Ribentropo–Molotovo paktas buvo ilgo agresorių bendradarbiavimo rezultatas. Jis leido dviem diktatoriams sunaikinti Lenkiją, SSRS susidoroti su Baltijos šalimis, prisijungti dalį Rumunijos, atimti dalį ir Suomijos teritorijos.
Vidurio ir Rytų Europa buvo dalijamasi taip, tarsi būtų asmeninė SSRS ir Vokietijos nuosavybė. Pasirašiusieji dokumentą žinojo, kad kils didžiulis karas, kainuosiantis milijonus žmonių gyvybių. Rugsėjo 1 d. Vokietija, o po kelių savaičių ir SSRS užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Leidykla „Briedis“ pristato V. Bešanovo knygos „Raudonasis žaibo karas“ ištraukas.
Rugsėjo 9-osios naktį Ribentropas pavedė Šulenburgui nedelsiant atnaujinti pokalbius su Molotovu „dėl Sovietų Sąjungos karinės intervencijos“ į Lenkiją. Dieną Molotovas vokiečiams pateikė konkretų atsakymą: „Sovietų Sąjungos karo veiksmai prasidės artimiausiomis dienomis... bus taip pat pašaukta daug rezervistų“. Iš to buvo galima suprasti, kad Raudonajai armijai iš tiesų atėjo metas veikti.
Gynybos liaudies komisaras ir generalinio štabo viršininkas 1 rango komandarmas B. Šapošnikovas rugsėjo 9 d. pasirašė įsakymus Nr. 16633 Baltarusijos YKA karo tarybai ir Nr. 16634 Kijevo YKA karo tarybai, kuriuos vykdant reikėjo „iki 1939 m. rugsėjo 11 d. slaptai susitelkti ir būti pasirengus ryžtingam puolimui turint tikslą žaibišku smūgiu sutriuškinti priešo kariuomenę“.
[...]
Pavyzdžiui, Lenkijos karo atašė generolas Stefanas Bžeščinskis prisimena atvejį, kai užsienio diplomatai lankėsi Gorkio parke surengtame masiniame mitinge, skirtame Lenkijos įvykiams: „Kalba buvo priešiška lenkams ir susirinkusieji reagavo į ją gana šaltai, kol oratorius pakeltu balsu suriko: „Nejaugi mes, sovietinė liaudis ir vyriausybė, turime sudėję rankas žiūrėti, kaip dėl ponų Lenkijos kaltės kenčia mūsų broliai baltarusiai ir ukrainiečiai?“ Minios nuotaika staiga pasikeitė. Tiesa, oratorius nepateikė atsakymo į iškeltą klausimą, tačiau susirinkimas suprato jį savaip, tai yra, kad sovietinė kariuomenė žygiuos pagelbėti Lenkijai! Visi šaukė: „Žygin, žygin prieš prakeiktuosius vokiečius!“ Kai mes ėjome prie mašinų, Britanijos atašė pasidomėjo, kokia mano nuomonė dėl oratoriaus paskutinio klausimo. Aš nesusimąstydamas atsakiau: „Imperatorė Jekaterina kadaise pasiuntė savo kariuomenę prieš lenkus insurgentų (sukilėlių) gynimo pretekstu, o dabar Stalinas pasiųs savo kariuomenę brolių gynimo pretekstu“. Grįžęs į pasiuntinybę aš informavau Gžybovskį apie pokalbį Gorkio parke, ypač atkreipdamas dėmesį į oratoriaus retorinį klausimą, į kurį jis neatsakė, bet iš kurio mes turime suprasti: Sovietų Sąjunga smogs Lenkijai bet kurią jai patogią minutę“.
[...]
„Ukrainiečių žemėse, kuriose mes dabar esame, – rugsėjo 11 d. pranešė į Paryžių Prancūzijos pasiuntinys Leonas Noelis, – įvairūs agentai platina gandus apie Vokietijos slaptus susitarimus su SSRS, kuriais remdamiesi vokiečių daliniai neperžengs Bugo ir paliks šią Lenkijos dalį sovietų kariuomenei. Vieno mūsų kolegos paklaustas, ką mano apie šiuos gandus, Sovietų Sąjungos pasiuntinys, nieko kategoriškai neneigdamas, pasakė, jog šiuose kraštuose klaidžioja daug pasakų. Ir pridūrė: „Šio regiono gyventojai – mūsų giminaičiai“. Gyventojai, iš kurių lenkai sudaro aiškią mažumą, Lenkijos atžvilgiu nusiteikę priešiškai ir neketina jai teikti jokios paramos. Žydai ir daugelis ukrainiečių arba laukia sovietų kariuomenės, arba gyvena viltimi, jog Ukrainą išvaduos Vokietijos kariuomenė“. Paryžiaus įspėjimo apie galimą SSRS įsikišimą Lenkijos vyriausybė taip pat nelaikė rimtu.
