Kaip ne kartą minėjome, tarptautiniuose santykiuose labai populiarus požiūris, teigiantis, kad tarptautinis saugumas realiai priklauso nuo didžiųjų valstybių politinės valios tvarkyti pasaulį. Darant prielaidą, kad šis požiūris yra teisingas, kyla klausimas: jeigu didžiosios pasaulio valstybės sprendžia pasaulio likimą, ką daryti vidutinėms ir mažoms valstybėms – priešintis didžiųjų valstybių valiai ar prisitaikyti?
Suprantama, kad valstybė gali pati sau užtikrinti saugumą, susikurti visus saugumo komponentus. Tokį individualų saugumą dažniausia sau užtikrina vadinamos neutralios ar neprisijungusios šalys. Jei šalys susijungia į gynybinius aljansus, jos imasi kolektyvinės gynybos ar kuria kolektyvinio saugumo struktūras. Pastarosios gali būti ir politinės, ir karinės. Vienos ir kitos turi užtikrinti taiką, tačiau ar šiandien jos nevirsta tik atgrasymo priemone – popieriniais tigrais, kurių niekas nebebijo. Kad „žalieji žmogeliukai“ nebijo branduolinio ginklo, jau išsiaiškinome. Tačiau ar jie dar bijo Jungtinių Tautų, NATO ar kokių taikos palaikymo misijų? Daug žmonių mano kad nebijo, todėl ir abejojama, kad pavojaus akivaizdoje kas nors mus nuo jų apsaugos.
Iki šiol gyvename pagal septynių dešimčių metų senumo Jungtinių Tautų (JT) organizacijos principus. Jungtinų Tautų sistema – tai bene pirmoji ir vienintelė saugumo sistema pasaulyje, kurią formaliai galima vadinti universalia. Šiandien organizacijai priklauso praktiškai visos valstybės, o Jungtinių tautų idėjos turi būti globaliai priimtinos.
Jungtinių Tautų Chartija – pagrindinis tarptautinės teisės dokumentas, garantuojantis kiekvienos valstybės teises į savarankiškumą renkant valdžią ir užtikrinant savo saugumą. Formaliai visos pasaulio valstybės puoselėja visas Chartijoje deklaruojamas vertybes. Iki šio niekas nesukūrė demokratiškesnės ir lygiateisiškesnės struktūros. Tuomet atrodytų, kad Jungtinės Tautos, sukurtos visų pasaulio valstybių laisva valia, galėtų būti svarbiausias saugumo garantas. Niekas negali būti skriaudžiamas. Kita vertus, nieko negali būti daroma be sutikimo tų valstybių, kurios yra galingiausios ir labiausiai atsakingos. Be jų sutikimo nebus pasaulinės taikos. Tam ir reikalinga veto teisė. Šaltajam karui pasibaigus, veto teisės naudojimo atveju sumažėjo, tačiau veto teisė yra svarbus garantas prieš sprendimus, kuriuos galėtų neatsakingai padaryti net ir visuotinis valstybių susirinkimas.
Mūsų politinėje patirtyje Jungtinės Tautos dažniau atrodė kaip bejėgė plepykla, nei saugumo organizacija. Mūsų nepriklausomybės byloje ji praktiškai nepadėjo, tad kokio gi čia ir saugumo galima iš jos tikėtis? Globaliai JT veikė tik tada, kai didžiosios valstybės sutardavo, o tai atsitikdavo retai (pavyzdys – sankcijos Irako ar bendras terorizmo pasmerkimas). Kai didžiosios valstybės nesutaria, sistema bejėgė (pavyzdys – Bosnija ir Hercegovina iki Daytono susitarimo, Palestinos statusas). Šalys tiesiog nevykdo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimų ir sunku šalis priversti juos vykdyti. Pagal idėją JT turėjo būti demokratinių šalių klubas, bet buvo priimtos visokios valstybės demokratinių šalių teisėmis, tačiau realiai į Jungtines Tautas įstojo ir valstybės, kurios net paisyti chartijos reikalavimų. JT nesugebėjo įvesti tvarkos Somalyje, sustabdyti genocido Ruandoje, neleisti skaldyti Bosnijos ir Hercegovinos, JT faktiškai padalijo Kiprą. Ar diskusijos Niujorke kiek nors sušvelnino Ukrainos tragediją? Abejoju...
Gal vis dėlto saugumo problemas reikia spręsti ne globaliai – pasaulis per didelis, kad rimtai suprastų pavojus, kylančius Ukrainai ar Lietuvai. Pasaulis globaliai dar nemąsto. Todėl žymiai patrauklesnės gali atrodyti regioninės saugumo ir politinio pasitikėjimo struktūros.
Viena tokių – Europos saugumo ir Bendradarbiavimo organizacija (ESBO) – formaliai veikia nuo 1975 m. Ji prasidėjo kaip diskusijų konferencija Europos saugumo ir bendradarbiavimo klausimams deklaruoti ir ieškoti Europos saugumo politinių kompromisų. 1975 m. buvo patvirtintas Helsinkio baigiamasis aktas, kurį pasirašė 33 Europos valstybės bei JAV ir Kanada, užfiksuoti šalių bendradarbiavimo principai, leidžiantys sutarti, kaip gyventi skirtingas pažiūras ir vertybes išpažįstančioje Europoje.
