Sunkus melas nesunkiai suprantamas: Rusijos vadovybė gali žadėti bet ką, nes savo pajėgų Ukrainoje ji neturi ir jokio karo su broliška kaimynine valstybe nekariauja. Visą šį laiką nuo konflikto Kryme pradžios, vakarų demokratijoms apdumti akis nebuvo sunku. Tačiau net ir propagandos ūku aptraukti ukrainiečių protai atrodytų neturėtų būti raminami pažadais ir pigesnėmis dujomis. Saviapgaulė ne tik pavojinga, ji – mirtina.
Štai Estijos vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas baugina savo jėgomis neapsiginsiąs nuo Rusijos invazijos ilgiau nei keturias valandas. Čia, žinoma, lengvai prasiskverbia akivaizdus ne vien tik Estijos noras palenkti Aljanso valstybes skirti daugiau dėmesio trijų rytinių Baltijos šalių saugumui. Kad bent jau tos, mums artimesnės, ne tik užkalbėtų sunerimusį tūlą europietį provincialą Joną iš Vilniaus, bet ir aktyviai veiktų! Juk jei ne tik JAV, bet ir kitos didžiosios valstybės atsiųstų bent po 150 profesionalių karių ir po keletą sunkiosios ginkluotės vienetų, nepadėtų nei „Rossotrudničestvo“, nei kitoms smegenų plovykloms Rusijoje skiriami milijardai rublių.
Akivaizdu, kad finansinei krizei gilėjant, Rusijos valdžia taupo visur, kur tik gali, tik ne karo fronte. V. Illarionovas teigia, kad sausio–vasario mėnesiais, Rusijos išlaidos gynybai siekė beveik 20 mlrd. dolerių arba šiek tiek mažiau nei pusę visų federalinio biudžeto išlaidų (43,3 proc.). Palyginimui, Jungtinės Karalystės 2014 m. biudžetas buvo apie 60 mlrd., o Vokietijos – 45 mlrd. dolerių per metus. Moderniosios istorijos faktai rodo, kad panašias sumas karo reikmėms skyrė Italija ir Vokietija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, taip pat Rusija ir Suomija Žiemos karo metu (apie 12,7 proc. nuo BVP, – būtent tiek Rusija išleido per pirmuosius du šių metų mėnesius, skaičiuojant sausio–vasario mėnesių BVP).
Vis dėlto, didelės pinigų sumos santykinai yra mažos. Ypač turint galvoje, kad įprastas kariavimas, naudojant tradicines kovos priemones ir nušluojant priešininką nuo žemės paviršiaus, o pačią žemę paverčiant degančia koše (kaip Grozne), kainuoja ne tik fantastiškas išlaidas vėlesniam užgrobtos teritorijos atstatymui bei valstybės įvaizdžio tarptautinėje erdvėje atkūrimui (pvz., kokiu nors būdu įsiprašant atgal į G8). Nors ir kaip menkai vertinama kario (ir civilių) gyvybė tam tikrose šalyse, jų parengimas kainuoja ir pinigus, ir laiką. Valstybės, kurių vadai sapnuoja pasaulinės galios sapnus, imperinės užmačios įgyvendinamos naujai pritaikytais senųjų tradicijų išpuoselėtais pavergimo būdais, žinomais dar ir hibridinio karo pavadinimu.
Hibridinis karas
Hibridinis karas apima karines, ekonomines, politines ir kitas, ne fizinės dimensijos veiklas, siekiant politinių tikslų, kalba tiek menkai su karyba susiję kalbėtojai, tiek ir patyrę karo ekspertai. Dažnas pabrėžia, kad toks kariavimo būdas apima nekonvencines karines priemones.