[...]
[...]
Apibūdinęs katastrofišką padėtį visuose frontuose Andrejus Aleksandrovičius atrado Lenkijos valstybės „silpnumo šaknį“ ir pasakė jos karinio pralaimėjimo svarbiausią priežastį – tai, kad lenkai engia ukrainiečių ir baltarusių tautines mažumas, kurios „yra paties šiurkščiausio, atviro lenkų dvarininkų vykdomo išnaudojimo objektai“, todėl negali būti valstybinio režimo atrama.
[...]
Jozefas Gebelsas, imperijos propagandos ministras, perskaitęs kolegos kūrinį su nuoširdžiu pasitenkinimu, sakė jį išversti į įvairias kalbas ir išplatinti visame pasaulyje.
Straipsnis tapo sovietų propagandos programiniu dokumentu pagrįsti SSRS veiksmams Lenkijos atžvilgiu. Jo idėjos tapo politinio darbo Raudonojoje armijoje pagrindu, kaip ir socialinių judėjimų Lenkijoje idėja.
Tą pačią dieną sovietų kariuomenė gavo ilgai lauktą įsakymą pulti.
[...]
Baltarusijos fronto kariuomenė 1939 m. rugsėjo 17 d. švintant pradeda puolimą turėdama tikslą paremti sukilusius Baltarusijos bei Lenkijos darbininkus bei valstiečius, siekiančius nusimesti dvarininkų ir kapitalistų jungą, ir neleisti Vokietijai užgrobti Vakarų Baltarusijos teritorijos. Artimiausia fronto užduotis – naikinti ir imti nelaisvėn Lenkijos karines pajėgas, veikiančias ryčiau Lietuvos sienos ir Gardino–Kobrino linijos“.
[...]
Iki rugsėjo 15 d. pabaigos dviejų frontų kariuomenė iš esmės baigė mobilizuotis ir susitelkė pradiniuose rajonuose prie Lenkijos sienos.
[...]
Rugsėjo 16 d. sovietų štabai pateikė kariuomenei užduotis.
Baltarusijos fronto karo taryba davė įsakymą Nr. 005, kuriame buvo sakoma, kad „lenkų dvarininkai ir kapitalistai pavergė Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos darbo liaudį, ... stiprina nacionalinę priespaudą ir išnaudojimą, ... įmetė mūsų brolius baltarusius ir ukrainiečius į antrojo imperialistinio karo mėsmalę. Dėl darbo žmonių nacionalinės priespaudos ir pavergimo Lenkija atsidūrė prie karinio pralaimėjimo ribos. Lenkijos engiamoms tautoms kilo grėsmė, kad priešai jas visiškai nualins ir sunaikins. Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje kyla revoliucinis judėjimas. Lenkijos darbininkų klasė ir valstietija vienija jėgas, kad nusuktų sprandus savo kruviniesiems engėjams... Įsakau:
1. Žaibišku, triuškinamu smūgiu sumušti lenkų ponų ir buržuazijos kariuomenę ir išvaduoti Vakarų Baltarusijos darbo žmones, darbininkus ir valstiečius“.
Vyriausiųjų vadų pasitarime 2-ojo rango komandarmas Kovaliovas paskelbė, kad atėjo metas „pašalinti istorinę neteisybę“.
[...]
Rugsėjo 17 d. 2 valandą nakties Vokietijos pasiuntinį priėmė Stalinas ir, dalyvaujant Molotovui bei Vorošilovui, pranešė, kad Raudonoji armija 6 valandą ryto peržengs Lenkijos sieną. Generalinis sekretorius prašė Šulenburgą pranešti į Berlyną, kad vokiečių lėktuvai neskraidytų toliau Balstogės–Bresto–Lvovo linijos, ir perskaitė parengtą įteikti Lenkijos pasiuntiniui Maskvai notą. Šulenburgo siūlymu patikslinus tekstą, Vokietijos pasiuntinys išvyko iš Kremliaus.
