Kaip vyko bolševikų „valymas“: kartais rimtai, kartais - dėl akių

Leidyklos „Briedis“ išleistame Józefo Mackiewicziaus romane „Nereikia garsiai kalbėti“ pasakojama apie Vilnijos gyvenimą vokiečių okupacijos metais. Jame pateikta naujų Vilnijos istorijos faktų, piešiamas dramatiškas šio krašto žmonių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai į neišnarpliojamą raizgalynę susipynė tarpusavyje kovojančių vokiečių, lietuvių, lenkų ir sovietinių partizanų santykiai.

Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine.

DELFI skaitytojų dėmesiui - ištrauką iš romano „Nereikia garsiai kalbėti“:

Nesutinku, kad vokiečiai yra didžiausias priešas. Didesnis yra bolševikai, nes jie pavojingesni kiekvienai tautai. Remiantis paprastu apibrėžimu, kad joks lenkas negali tuo pat metu būti vokietis, nes šios sąvokos viena kitą paneigia. Tačiau kiekvienas lenkas tuo pat metu gali būti komunistas. Nes šios sąvokos dažnai, deja, netgi gerai rimuojasi.

Iškreipiame tikrovę, kai kartais dedame lygybės ženklą tarp vokiečių okupacijos ir sovietų okupacijos. Vokiečių okupacija iš mūsų daro didvyrius, o sovietų iš mūsų daro šūdą. Vokiečiai į mus šaudo, o sovietai ima plikomis rankomis. Mes į vokiečius šaudom, o sovietams lendam į subinę. Tai joks panašumas, o priešingybė. Tačiau sutinku, kad mėginti susitarti su vokiečiais – tokia alternatyva būtų absurdiška. Ne dėl tų priežasčių, apie kurias kalba „Konradas“, bet dėl to, kad jos rezultatas būtų kaip tik priešingas, negu siekiama. Didžiausią prosovietinę propagandą daro faktas, kad su sovietais kovoja būtent vokiečiai. Todėl, mėgindami susitarti su jais, pereitume ne prie antibolševikinio, bet probolševikinio darbo. Ir jau visai neminiu žinomo fakto, kad vokiečiai į jokius susitarimus su lenkais nesileis. Taigi nėra apie ką kalbėti.

– Visa tai teisinga, – tarė Andruškievičius. – Tačiau tarp kita ko: neviltis ir visiškas pasimetimas čia, pas mus, pradeda skatinti kai kuriuos žmones savarankiškai ieškoti desperatiškos alternatyvos. Turbūt visi žinome, kad kai kurie mūsų partizanų būriai, sovietinių gaujų sugriebti už gerklės... Ir kad priešingai, negu jūs sakėte, vokiečiai tokį tylų susitarimą vis dėlto sudarė...

– Tai lietuvių šmeižtas! – sušuko „Konradas“.

– Kodėl „lietuvių“? Sovietų radijas jau ilgą laiką apie tai trimituoja.

– Na, vadinasi, sovietų šmeižtas!

– Kam tie šūkalojimai? – tarė „skiausčiasis profilis“, rūpestingai valydamas nuo kelnių viršum kelio dulkelę, kurios ten visai nebuvo. – Konspiracijoje leistinos visos taktinės priemonės ir klastos. Tokios kaip mūsų šnipai gestape ir taip toliau. Juo labiau kai rūpinamasi, kaip įsigyti ginklų.

Staiga pasigirdo griežtas „Pulkininko“ [AK Vilniaus komendanto pavaduotojas – red. past.] balsas, jis kreipėsi į „Andžejų“:

– Nesuprantu, kaip tamstai staiga šovė į galvą apie tokius dalykus kalbėti garsiai?!

– Pirma, ne garsiai, o visiškai patikimų žmonių būryje. Antra, duotas slaptas vokiečių įsakymas lietuvių policijai provincijoje „vengti konfliktų su lenkų partizanais“ ir jokia dingstimi nesivelti į kovą su jais. Turėjau tą slaptą aplinkraštį savo rankose ir pats jį skaičiau. Dabar jis jokia paslaptis, nes apie jį žino kiekvienas provincijoje veikiančios lietuvių policijos nuovados viršininkas, turintis policijos seržanto laipsnį.

