Karas šiandien ir rytoj. Ateities karas: keisti dariniai prieš valstybes

DELFI tęsia rašinių ciklą „Karas šiandien ir rytoj“, kuriame publikuojame politologo ir Seimo nario Egidijaus Vareikio tekstus apie tai, kaip tradicines saugumo politikos teorijas keičia naujos, kaip keičiasi karai, kokios taikos palaikymo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonės juos gali sustabdyti.

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja Pasaulio tvarka?

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas šiandien ir rytoj. Kartais sveika ir nusiginkluoti

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?

Karas šiandien ir rytoj. Ar branduolinis ginklas padeda išsaugoti taiką?

Karas šiandien ir rytoj. Gynybiniai aljansai: liūtai, vilkai, šakalai ir ėriukai

Ne branduolinis užtaisas, o „kalašnikovas“ yra pavojingiausias ginklas

Karas šiandien ir rytoj. Kinijos ir Rusijos šviesi ateitis nelaukia

Kiekvienas didesnis karas yra baigiamas su mintimi, kad šis karas paskutinis, kad karų daugiau nebus. Iš tikrųjų žmonės to ir nori. Protinga ir kultūringa žmonija visada sveikino taikinguosius sprendimus. Ir valstybių vadovai padėjo ir tebededa daug pastangų taiką palaikyti sutartimis, tarptautinėmis organizacijomis, taikos palaikymo misijomis ir panašiai.

Tačiau karai tebekyla, ir teoretikai nesiliauja tvirtinę, kad karų bus. Ir jie, jei kritiškai pasižiūrėsime į nūdieną, visiškai teisūs. Taip yra todėl, kad taikos kūrėjai ir taikdariai daro (sąmoningai ir nesąmoningai) kelias sistemines klaidas, neleidžiančias garantuoti taikos ir globaliai, ir lokaliai. XXI amžius taip pat jau parodė, kad būsimiesiems karams užkardos arba per silpnos, arba pastatytos ne tose vietose. Kokie gi tad tie taikos nešėjų paklydimai.

Pirmasis paklydimas – taikos institucionalizavimas ir karo taisyklės.

Šiandien galime rasti kalnus dokumentų, sutarčių ir konvencijų, apsprendžiančių karo taisykles, kariaujančiųjų etiką, kombatantų ir civilių teises bei pareigas, apie draudžiamus ir nedraudžiamus ginklus, teisėtus ir neteisėtus ar bendrai, karinės jėgos panaudojimo atvejus. Kadangi karas suvokiamas (anot Clausewitzo), kaip politikos dalis, XX amžiaus taikdariai siekį sukurti bendrai priimtinas karo, kaip politinio instrumento naudojimo taisykles. Visi privalėjo sutarti, kad laikysi taisyklių, kariškius aiškiai atskirs nuo civilių, nenaudos jėgos be politinių sprendimų. Pagal idealią schemą kariškis turėjo tapti savotišku valstybės tarnautoju, atliekančiu specifinę jėgos naudojimo funkciją, pagal griežtą pareigybinę instrukciją. Pagal idealią schemą kariškiams turėjo likti ne kariautojų, o veikiau taikos sargų misija.

2001 metų rugsėjo 11 dieną grupė teroristų įvykdė jau klasikiniu tapusį išpuolį prieš JAV ir kaip vėliau nutarta, visą NATO. JAV buvo užpulta be šūvio, jos neužpuolė jokia konkreti šalis, užpuolikai nebuvo uniformuoti ir neturėjo kitokių atpažinimo ženklų, jie susinaikino save, tad nereikėjo jų „išvyti“ iš NATO teritorijos. Praeitais metais Ukrainoje pasirodė ginkluoti žmonės be jokių atpažinimo ženklų, paklūstantys tik tiesioginiam vadui, kurio pilietybė nenustatyta, humanitarinis konvojus tampa karo transportu. Hamas smogikai nedaro jokio skirtumo tarp „karinių“ ir „civilinių“ taikinių, ir t.t.