2.15 val. suskambo telefonas Lenkijos pasiuntinybėje – ponas Gžybovskis buvo prašomas skubiai atvykti, kad jam būtų įteiktas svarbus sovietų vyriausybės pareiškimas. Prisimindamas tą naktį buvusios šalies buvęs pasiuntinys rašė: „Aš buvau pasirengęs išgirsti prastų naujienų. Maniau, kad Sovietai kokiu nors pretekstu denonsuoja nepuolimo paktą. Bet tai, kas įvyko, buvo daug blogiau“.
„Lenkijos ir Vokietijos karas parodė Lenkijos valstybės vidinį neveiksnumą... Varšuvos, kaip sostinės, jau nėra. Lenkijos vyriausybė pakriko ir nerodo gyvybės ženklų. Tai reiškia, kad Lenkijos valstybė ir jos vyriausybė faktiškai nustojo gyvuoti... Taigi nustojo veikti SSRS ir Lenkijos sudarytos sutartys. Palikta viena ir be vadovybės Lenkija virto patogiu lauku visokiems atsitiktinumams ir netikėtumams, kurie gali kelti grėsmę SSRS. Todėl iki šiol būdama neutrali sovietų vyriausybė negali daugiau neutraliai žvelgti į šiuos faktus...
Sovietų vyriausybė taip pat negali abejingai žvelgti į tai, kad Lenkijos teritorijoje gyvenantys vieno kraujo ukrainiečiai ir baltarusiai, palikti likimo valiai, liko neginami. Dėl šių aplinkybių sovietų vyriausybė nurodė Raudonosios armijos vyriausiajai vadovybei įsakyti kariuomenei pereiti sieną ir apsaugoti Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusija gyventojų gyvybes bei jų turtą.
Kartu sovietų vyriausybė ketina imtis visų priemonių išvaduoti Lenkijos liaudį nuo nelemtojo karo, į kurį ji buvo įtraukta neprotingų vadovų, ir suteikti jai galimybę gyventi naują gyvenimą“.
Paskelbtas „nustojusios gyvuoti“ valstybės pasiuntiniu apstulbęs Gžybovskis pareiškė kategorišką protestą dėl Kremliuje sukurpto dokumento turinio ir formos. Pasiuntinio požiūriu vyriausybė buvo Lenkijos teritorijoje, ginkluotosios pajėgos organizuotai priešinosi vokiečiams, o kaimyno karinės nesėkmės – ne pretekstas atsisakyti tarptautinių įsipareigojimų. Gžybovskis griežtai atsisakė priimti notą ir pažadėjo tiesiog pranešti savo vyriausybei sovietų agresijos faktą. Ši nestandartinė reakcija suglumino liaudies komisaro pavaduotoją ir jis patraukė konsultuotis su Molotovu.
Po pasitarimo su vyresnybe Vasilijus Petrovičius vėl mėgino įteikti notą, bet nesėkmingai. Galop užsispyrusiam pasiuntiniui paaiškino: kadangi nuo šiol Maskva nepripažįsta, jog Lenkijos valstybė gyvuoja, Gžybovskis su kolegomis jau niekam neatstovauja ir netenka diplomatinės neliečiamybės. Jie dabar tiesiog grupė „lenkų tautybės asmenų“, gyvenančių SSRS teritorijoje, ir jiems galioja sovietų įstatymai su visais iš to kylančiais padariniais. Atsakydamas Gžybovskis pažadėjo pateikti protestą nagrinėti diplomatinio korpuso Maskvoje seniūnui. Situacija atrodė pikantiška todėl, kad diplomatinio korpuso seniūnas – duajenas – buvo 64 metų Vokietijos imperijos grafas Šulenburgas, o jo pavaduotojas – pats Gžybovskis.
Notos tekstas buvo įteiktas visoms valstybėms, kurios palaikė diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga, kartu su pranešimu, kad šių šalių atžvilgiu SSRS laikysis neutralumo.
Sovietų įsiveržimo argumentavimas buvo pakartotas Molotovo kalboje per radiją rugsėjo 17 d.: Lenkija skilo, ji neturi vyriausybės. Viso pasaulio pripažintos valstybės vietoje atsirado „laukinių teritorijų“, kuriose gyvena nerandančios sau vietos neapsaugotos tautos. Mes suteiksime joms apsaugą, taikų gyvenimą ir pačią išmintingiausią vyriausybę.
[...]
Rugsėjo 17-osios rytą prasidėjo išvaduojamasis žygis – Sovietų Sąjunga įsijungė į Antrąjį pasaulinį karą turėdama pačių humaniškiausių ketinimų – apginti „vieno kraujo“ slavus ir padovanoti „naują gyvenimą“ lenkams, turintiems šiek tiek kitokią kraujo grupę.