– Kas pasirašęs po tuo aplinkraščiu? – griežtai paklausė „Pulkininkas“.

– Wilno-Land gebytskomisaras Vulfas.

– Kodėl tamsta man to nepasakei?!

– Man tik neseniai pavyko tai sužinoti, per tą laiką tamstos nemačiau ir, tiesą sakant, maniau, kad tamsta žinai.

*
Vokiečiui išėjus, nuo nebaigtų sakyti žodžių tarp degtinės maktelėjimų iki pilnų sakinių prasidėjo jųdviejų šneka:

– Nebijok, – kalbėjo nepažįstamasis, – aš tave, Orlovski, kiaurai permatau. Turbūt ir vadiniesi visai ne Orlovskis. – (Henrikas atspėjo, kad ir anas greičiausiai vadinasi ne „Skovronskis“, kaip prisistatė.) – Bet tada juo labiau privalai padėti. Nes jeigu važiuojant kas nors suges, visam žygiui gali būti amen. O baisi atsakomybė. Mat reikalas opus ne kaip diegelis, o kaip nekaltos mergaitės plaukelis.

– Ką vežate?

– Ginklus. Ginklus ir amuniciją. Mūsiškiams. Supranti?

– Nuo ko?

– Iš vienos vietos. „Trofėjiniai“, – primerkė vieną akį.

Henrikas neskubėdamas atsiriekė duonos gabalą, užklojo jį lašinių skibele.

– O tas, Fricas?

– Šoferis, vokietis. Tikras, iš vienos Stelle1. Tik visiškai mūsų maitinamas ir rengiamas. Beje, puikus šoferis. Tu nekreipk dėmesio, kad jis toks džiūsna. Be to, Befehle2. Popieriai, – ranka pastukseno į krūtinę, – aukso vertės. Jokios apgaulės. Tiktai darbas baisiai delikatus... politiškai. Visais atžvilgiais opus.

Ne visada tai padaro degtinė. Tarp žmonių, kuriuos sustiprino, užkietino pavojingas gyvenimas, degtinė tik padeda, nelyginant saulės spindulys tamsybėse, atpažinti lyg ir nepagrįstą pasitikėjimą bei simpatiją. Ir keistas dalykas, vos pradėjęs tą išsipasakojimą, Skovronskis perėjo prie „jūs“.

– Girdėjau šį bei tą, – tarė Henrikas rąžydamasis. – Pagaliau, ką čia, aišku, visi girdėjo. Sovietų radijas trimituoja ir mūsų lietuviai siaubingai plūstasi. Bet kaip yra iš tikrųjų, nežinau.

– Kaip iš tikrųjų, jeigu jūs žinotumėt! Cha, jei reikia tiesos, tai nuostabu. Šiuo tarpu yra susitarta. Vokiečiai patyliukais duoda mums ginklų, atseit mes juos pasigrobiame, ir mūsų neliečia. Mainais už tai nori, kad išvaikytume sovietų partizanus. Kai mūsų būrys kelyje sutinka žandarus, vieni žiūri į vieną pusę, kiti į kitą ir prasilenkia lyg niekur nieko. Bet neseniai Lydos gebytskomisaras, galima sakyti, visą savo Gebiet3 perdavė į mūsų rankas mainais už tai, kad apvalytume apskritį nuo bolševikų. Ir mes „valome“, kaip pavyksta. Kartais iš rimtųjų, kai bolševikai ima šaudyti mūsiškius, kaip buvo Derevnoje, Rubežiuje ir t. t., o kartais dėl akių arba tyliai susitarę su jais. Juvelyriškas darbas.