Taigi, plintanti savižudžių sprogdintojų, smogikų be atpažinimo ženklų ir pilietybės banga yra ne kas kita kaip tų kantriai ir sunkiai sukurtų taisyklių nesilaikymas. Karas Irake, Afganistane, Gazos ruože dažnai primena rungtynes, kurių dalyviai žaidžia skirtingus žaidimus toje pačioje aikštėje. Viena pusė griežtai laikosi etikos, ginklo panaudojimo skiria teisėtus ir neteisėtus taikinius, laikosi subordinacijos, civilių apsaugos ir kitų griežtų, savo pačių sukurtų karybos taisyklių. Kita pusė taisyklių absoliučiai nesilaiko, atakuoja civilius, neturi atpažinimo ženklų, subordinacijos. Nenuostabu, kad tokio konfrontacija nepaisant akivaizdaus „teisiųjų“ kovinio ir techninio pranašumą, karą laimi (ar bent jau įtampą sukelia) tie, kurie jų nesilaiko.

Taigi, XX amžiaus pabaigoje sukurtos karo taisyklės tampa netgi tam tikras koziris nesilaikančiųjų pusėje. „Neformalūs“ smogikai formaliai gali būti laikomi civiliais, kuriuos kariaujantieji pagal taisykles veikiau saugo, nei naikina.

XXI amžiuje karai, vadinami hibridiniais ir kitais įmantriais vardais didele dalimi yra nusikaltėlių karai prieš teisėtvarką. Vis rečiau kariauja valstybė. Kariauja kažkas neapibrėžto, bet tas kažkas yra didelė grėsmė realioms teisinėms valstybėms. Kariaujantys pagal taisykles mano, kad prieš dramblį turi kovoti dramblys, o tada mažesnis dramblys natūraliai pralaimi prieš didesnį stipresnį dramblį. Taisyklių nesilaikantys prieš dramblį gali panaudoti ne jėgą, kurios jis tikisi, o visai formaliai bejėgį virusą. Nesilaikančių taisyklių rankose atsiduria priemonės, kuriuos tradiciškai dar vadiname masinio naikinimo ginklais, nors iš tikro tai visuomeninio chaoso kėlimo ginklai. Dar XX amžiaus pradžia parodė, kad žmonės paniškai bijo naujų ligų, ilgalaikės radiacijos, masinių lėtinių apsinuodijimų, o tokias grėsmes kariaujantys be taisyklių kaip ir gali „pasiūlyti“.

Taigi, artimiausiu metu reikia tikėtis kariavimo vadinamomis nekonvencinėmis priemonėmis. O tokių priemonių gali įsigyti ir neturtingos, nedidelės, bendrijos. Jų karo strategija yra priešininko paralyžiavimas, o ne naujos politinės kokybės kūrimas. Galima griaunamąjį karą kaltinti nemoralumu, bet jo kėlėjams moralės klausimai juk nerūpi. Sun Tzu būtų šiandien neteisus – karas neturi racionalios logikos.

Antrasis paklydimas – karo racionalumo primatas prieš emocijas.

Žiniasklaida mirga marga svarstymais apie tai, kad žmonės seniai suprato, jog karo nebereikės, kad viską lemia rinka ir pinigai, viskas nuperkama ir kariauti tiesiog nebereikia. Kartais klausytis tik juokinga, kartais – graudu.

Graudu, nes kalbos apie tai, kad viską lemia ekonomika niekados nepasitvirtino, tačiau tokiomis kalbomis vis iš naujo tikima. Tikima todėl, kad ekonominė logika yra paprasta, suprantama... Juk tai – logika. Galima cituoti daugybę išmintingų patikinimų XX amžiaus pradžioje prieš pat Pirmąjį pasaulinį, kad jo nebus, nes jie neapsimoka ir yra neracionalus. Tas pats sakyta ir afrikiečiams, arabams ir amerikiečiams – naftą pigiau nupirkti nei dėl jos kariauti. Tai – logika.