Norėtųsi pabrėžti, kad jokiu būdu negalima atmesti, jog priešas, ėmęsis veiksmų prieš mūsų šalį, nenaudos tradicinių konvencinių karinių priemonių. Per 40 tūkst. gerai parengtų reguliariosios kariuomenės karių aneksuotame Kryme, tankai ir salvinės ugnies sistemos Rytų Ukrainoje rodo, kad esant palankiai situacijai ir kiek galima mažesnei kraujo praliejimo tikimybei, konvenciniai būdai yra ir bus naudojami. Net ir turėdamas stipriausias kiberpajėgas ar naudodamas branduolinio ginklo baubą psichologiniam spaudimui, fiziškai okupuoti teritoriją gali tik pėstininkų pagalba.
Šiuolaikinis karas prasideda ne tiesiogine brutalia tradicinių karinių priemonių prievarta. Iš esmės, hibridinis karas nėra skelbiamas, jo pradžia nėra viešai oficialiai pristatoma. Veiksmai Ukrainoje rodo, kad priešas, imdamasis tokio karo veiksmų, gali tik parodyti, jog turi ketinimų veltis į didelio mąsto konfliktą, siekdamas palankių politinių aplinkybių. Tačiau neabejotina, kad Kremlius turi ir didelį pranašumą – trumpą sprendimo priėmimo laiką ir galimybę iš esmės „ramų“ visų galimų priemonių spaudimą per kelias valandas pervesti į aktyvius konvencinius plataus mąsto karinius veiksmus.
Hibridinio karo pobūdis reikalauja ypač aiškaus supratimo, kad ginasi ne tik kariuomenė. Teroristiniams veiksmams atkirtį privalo duoti visa valstybė, o kariuomenė (ar visos ginkluotosios pajėgos) yra tik jos dalis, pasirengusi reaguoti pirma. Tai rodo ir Izraelio patirtis kovoje su hibridinio karo kariauna kaimyninėse teritorijose.
Tačiau svarbiausia, nurodo Suomijos analitikai – vykdančiosios valdžios ir sprendimo priėmėjų gebėjimas nedelsiant priimti sprendimus spaudžiant laikui, informacijos trūkumui ir esant nevienareikšmiškai politinei situacijai. Valstybės piliečiams būtina pasiruošti sąlygoms, kai elementarūs kasdieniai buities dalykai taps sunkiai prieinami: nebeveiks judriojo ryšio priemonės, internetas, kompiuterizuotos sistemos, sutriks elektros energijos, vandens, šilumos tiekimas.
Būtini teisiniai mechanizmai, kurie leistų ginkluotąsias pajėgas naudoti ne tik prieš valstybės– agresorės reguliariąsias pajėgas, bet taip pat prieš kriminalinius nusikaltėlius ir samdinius, naudojančius karinę ginkluotę ir priemones, taikančius teroristinius metodus prieš teisėtą valstybės valdžią ar paprastus tos valstybės piliečius.
Rytų fronte – nieko naujo
Hibridinio karo kariai Ukrainoje, dabartinis Ukrainos priešas, tai – kazokai, Rusijos Federacijos šauktiniai kariai (dažniausiai naudojami šaudmenų tiekimui, kitoms logistinėms operacijoms užtikrinti), „savanoriai“ iš reguliariosios Rusijos kariuomenės, čečėnų samdiniai, kiti samdiniai ir savanoriai (dažnai išsiskiriantys azijietiškais veido bruožais, kai kurie siunčiantys linkėjimus youtube.com buriatų kalba), į Rusijos pusę perbėgę „Berkut“ nariai, suklaidinti etniniai rusai, gyvenantys Ukrainoje, penktoji kolona (vietiniai agentai ir buvusių Sovietų Sąjungos žvalgybos institucijų atsargos kariai), turistai iš Rusijos (Rusijos nacionalistai ir fašistai, apsimetę ukrainiečiais), aktoriai, prieš kameras vaidinantys paskirtus vaidmenis propagandiniams filmams, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dezertyrai ir valstybės išdavikai, vietiniai nusikaltėliai, vietinė „fauna“ išplautomis smegenimis (dažniausiai skiriami į patikros postus ir bendravimui su vakarų žiniasklaida ir ESBO stebėtojais), jauni Donecko ir Luhansko pienburniai (šiaip, iš kvailumo ar pinigų), Rusijos kriminaliniai nusikaltėliai, kuriems gresia baudžiamoji atsakomybė ar kaliniai (mainais į laisvę – beje, branduolinės valstybės vadas gegužės 9 d. proga amnestuos 60 000 kalinių...), specialiosios pajėgos, vykdančios diversijas ir kituose, neokupuotuose Ukrainos regionuose, karo žurnalistai iš Rusijos, arba kariai, kurie apsimeta žurnalistais, Rusijos atsargos arba „atostogaujantys“ generolai, kurie neva prižiūri kaip vykdomas 2014 m. Minsko susitarimas ir galiausiai Rusijos reguliariųjų pajėgų karininkai, vadovaujantys didesnėms karinėms operacijoms.