Nors jau prieita iki to, kad mūsų komendantas, uniformuotas, trys žvaigždutės ant konfederatės, mauzeris prie diržo, ant pasostės kareivis lenkas su kariška lauko kepure, vidury šviesios dienos privažiuoja mieste prie vokiečių komendantūros. Išeina vokietis komendantas, kariškai pasveikina, tas atsako. Abu eina tartis. Išeina, kariškai atsisveikina, mūsiškis sėdasi, išvažiuoja į mišką. Va, kaip daroma. Miške mūsų ligoninės pastatytos ir raudonas kryžius virš barako. Va, kaip daroma.

– Kokiame lygmenyje tai daroma?

– Aukštesniame už mane.

– Tikrai?

– Regis, abiem pusėms tarpininkauja Komaras iš čionykščio Ostlando.

– Girdėjau ir tai. Bet šnekama, kad labiausiai čia įsivėlęs Vulfas iš mūsų Wilna-Land.

– To tiksliai nežinau. Tačiau pagrindinė šio žaidimo atrama vis dėlto yra Kubės generalinis komisariatas, Baltarusijos. Iš ten ir ginklų transportai mums. O ginklai – svarbiausia. Ginklai – viskas. Ginklai svarbiau už viską. Kare nėra nieko svarbesnio už ginklus. Varšuvoje, atrodo, nelabai tą supranta. Stovi užvertę galvas, laukia, kol anglai ką numes. O kai VGT patyliukais siūlė sukurti viešą miliciją, apginkluotą vokiečių, kovai su sovietų gaujomis Liublino vaivadijoje, dar 1942 metų antroje pusėje, pogrindžio viršūnė vos nuo kėdės nenugriuvo apalpusi iš pasipiktinimo: ‚,Studnickio projektas!“ Jūs suprantate, apie ką aš kalbu?

Henrikas patvirtindamas linktelėjo galva.

– Jūs čia, – toliau kalbėjo Skovronskis, – man pasigirdo mudviejų pokalbio pradžioje, lyg ir užsiminėte apie Hitlerio „pražūtingą politiką“... Ar man pasigirdo, kad su tam tikru gailesčiu? Nesąmonė! Ne gailestis, o garbė Dievui aukštybėse! Ir Dievo Motinai už jo pražūtingą politiką. Kitaip jis bolševikus sumaltų į miltus, nugalėtų, laimėtų karą. Ir tada mums galas. Jo planas – Lenkiją paversti kolonija, o lenkus gyvuliais. Ir taptume gyvuliai. Užuot kalbėję, galėtume tik mūkti, niurkti...

– O jūs, atleiskite, kur buvote per sovietų okupaciją? – pasiteiravo Henrikas.

– Buvau kitur, – atšovė trumpai ir dėstė toliau: – Vokiečiai dabar duoda mums ginklų ir, aišku, galvoja, kad vos tik išbruksime tas kelias bolševikų gaujas, iškart mums patiems nusuks sprandus, kad nė žvigt. Bet jie to nepadarys, nes karą jau prakišo. O ginklai liks pas mus ir savo pačių ginklais jie dar iš mūsų gaus į subinę. O kad per tą laiką šiek tiek apvalėme rajoną nuo bolševikų, taip pat pirmiausia naudinga mums, bet ne vokiečiams, netrukus jų čia nebebus. O kai įžengs bolševikai, irgi mums ir tik mums svarbu būti kuo geriau, o ne kuo prasčiau apsiginklavusiems. Tai turbūt aišku.

– Na, dėl aiškumo, sakyčiau, kad iš dalies. Nes kas toliau?

– „Toliau“, suprantama, priklausys nuo mūsų sąjungininkų Vakaruose. Jeigu jie mus parems ar net įsitrauks į karą su sovietais, turime būti apsiginklavę iki dantų. O jei blogiausiu atveju, nors aš tuo netikiu, jie mus parduos, turime būti apsiginklavę iki paskutinio plaukelio ant galvos. Jūs manote, kad komunistai mus įveiks?! Lenkija, mielas pone, tai ne Baltarusija, ne Lietuva ir ne Ukraina. Lenkija – tai Vakarai, tai europietiška kultūra, tai Romos katalikybė, tai tradicija. Mums komunizmas nebaisus. Neįveiks. Sakysim, ar jūs galėtumėt įsivaizduoti, kad lenkų literatūra pradėtų rašyti pagal partijos direktyvas kaip rusų? Žinoma, nekalbu apie kelis komunistus, bet kad visuomenė, kaip visuma, leistųsi stumdoma ir susirinkimuose pritarinėtų tam, ką lieps partija? Niekada!

