiai sėdinčios merginos.
– Pastarąjį kartą buvau tada, kai susipažinau su jumis, – guviai atsakė ši ir pasisuko į draugę. – O tu,
Liusile, rodos, taip pat?
Liusilė taip pat.
– Man čia patinka, – pasakė Liusilė. – Aš apskritai nedaug mąstau, todėl man visada linksma. Kai buvau čia pastarąjį kartą, užkliuvau už kėdės ir perplėšiau suknelę. Jis pasiteiravo mano pavardės ir adreso, ir po savaitės gavau siuntinį iš Kruarjė firmos – naujutėlę vakarinę suknelę.
– Ir priėmėte?
– Žinoma. Ketinau apsivilkti ją šįvakar, bet reikia pataisyti – platoka per krūtinę. Melsva kaip rūkas,
išsiuvinėta alyviniais karoliukais. Du šimtai šešiasdešimt dolerių.
– Keistas jis, normalus žmogus taip nepasielgtų, – karštai pareiškė antroji mergina. – Jis stengiasi
išvengti bet kokių nemalonumų su bet kuo.
– Kas toks? – paklausiau aš.
– Getsbis. Man pasakojo, kad...
Abi merginos ir Džordana paslaptingai sukišo galvas.
– Man pasakojo, kad jis gali būti kažkada žmogų
nužudęs.
Šiurpas perbėgo mums per nugaras. Visi trys ponai Brmr ištempė kaklus, godžiai klausydamiesi.
– Aš manau, taip nėra, – skeptiškai paneigė Liusilė.
– Greičiau jis buvo vokiečių šnipas karo metu.
Vienas vyriškis linktelėjo galvą.
– Aš irgi girdėjau, man pasakojo žmogus, kuris gerai jį pažįsta, juodu kartu augo Vokietijoje, – patikino jis mums.
– Oi ne, negali būti, – nesutiko pirmoji mergina, – per karą jis tarnavo amerikiečių kariuomenėje. – Kai mes vėl atsigręžėme į ją, ji net į priekį palinko karštai įrodinėdama: – Pamatytumėte, koks būna jo veidas, kai mano, kad niekas nemato. Galiu lažintis, jog yra nužudęs žmogų.
Ji prisimerkė ir suvirpėjo. Liusilė taip pat suvirpėjo. Mes visi ėmėm gręžiotis, ar nėra kur arti Getsbio. Matyt, jis buvo tikrai romantiška asmenybė, kad gandus apie jį pašnibždomis kartojo net tie, kurie nedaug apie ką šiame pasaulyje kalbėdavo pašnibždomis.