Bet ir žmogus komunizme – ne individas, ne asmenybė, veikianti atskirai, o bendro organizmo tam tikros rūšies dalelė. Gi šeima tampa komunų bendrybe ir savastimi. Jau ne taip viliojamai skamba...
Dar reikia pridurti, kad komunizmo sąvoką pirmą kartą išsamiai pagrindė K.Marxas ir F. Engelsas 1844 m., tačiau interneto žinynai skelbia, kad kone pirmas ją apgynė graikų filosofas, materialistas ir atomo teorijos kūrėjas Demokritas, kuris teigė, jog „skurdas demokratijoje yra tiek pat geriau už turtą tironijoje, kiek laisvė yra geresnė už vergiją“.
Naujajame amžiuje komunizmo teoriją praktikoje toliau grindė ir mėgino įgyvendinti V. Leninas, kuris 1919 m. įvedė karinio komunizmo tvarką, bet ši nedavė rezultatų, kol po poros metų ji paversta pažangesniu NEP‘u – Nepaprastąja ekonomine politika. Bet po jo mirties 1924 m. J.Stalinas pasuko represinio valdymo keliu.
Ne paslaptis, kad sovietiniai bolševikų lyderiai visą laiką svajojo komunizmą paskleisti po visą pasaulį. Iki šiol yra netgi ne konspiracinių teorijų, o tvirtų įrodymų, kad komunistai bendruomeninį valdymo būdą ketino nešti ant durtuvų po visą pasaulį arba kad komunizmas yra masonų judėjimo dalis.
Ar šiandien komunizmas įveiktas?
Bet grįžkime į šiandieną. Ar manote, kad komunizmas šiandien įveiktas? Toli gražu. Įvairiose pasaulio šalyse – Italijoje, Graikijoje, Rusijoje – komunistų partijos išsaugojo stiprias pozicijas. Kitur valdančiosios kairiosios politinės jėgos pakeitusios tik iškabas. Pernai liepą Kinijos komunistų partija, kuri yra skaitlingiausia pasaulyje – turi apie 80 mln. narių, šventė savo 90-metį. Ji sukūrė tarpinį pseudokomunistinį, rinkos ekonomika atskiestą valdymo modelį, bet išlaiko diktatūros bruožus visose gyvenimo srityse.
Daugelyje šalių buvo skelbiamas kursas į „švelniojo“ komunizmo fazę – socializmą, kuris buvo gajus ir Lietuvoje Sąjūdžio bei pirmaisiais nepriklausomybės metais (kas neprisimena populiaraus ekskomunistų pamėtėto šūkio „socializmas su žmogiškuoju veidu“ arba raginimo eiti skandinaviškuoju socializmo keliu).
Kad komunizmo idėjos vėl atgyja, rašo solidus laikraštis „The New York Times“. Jis pastebi, kad pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybės linkusios pamiršti komunistinę praeitį – žeminimą, persekiojimą, masines žudynes, represijas, trėmimus. Jos raginamos nusisukti nuo istorijos ir žvelgti tik į ateitį. Štai kodėl nustebino lenkai: praėjusį mėnesį, rašo Niujorko dienraštis, Lenkijos teismas nutarė, kad komunistiniai lyderiai, kurie 1981 m. gruodį priėmė sprendimą įvesti karinę padėtį šalyje, buvo „nusikalstamos grupuotės“ nariai. (Karinė padėtis buvo įvesta 1981 12 13 siekiant susidoroti su opozicine profesine sąjunga „Solidarnosc“ Gdanske, kai nuosaikus komunistinis lyderis S.Kania spalio 16-18 d. buvo pakeistas „tikru komunistu“ generolu W.Jeruzelskiu; ši padėtis buvo atšaukta tik 1983 07 22). Bet buvę komunistai 1993 m. grįžo į valdžią, tik pakeitę pavadinimą į Demokratinį kairįjį aljansą.
Didelį rezonansą sukėlė garsių Gdynės žudynių 40-mečiui parodytas režisieriaus Antonio Krauzės filmas „Juodasis ketvirtadienis“ – apie 1970 12 17 pogromus Baltijos pajūrio miestuose, kurių metu žuvo 45 žmonės ir virš 1000 buvo sužeista. Tik dabar ir, žinoma, ne visiems atėjo atpildo valanda. Pavyzdžiui, tuometinis vidaus reikalų ministras generolas Czeslawas Kiszczakas buvo nuteistas dvejiems metamas sąlyginai, o po 10 metų karinę padėtį įvedęs W.Jeruzelskis dėl sveikatos buvo atleistas nuo atsakomybės...
Bandymai kovoti su buvusiais saugumiečiais
Naujasis populiarusis Bulgarijos prezidentas, 55 metų Georgis Parvanovas, šiame poste esantis jau 10 metų, beje, taip pat buvęs Bulgarijos komunistų partijos narys, pareiškė, kad buvę komunistinio valstybės saugumo aparato bendradarbiai, ypač diplomatai, bus atleisti iš tarnybos. Tiesa, paaiškėjus, kad 11 iš 15 aukštų dvasininkų taip pat buvo saugumo agentai, prezidentas susidūrė su teismais ir nuleido rankas.