Kovai su propaganda ir hibridinio karo migla pasitelkiami internetiniai puslapiai tokie, kaip pvz. stopfake.org ar interpretermag.com, svarstomos įvairios baudžiamosios ir draudimo priemonės (Rusijos propagandinių TV draudimas), bet kol kas didelio progreso informacinėje erdvėje nėra.
Karinės hibridinio karo priemonės
Remiantis JAV parengta ataskaita, hibridinė teroristinė kariuomenė Ukrainos Rytuose be įprastos karo propagandos sėkmingai kovai su Ukrainos ginkluotomis pajėgomis naudojasi ir įprastais, tačiau kritiškai svarbiais pajėgumais.
Žvalgyba, žvalgymas ir stebėjimas. Rusijos kariškiai naudoja bepiločius skraidymo aparatus, įskaitant modernius „Gorizont Air S-100“, išaiškindami ukrainiečių karių pozicijas ir kartu su artilerijos bei salvinių ugnies sistemų („BM-30 Smerch”, BM-21 GRAD) apšaudymais, renka vaizdo žvalgybinę medžiagą, taip palengvindami taikinių nustatymo ir mūšio nuostolių įvertinimo informacijos rinkimą. Radijo ryšio žvalgyba nuolat pasiklauso iš esmės neapsaugotos ukrainiečių pajėgų komunikacijos, o kartais net ir įsiterpia ir ukrainiečių radijo ryšio tinklus.
Valdymas ir vadovavimas. Hibridinė teroristinė kariuomenė naudoja saugų / šifruotą radijo ryšį ir modernias radijo ryšio sistemas, taip pat nuosavą judraus ryšio tinklą. Ukrainos pajėgos arba iš viso neturi, arba turi ir gali panaudoti tik labai menkas ryšių žvalgybos galimybes, jau nekalbant apie tokio ryšio pasiklausymą ir dalinį ar visišką jo sutrikdymą.
Elektroninei kovai agresorių kariuomenė plačiai išnaudoja pažangias elektroninės kovos priemones, kai to reikia, visiškai blokuodami ukrainiečių bet kokio pobūdžio komunikaciją, o taip pat iškraipo ar blokuoja GPS signalus, klaidindami manevruojančias ukrainiečių pajėgas, jų artilerijos sistemų taikymo mechanizmus, bepiločių skraidymo aparatų maršrutus, apsunkindami ar visiškai sutrikdydami taktinį valdymą ir vadovavimą.
Artilerijos ir salvinės ugnies sistemos toli pralenkia turimas ukrainiečių atsako galimybes. Rusijos kariai naudoja toliašaudę artileriją ir salvines ugnies sistemas, 30–40 km atstumu darydami didžiulę žalą ukrainiečių kariuomenės gyvajai jėgai ir karinei technikai koncentruotos ugnies vietose. Kartais artilerija ir salvinės ugnies sistemos naudojamos iš Rusijos teritorijos.
Pridėkime aprūpinimą ir logistinę paramą iš Rusijos per iš esmės nesaugomą valstybių sieną Donecko ir Luhansko srityse, iš Rusijos atvykstančius instruktorius ir karinius patarėjus, mokymą, rengimą, ginklus, įrangą, tankus, transportą bei įvairaus kalibro ir poveikio šaudmenis bei sprogmenis.