Egidijus Vareikis

Karas nelogiškas. Karas kyla dėl emocijų, dėl tėvynės meilės, dėl garbės, ir tai nėra šiaip sau „didelių berniukų“ žaidimas. Kare nėra ir nebus ekonominės logikos, neturėjo logikos karas buvusioje Jugoslavijoje, neturėjo talibų režimas Afganistane. Neturi, beje ekonominės logikos ir Krymo aneksija bei Luhansko „respublika“.

O karas nelogiškas. Karas kyla dėl emocijų, dėl tėvynės meilės, dėl garbės, ir tai nėra šiaip sau „didelių berniukų“ žaidimas. Kare nėra ir nebus ekonominės logikos, neturėjo logikos karas buvusioje Jugoslavijoje, neturėjo talibų režimas Afganistane. Neturi, beje ekonominės logikos ir Krymo aneksija bei Luhansko „respublika“.

Vien ekonomine logika žmonių į karus nepakels. Reikia emocinio ar savotiško meilės faktoriaus. Tad visi skaičiavimai, ir mėginimai neva logiškai paaiškinti Putinui, kad dabartinė politika jam neapsimoka yra ne tik ne žingsnis taikos link, o karo kurstymas. Parama Putinui ir jo politika tai emocinė politika, kuriai pilvo (ekonominės gerovės) taisyklės negalioja.

Tad teisus buvo garsusis Tukididas teigęs. Kad karas yra demoralizuojantis reiškinys, kuriame proto logika nebegalioja. XXI amžiaus karai yra ir dar bus ten, kur jie, racionaliai mąstant, atrodo visai nelogiški ir nereikalingi. Karai vyks ten, kur emocinis faktorius yra svarbesnis už visokius racionalius išskaičiavimus. Nereikia net informacinių atakų ir propagandos. Širdis už viską atsako.

Trečiasis paklydimas – amžinosios taikos idėjų pagunda.

Taikdariai dažnai svajoja apie universalią taiką. Svajojo ir rašė dar Imanuelis Kantas, o XX amžius buvo tarptautinių saugumo struktūrų kūrimo amžius. Po Pirmojo Pasaulinio karo veikė Tautų Lyga, po Antrojo – globalaus saugumo ėmėsi Jungtinės Tautos. Pirmoji organizacija saugant taiką pasirodė visiškai neįgali, antroji gyvuoja iki šiol tačiau išgyvena toli gražu ne geriausius laikus.

Tarptautinės saugumo palaikymo organizacijos sukuriamos tam, kad valstybės sutartų. Iš pradžių dažniausiai taip ir būna, tačiau ilgainiui jos išsigimsta – skaidosi į frakcijas ir interesų grupes, vietoj sutarimo virsta ginčų forumais ir baudžia nesilaikančius taisyklių. Pačios organizacijos „dinozaurėja“ – sukuria labai ilgus ir painius statutus ir veikimo programas, tačiau tampa visai nepaslankios. Tokie reiškiniai stebimi ne tik Jungtinėse Tautose. Vidinių ginčų forumu seniai tapo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija, nekalbant jau apie panašaus tikslo siekiančius forumus Afrikoje ar Azijoje.

Kadangi karai šiais laikais yra kaip niekas emocionalūs, amžinosios taikos viltys menkos. Galima tikėtis, kad tarptautinių organizacijų prestižas toliau silpnės, ir veiks greičiau laikini susitarimai nei kokios nors amžinosios taikos. Tarptautinės organizacijos taps nebereikalingos, juk jos neapsaugo nei nuo kokiu nors neva šventu raštu besidengiančių teroristų, nei nuo naujų virusų nei nuo emocionalios išskirtinės teisės ginti tikras ar netikras vertybes. Tad pabaigai reikia prisiminti jau kiek primirštą Naujųjų Viduramžių konceptą – karo klausimas sprendėsi lokaliai ir taisyklės buvo visai ne globalios.

Gal tie naujųjų Viduramžių ideologai neklydo?