Akivaizdu, kad svarbiu dalyku turėtų tapti preventyvinė diplomatija, tačiau ji iš esmės įmanoma tik tada, kai žinomos ir priimamos bendros prevencijos taisyklės, gal net ir pasitikėjimo stiprinimas. Konfliktų prevencijos teorijos nėra nuoseklios, dauguma analitikų mieliau koncentruojasi ties atskirų problemų analize, nėra vieningo teorinio pagrindo konfliktų kilimo priežastims nustatyti.
Preventyvi diplomatija yra silpna ir todėl, kad nėra aiškių indikatorių, kada ją reikia taikyti. Konflikto pradžia dažniausiai neatrodo esanti pakankamas pagrindas aktyviai prevencijai, diplomatai tiesiog negali ar net nenori prevencijos priemonių motyvuoti. Lygiai taip pat nėra teoriškai išaiškinti formalūs indikatoriai, leidžiantys teigti, kad būtent tuo, o ne kitu metu reikia imtis preventyviosios diplomatijos priemonių. Diplomatijos tradicija – nesikišimas – taip pat išankstinis biudžeto bei resursų planavimas neleidžia diplomatams veikti, net jei jie aiškiai mato konflikto artėjimą.
Kovai su blogiu reikalinga reali fizinė jėga. Panašu, kad tik patikimas gynybinis aljansas dar ką nors gali...
Formuojantis aljansams, šalys skirstosi į keturias sąlygines grupes:
- liūtai – šalys, patenkintos status quo ir yra linkusios savotiškai mokėti už status quo palaikančių skaičiaus didėjimą ir dalinį palaikymą. Tipiški liūtai – amerikiečiai – moka už NATO plėtrą ir stabilumą, amerikiečiai, patys būdami pakankamai stiprūs, vis dėlto ieško kuo daugiau savo politikai pritariančių šalių. Kiti liūtai – britai su prancūzais – noriai maitina savo buvusias kolonijas trečiąjame pasaulyje, siekdamos sukurti jas remiančių valstybių tinklą.
- vilkai – šalys nepatenkintos savo status quo ir pasiryžę jį ardyti, galbūt siūlyti alternatyvius aljansus. Tipiškas vilkas – Rusija – deda daug pastangų stabdyti NATO plėtrą. Vilko bruožų turi Kinija, ilgą laiką siekusi tapti Trečiojo pasaulio lydere. Tarp liūtų ir vilkų galima konkurencinė kova.
- šakalai – šalys, kurios neturi savo nuomonės ir balansuoja taro liūtų ir vilkų sekdamos, kuri stipresnė. Švedija Antrojo pasaulinio karo metais balansavo, pradžioje simpatizavusi Hitleriui, vėliau antihitlerinei koalicijai. Tai žinoma kaip „palaukime ir pamatysime“ (angl.„wait and see“) politika. Iš dalies šakalų elgsenai priskiriama finliandizacija ar savotiškai priverstinis neutralitetas, tekęs, pavyzdžiui, Austrijai. Vilkai ir liūtai suinteresuoti šakalų buvimu, nes jie savotiškai amortizuoja jų tarpusavio nesutarimus.
- ėriukai – šalys, kurios šliejasi prie laimėtojų iš baimės ir norėdamos sumažinti saugumo kainą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tokiomis buvo dauguma antihitlerinės koalicijos šalių, vėliau ir Jungtinių tautų steigėjų. Kai kurių politikų aiškinimais, ėriukai yra ir šalys, norinčios žūtbūt atsirasti po NATO skėčiu: problema yra ta, kad liūtai nori jų kaip pritariančių sąjungininkų, tačiau žino, kad tie patys ėriukai yra ir geidžiamiausias vilkų maistas.
Naujesnės aljansų teorijos atkreipia dėmesį į tai, kad aljansus galima formuoti ir kovojant su vidinėmis grėsmėmis, šalis gali jungti priklausomybė vertybių sistemai (pvz Islamo Konferencija) ar net geografiniam regionui (Amerikos valstybių organizacija).
1949 balandžio mėn. buvo pasirašyta Vašingtono sutartis, pagal kurią 12 šalių: JAV, Kanada, Islandija, Norvegija, Danija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Olandija, Liuksemburgas, Prancūzija, Italija, Portugalija įsipareigojo bendrai gynybai, sukurdamos Šiaurės Atlanto Sutarties organizaciją. Sutarties šalys deklaravo ištikimybę bendroms vertybėms, demokratijos progresui, atvirumą plėtrai. Kertiniu šios organizacijos tašku tapo Penktasis straipsnis, pagal kurį bet kurios iš NATO šalių užpuolimas buvo laikomas visos NATO užpuolimu. Taip atsitikus, NATO šalys įmasi sutartinių veiksmų buvusiai iki užpuolimo situacijai atstatyti ir užpuolimo padariniams likviduoti. Dėl to aiškiai apibrėžta NATO geografija – į organizaciją įeinančių šalių teritorijos, bet didele dalimi ne jų užjūrio ar kolonijinės valdos. Pasak sutarties, NATO imasi atsakomųjų veiksmų tik ją užpuolus ir niekas sutartyje neleidžia pačiai organizacijai būti karo iniciatore.