Būtina atsižvelgti ir į oro viršenybę: Rusijos kariuomenės remiami „separatistai“ blokavo bet kokias Ukrainos karinių oro pajėgų galimybes atakuoti, rinkti žvalgybinę informaciją, manevruoti ir papildyti atsargomis savo pačių kariuomenės vienetus Ukrainos teritorijoje. Ukrainiečių KOP atšaukė visus savo skrydžius rytų Ukrainoje dėl efektyviai naudojamų nešiojamų artimojo nuotolio oro gynybos sistemų, kuriomis karo pradžioje numušė net keliolika Ukrainos sraigtasparnių ir transporto lėktuvų, maža to, radarų pagalba nusitaikančios žemė–oras raketų sistemos SA-11/17 (žinomos kaip BUK), net jau vien žinojimas, kad jų yra ir jos gali būti panaudotos, ukrainiečių naikintuvų skrydžius savo oro erdvėje iš esmės daro neįmanomais. (Tikėtina, kad naudojantis būtent SA-11/17 sistema buvo numuštas civilinis Malaizijos laineris 2014-ųjų liepą.)
Pamokos?
Karo ekspertai vakarų šalyse siūlo nedelsiant paremti Ukrainos kariuomenę bent jau esmine karo technika, kuri leistų stabdyti agresorių veiksmus, jeigu jie nuspręstų, kad laikas eiti toliau.
Kontrartilerijos sistemomis, kurios galėtų beveik realiu laiku nustatyti artilerijos ir salvinių ugnies sistemų vietą 30– 40 km atstumu. Tai ne tik įgalintų Ukrainos pajėgas identifikuoti Minsko susitarimo pažeidimus, bet ir galimybę sunaikinti pačias sistemas, kurios kaltos dėl 70 procentų ukrainiečių kariuomenės nuostolių.
Vidutinio nuotolio ir skrydžio aukščio bepiločiais skraidymo aparatais, kurie leistų realiai įvertinti vadinamąjį karo paveikslą, identifikuotų priešą, nufilmuotų ir nufotografuotų priešo pajėgas, artilerijos ir kitus sunkiosios ginkluotės vienetus.
Elektroninėmis kovos priemonėmis, visų pirma skirtomis kovai su moderniomis bepilotėmis skraidyklėmis, taip pat kovai su hibridinės priešo kariuomenės radijo ryšio bei valdymo ir vadovavimo priemonėmis.
Saugiomis ryšio sistemomis, kurios užtikrintų saugų taktinį valdymą ir vadovavimą bei apsunkintų separatistų ryšių žvalgybos darbą.
Šarvuotais visureigiais, pasižyminčiais galimybėmis veikti bet kokiomis oro sąlygomis, greičiu, patikimumu ir šiokia tokia apsauga, manevruojant mūšio lauke.
Medicininės paramos priemonėmis. Konstatuojama, kad dabartinė Ukrainos pajėgų medicininio aprūpinimo sistema menkai išvystyta, trūksta elementarių pirmosios pagalbos priemonių, jau nekalbant apie lauko ligonines, kurios galėtų išsaugoti dešimtis ir šimtus žmonių gyvybių.
Kad ir kaip skaudžiai skambėtų, bet tik dėl kovojančios su hibridinėmis pajėgomis Ukrainos kitos valstybės gali išmoktas pamokas pritaikyti savo ginkluotosioms pajėgoms. Karinių konfliktų istorija rodo, kad dažnai kariuomenės gyvena doktrinine praeitimi ir yra rengiamos praeities išmoktomis pamokomis.
XXI a. ginkluoti konfliktai rodo, kad sėkmę juose lemia ne tik specialus karinis pasirengimas, visuomenių psichologinis ir fizinis pasiruošimas ginti savo Tėvynę, bet ir sugebėjimas naujas patirtis ir praktikas nedelsiant pritaikyti esamose struktūrose. Galime pasidžiaugti, kad Lietuva šiuo atžvilgiu yra pirmaujančių valstybių priešakyje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.