Makedonijoje, kuri įėjo į Jugoslavijos federaciją, Konstitucinis teismas sausio mėnesį laikinai sustabdė valdžios iniciatyvą išaiškinti specialiųjų komunistinių tarnybų agentus. Netgi vienoje skurdžiausių Europos šalių Albanijoje nacionaliniame muziejuje atsidarė paviljonas, skirtas diktatoriaus Anvero Hoxhos laikų piktadarytėms (jis šalį valdė net 40 metų ir mirė 1985 04 11). Vengrija savo naujoje konstitucijoje, kuri įsigaliojo sausio 1 d., kategoriškai atmeta komunistinį pagrindinį įstatymą, kuris įsigaliojo, kai 1994 m. komunistai grįžo į aukščiausius valstybės postus. Rumunijoje vyko demonstracijos, kurių metu galima buvo pastebėti šūkius, lyginančius dabartinio prezidento Traiano Basescu vadovavimą su 22 metus šalį valdžiusio ir 1989 12 25 sušaudyto komunistinio lyderio Nicolae Ceausescu diktatūra.
Komunistinis laikmetis ir toliau primena savo niūrius laikus. „The New York Times“ užsimena, kad net latvių atsisakymas pripažinti rusų kalbą antrąja valstybine išreiškia šios mažos Baltijos šalies ryžtingą nusistatymą prieš komunistinę praeitį. Beje, kaip ir nuolatinis, Maskvos ausiai įkyrus šių valstybių tvirtinimas, kad nacizmo ir komunizmo nusikaltimai turi būti sulyginti, kad Rusija pagaliau pripažintų Baltijos šalių okupaciją ir atlygintų padarytą žalą.
Dialogo kol kas nėra. Antai, apie 10 tūkstančių žmonių nusiuntė peticiją D.Medvedevui ir V.Putinui, kad Rusijoje būtų nustatyta atminimo data – Nacizmo ir kolaboracionizmo aukų atminimo diena. Parašų rinkimo iniciatoriai primena dar 1967 12 18 JT Generalinės Asamblėjos priimtą 2331-ąją rezoliuciją, kuri fiksavo kovos prieš neofašizmą bei rasinę neapykantą būtinumą.
Estija smogė tarsi atsakomąjį smūgį. Vasario pradžioje 39 Estijos visuomenės veikėjai ir verslininkai pasiūlė įamžinti Boriso Jelcino indėlį į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą ir komunizmo naikinimą. Iniciatyvą pastatyti Taline memorialą B. Jelcinui buvo iškelta vasario 1 dieną, kai pirmajam Rusijos prezidentui būtų sukakę 81-ri. Tai jis 1990-aisiais pasitraukė iš komunistų partijos gretų, o, praėjus 4 dienoms po komunistų organizuoto pučo 1991 08 19, uždraudė ir pačią SSKP. Tiesa, ji po pustrečių metų (1993 02 13) atgijo kaip Rusijos komunistų partija ir dabar yra antra skaitlingiausia politinė jėga po „Vieningosios Rusijos“.
Komunistinės nostalgijos nuotaikos
Kad pasaulyje vyksta nuolatinė trintis tarp komunizmo apologetų ir demokratiškai, antikomunistiškai nusiteikusios visuomenės, atrodo, natūralu. Bet vangus komunizmo nusikaltimų išaiškinimas, lėtas liustracijos procesas padeda daiginti komunistinės nostalgijos nuotaikas. Lietuvoje vadinamas Liustracijos įstatymas taip iki galo ir nebaigtas. Pernai gegužę baigė darbą Liustracijos komisija, kuris nagrinėjo tik su KGB bendradarbiavusių bylas, o ne komunistinių nusikaltėlių padarytus nusikaltimus.
Beje, lenkai ir čia mus aplenkė. Gana radikalus Liustracijos įstatymas Lenkijoje įsigaliojo 2007 03 15, kai į valdžią atėjo brolių Kaczynskių koalicija. Latvijoje buvusi prezidentė Vaira Vykė-Freiberga tokį įstatymo projektą vetavo net tris kartus. Estijoje liustracijos procesas vyko panašiai vangiai kaip ir Lietuvoje. Ryžtingesni yra čekai, slovakai ir vengrai, nes pastarieji šį įstatymą priėmė dar 1994 m.
O NVS šalyse apie liustracijos procesus nieko negirdėti. Tiesa, antikomunistinis judėjimas plečiasi Ukrainoje, tačiau pasitraukus V.Juščenkai, jis prislopo.
Taigi, komunizmo nuvainikavimas pokomunistinėse šalyse užtruko neleistinai ilgai. Šį procesą trukdo kairiosios politinės jėgos, stabdydamos tam tikrų įstatymų priėmimą. Šiame ramiame užutekyje dygsta nostalgijos „šlovingai“ komunistinei praeičiai daigai, kelia galvas buvę ir nauji veikėjai, tempiantys mus į visokias „eurazijas“, liaupsinantys J.Staliną ir, kaip kažkada LKP lyderis A.Brazauskas, vadinantys šią politinę srovę „tautos partija ir mūsų stiprybe“.