Neperpasakojant sudėtingos NATO istorijos reikia prisiminti, kad pradiniame etape NATO matė du svarbiausius grėsmės šaltinius. Vienas jų – Vokietija, kurios karinės galios atgimimas neatrodė neįmanomas, kitas – Sovietų Sąjunga, siekianti plėsti ekspansiją Vakarų Europos link. Todėl neatsitiktinai NATO sudėtyje atsirado ir valstybių – buvusių Vokietijos agresijos aukų, ir valstybių, užimančių strateginę poziciją SSSR atžvilgiu.
Vokietijos klausimu imta manyti, jog šios šalies grėsmę geriausia neutralizuoti, įtraukiant ją į ekonominę ir net karinę Vakarų integraciją. NATO, pasak jo Generalinio sekretoriaus Lordo Ismay, buvo sukurtas tam, kad Amerika būtų Europoje ir stiprėtų transatlantinis ryšys, Sovietų Sąjunga liktų nuošalėje, o Vokietija būtų neutralizuota („Americans in, Russians – out, Germans – down“).
1955 gegužės mėnesį, pakvietus į NATO Vakarų Vokietiją, SSSR iniciatyva per keletą dienų sukurta Varšuvos Sutarties organizacija (Varšuvos paktas). Prasidėjo tikra dviejų karinių blokų priešprieša. Varšuvos sutarties organizacijos įprastinė ginkluotė buvo didžiausia grėsmė NATO aljansui iki devinto dešimtmečio pabaigos. Pastaroji organizacija iki aštuntojo dešimtmečio laikėsi nuomonės, kad karas neišvengiamas ir jo rezultatas bus kurios nors sistemos – Vakarų ar Rytų – absoliuti pergalė. Vėliau Varšuvos sutarties organizacija savo strateginę koncepciją kiek sušvelnino, bet karo neišvengiamumo, kylančio iš marksistinio supratimo, kad anksčiau ar vėliau sistemos turės kariauti, netsisakė. NATO tvirtai laikėsi savo gynybinės strateginės koncepcijos ir didele dalimi saugojo Europą nuo konvencinio karo.
Po Šaltojo karo organizacija vis didesnį dėmesį ėmė skirti politinei sąjungos dimensijai, vertybių gynimui. Sukūrė keletą bendradarbiavimo su ne NATO šalimis forumų ir programų. Svarbu tai, kad programose NATO šalys galėjo bendradarbiauti su aljansui nepriklausančiomis valstybėmis, ypač ketinančiomis ateityje tapti NATO narėmis. NATO numatė galimybė koncentruotis ties taikos palaikymo, taikos ir demokratijos stiprinimo, humanitarinės pagalbos operacijomis, savo karines akcijas vykdyti kartu su partneriais, taip pat veikti už geografinių aljanso ribų. Tai sudarė galimybę NATO pajėgoms įgyvendinti Daytono taikos susitarimą Bosnijoje ir Hercegovinoje, pravesti Kosovo operaciją ir pan. NATO plėtros studijos sudarė galimybes paruošti naujų narių priėmimo kriterijus, naujai reguliuoti santykius su Rusija, Ukraina, Gruzija, kitomis regiono šalimis.
2001m. rugsėjo 11 d. išpuoliai Niujorke JAV privertė dar kartą ieškoti aljanso strateginės koncepcijos. Aišku, kad NATO kaip aljansas šiuolaikiniams teroristams pastebimos grėsmės nekelia ir nėra tinkama priemonė su jais kariauti. Tad strategija ir vėl turi būti keičiama. Klausimas yra paprastas, ar tikrai politinės saugumo organizacijos ir aljansai, sukurti praeito šimtmečio viduryje nėra tokie sau popieriniai tigrai ir iki šiol gali kariauti. Tiksliau, ar gali gintis nuo „žaliųjų žmogeliukų“ tipo užpuolimo? Ar NATO ims ieškoti naujos strategijos, ko galima jam labiausiai ir linkėti.
Galiausiai, Ukraina. Ar NATO turi teisę/pareigą veikti už savo geografinių ribų tam, kad saugodama Europą, saugodama save, saugotų Ukrainą. Mes, beje, taip pat esame NATO. Juk pasakyti formaliai, kad Ukrainą mes mylime, tačiau jai negalime padėti dėl formalių priežasčių skamba lygia taip pat ciniškai, kaip atsisakymas padėti nukentėjusiam kelyje motyvuojant tuo, kad prieš nelaimėlį užsidegė raudonas šviesoforo signalas.
Teisūs tie politologai, kurie sako, kad aljansai galioja tol, kol yra politinė valia jiems galioti, kol yra ne tik formalūs įsipareigojimai, bet ir moralinė pareiga juos vykdyti. Štai čia ir yra riba taro popierinio tigro ir tikro atgrasymo.