[...]
Lenkijos vadovybei SSRS įsikišimas (ar, pasak paties Molotovo, intervencija padoriu pretekstu) buvo visai netikėtas. Juk dar 1939 m. birželį Rydz-Smiglas „manė, kad Sovietų Sąjunga gali imtis veiksmų prieš Lenkiją, bet tik baigiantis karui ir tik tada, kai dėl mums nepalankiai besiklostančių įvykių Rusijos vyriausybė bus įsitikinusi, jog lenkai tikrai pralaimėjo kampaniją“.
Tad kas gi maršalą taip nustebino? Kitas dalykas, kad didelė dalis lenkų politikų, kariškių ir gyventojų tikėjo Lenkijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties tvirtumu ir apskritai klaidingai manė, kad „Rusija – didelė, jai daugiau žemės nereikia“.
[...]
[...]
Lenkijos pasiuntiniai Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai rugsėjo 17 d. pranešė sąjungininkų vyriausybėms, kad Sovietų Sąjunga „užpuolė Lenkiją...
[...]
„Nematau, kokią naudą mums teiktų karas su Sovietų Sąjunga, – išsakė savo nuomonę iš Maskvos pasiuntinys Sidsas, – nors aš labai džiaugčiausi galėdamas apie jį pranešti ponui Molotovui“. Britų kabineto posėdyje buvo nuspręsta, kad Anglija „buvo pasirašiusi“ ginti Lenkiją tik nuo Vokietijos agresijos. Ir Paryžius, ir Londonas vieningai padarė išvadą, jog naudingiau bus apsiriboti ne pernelyg „griežtu“ protestu, palaikyti lenkus morališkai, bet santykių su Sovietų Sąjunga neaštrinti. Lenkija jau nėra aktyvi žaidėja tarptautinėje arenoje, o stiprinti Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sąjungą priešiškais veiksmais Vakarams nenaudinga.
Rugsėjo 19 d. britų vyriausybė pranešė, kad reiškia savo „visišką nesutikimą su tikinimu, jog Lenkijos valstybė ir jos vyriausybė iš esmės nustojo gyvuoti“, taip pat su pateikiamais kalbant šiuo klausimu sovietų vyriausybės argumentais. Didžiosios Britanijos vyriausybė pripažįsta Lenkijos vyriausybę teisėta valdžia, todėl negali pritarti požiūriui, pagal kurį dabartinės aplinkybės galėtų pateisinti tai, kad sovietų vyriausybė nutraukė sutartis su Lenkija ir sovietų kariuomenė įsiveržė į Lenkijos teritoriją“.
Prancūzai taip pat Sovietų Sąjungos notą priėmė žiniai ir rugsėjo 20 d. pateikė atsakymą: „Įvesdama savo ginkluotąsias pajėgas į valstybės, kuri šiuo metu yra karo Prancūzijos pusėje būsenos ir be šios valstybės sutikimo, sovietų vyriausybė vykdo veiksmus, kurie savaime sunkiai derinasi su neutralitetu ir kurio, kaip deklaruojama, ji nori toliau laikytis santykiuose su Prancūzija. Turėdama galvoje šiuos du skirtingus faktus ir norėdama tvirtai įsitikinti, kokius santykius sovietų vyriausybė nori išsaugoti, Prancūzijos vyriausybė maloniai prašo paaiškinti sprendimo imtis veiksmų prieš Lenkiją priežastis, taip pat operacijos, kurios masto kol kas mes neįstengiame įvertinti, pobūdį bei trukmę“.
Anglijos bei Prancūzijos diplomatai ir šiuos pareiškimus, padarytus nuraminti viešajai nuomonei, reikalavusiai vos ne paskelbti karą SSRS, laikė per daug griežtais.
[...]
Kol diplomatai keitėsi notomis, sovietų kariuomenė veržliai plėtojo puolimą.
Nuo rugsėjo 17-osios vakaro agentūra TASS kasdien skelbė su niekuo nekariaujančios darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos „generalinio štabo operatyvines suvestines“.
Siekdama savų tikslų, susimokiusi su Berlynu Maskva objektyviai pagelbėjo Hitleriui pribaigti priešą, priartinti karo Lenkijoje pabaigą (beje, fiureris, planuodamas „įtikinamą“ Lenkijos sutriuškinimą, manė, kad kovos veiksmai gali trukti nuo šešių iki aštuonių savaičių), kad rugsėjo 20 d. galėtų pradėti permesti kariuomenę į Vakarus.