– Kur jūs buvote 1940–41 metais, kai čia buvo sovietai?

– Varšuvoje. O jūs dabar nebuvote Varšuvoje?

– Ne. Aš buvau čia.

– Na tai va. Kad jūs matytumėt, ką sugeba padaryti mūsų berniukai. Varšuvoje knekcija gestapininkus ir net generolus. Prisijungia prie radijo, spausdina jų laikraštpalaikius atvirkštine prasme, ak. O toks akibrokštas neseniai, kai Pinske išvadavome belaisvius. Ir jei visa tai padaroma tokiam priešui kaip vokiečiai, manote, kad mes akies mirksniu nesutvarkysime kažkokios ten Vasilevskos, putramentų, osubkų, ar kaip jie ten vadinasi Maskvoje ir čia, vietoje? Su visa „Patriotų sąjunga“ ir visais tos El Dė Pė vadais? Po savaitės nebebus nė vieno.

– „Respublikos vardu“?

– Tikrai taip. Respublikos vardu. Mes komunistų nebijome. Bet tam būtina nesiterlioti, nesukti galvos dėl principų. Tik taikyti tuos pačius negailestingus metodus kaip jie ir kiti, dėl vieno tikslo: dėl Respublikos gerovės. Vokiečiai duoda ginklų – imti. Duoda įsakymą policijai ir SS nešaudyti pirmiems į lenkų partizanus – išnaudoti ir tai.

Taip, pone Orlovski, daroma, ir taip privalu daryti. – Jis vienu mauku išgėrė, neramiai susimuistė ant suolo. – Čia jau paskutinis. Nėra laiko.

Tačiau Henrikas dar norėjo sužinoti, kaip Skovronskis vertina pavojų, kad tas „delikatus darbas“ gali būti demaskuotas ir užtraukti politinę kompromitaciją, o jos sovietų propaganda tik ir laukia, kad galėtų ištrimituoti visame pasaulyje.

– Matote, – atsakė Skovronskis paliesdamas Henriko ranką, – laikai pasikeitė nuo tada, kai į mūsų himną buvo įrašyti žodžiai: „Mums parodė Bonapartas, kaip kovas laimėti.“ Nuo bolševikų revoliucijos laikų į visus visų tautų himnus įrašoma: „Mums parodė Leninas su Trockiu, kaip gudriai meluoti...“ Nors garsiai to nedainuojama. Ką jau kalbėti apie tai, kad vyksta karas, o pirmoji kiekvieno karo auka visada yra tiesa. Na, ir ką padarysi? Nieko nepadarysi. Kam gi atsiranda paneigimai: „Netiesa, to nebuvo!“ Kam mačiusieji liudytojai: „Janekai, Franekai, Kaziau, Stasiau ir Krysia, pasakykite, ar buvo taip, kuo mus kaltina? – Ne! Nebuvo!!.“

Jei „Respublikos vardu“ galima nužudyti, tai kodėl negalima pameluoti? Jei dėl Respublikos gerovės galima pačiam žūti, tai kodėl negalima melagingai prisiekti? Melaginga priesaika yra mažesnė nuodėmė negu žmogaus nužudymas. Taigi! O tą, kuris tvirtintų, kad buvo, tą nudėti kaip šmeižiką ir provokatorių... Respublikos vardu. Taip daroma, pone Orlovski, ir taip privalu daryti! – Jis staiga delnu trenkė Henrikui per kelį. Henrikas nė nekrustelėjo. – Jūs pasakysite, kad tai ciniška? Nesiginčysiu. O kas, sakykite, kare neciniška?

– Ne tą pasakysiu. Tik mūsų seną lenkišką: „Kam apie tai garsiai kalbėti...“