Valdžios partija imituoja atsinaujinimą
Ilgus metus Viktoro Janukovyčiaus vadovaujama, o jam tapus prezidentu ministrui pirmininkui Mykolai Azarovui perleista „Regionų partija“ ir toliau netrukdomai uzurpuoja valdžią šalyje. Šiai partijai priklauso beveik visi vykdomojoje valdžioje postus užimantys valdininkai ir apskričių gubernatoriai, į ją, bijodami prarasti savo vietą, sparčiai stoja miestų ir rajonų merai ir net įvairių įmonių vadovai. Ukrainoje faktiškai įsigalėjo nerašytos SSRS laikų taisyklės, pagal kurias žmogus, nepriklausantis Komunistų partijai, negalėjo tikėtis jokių rimtų pareigų bei karjeros perspektyvų.
Tiesa, panašu, kad Ukrainos valdžiai, bandančiai flirtuoti su Vakarų demokratinių valstybių atstovais, šis susiklostęs įvaizdis tikrai nėra naudingas. Valdančioji partija nusprendė pademonstruoti atsinaujinimą, skirtą pamaloninti sunerimusius europiečius, o kartu ir sudaryti sandorį su pavojingu politiniu konkurentu.
Staiga pasirodęs Ukrainos politinėje padangėje, jisai dalyvavo paskutiniuose prezidento rinkimuose, surinkęs daugiau kaip 13 proc. balsų (neįtikėtinas rezultatas pradedančiam Ukrainos politikui). Gana neblogus rezultatus jo vadovaujama partija pademonstravo ir 2011 m. pradžioje vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose.
Norėdamas užmegzti gerus ryšius su šiuo perspektyviu oponentu, V. Janukovyčius pasiūlė jam socialinių reikalų vicepremjero postą besiformuojančioje naujoje M. Azarovo vyriausybėje. S. Tihipka priėmė šį kvietimą. Nuo to laiko Ukrainos politiniai apžvalgininkai neabejojo, kad šio politiko tariama „nepriklausomybė“ – tik laiko klausimas.
Bendrajame politinių jėgų suvažiavime, po kurio įvyko galutinis susivienijimas, S. Tihipka kalbėjo: „Aš niekada nebijojau vienijimosi. Partijoje turi būti vidaus konkurencija ir diskusija. Mes, „Stiprioji Ukraina“, ateiname į „Regionų partiją“ sutiekti jai demokratijos, pradėti diskusiją“. Šiuos žodžius senoji partijos nomenklatūra suprato, kaip atvirą kėsinimąsi į jų pozicijas. Tiesa, pats S. Tihipka, tapęs „Regionų partijos“ pirmininko pavaduotojas, neslepia ambicijų užimti ir partijos pirmininko, ir ministro pirmininko postus.
Tačiau visa tai priklausys nuo V. Janukovyčiaus pozicijos. Visai įmanoma, kad jis sutiks paaukoti visiškai nepopuliarų šalies viduje ir tarp užsienio partnerių, charizmos stokojantį ir sunkiai ukrainietiškai bekalbantį bendražygį M. Azarovą vardan vykdomosios valdžios (o kartu ir „Regionų partijos“) populiarumo stiprinimo šalyje ir kitų pranašumų, kurias gali užtikrinti S. Tihipkos karjeros protekcija.
Europinė perspektyva ar pigesnės dujos?
Būtent šis klausimas išlieka viena didžiausių V. Janukovyčiaus režimo dilemų. Iš vienos pusės, Ukrainos vadovui tikrai norisi matyti Europos lyderių pripažinimą, o ateityje – ir Ukrainos stojimo į ES perspektyvas. Tačiau kita vertus, dėl menkiausio „nepaklusnaus“ žingsnio Rusija grasina didinti gamtinių dujų kainą. Šis didinimas neišvengiamai sukels komunalinių mokesčių augimą, kas, savo ruožtu, skaudžiai smogs valdančiųjų reitingams. Būtent tai ir nutiko buvusiam prezidentui Viktorui Juščenkai, pasirinkusiam principą, kurį jis įvardijo, kaip „laisvė svarbesnė už dešrą“.
Be to, V. Janukovyčiui atsikratyti Rusijos neleidžia politiniai veiksniai – Ukrainos vadovas gimė ir užaugo rusifikuotame Donecke, didžiąją jo rinkėjų dalį sudaro rusų tautybės bei rusakalbiai ukrainiečiai, kurie neatleis jam politinių skyrybų su didžiąja kaimyne. Be to, reikia prisiminti ir Rusijos paramą V. Janukovyčiui 2004 m. prezidento rinkimuose, virtusią atviru ir įžūliu įsikišimu į kaimyninės valstybės reikalus.
Grėsmingu signalu ukrainiečių kalbai tapo V. Janukovyčiaus frazė apie rusų kalbą, pasakyta interviu Rusijos žiniaklaidos priemonei ITAR-TASS, prieš išvykstant į Maskvą: „Mums nereikia kurstyti šio klausimo, kuris kyla nuo rinkimų iki rinkimų. Jį reikia sureguliuoti įstatymiškai, remiantis tarptautine praktika. Visi ekspertai mano, kad geriausia praktika yra europinė: dvikalbystė, trikalbystė“. Tame pačiame interviu Ukrainos vadovas teigė, kad: „Mes negalime mokėti tokios nepagrįstos kainos už šias dujas“.
Pats V. Janukovyčius labai nenori vykdyti pagrindinės – Ukrainos dujotiekio didžiosios akcijų dalies pardavimo Kremliaus monopolininkui „Gazprom“ bei kitų (pvz. šalies stojimo į Muitų sąjungą, Eurazijos ekonominę bendriją) sąlygų, tačiau akivaizdu, jog tai pagrindiniai ir besąlygiški Rusijos reikalavimai, kurių neįvykdžius, dujų kaina kils kasmet vis aukščiau.
Vienoje spaudos konferencijoje pats V. Putinas, atsakinėdamas į žurnalisto Andrijaus Okaros klausimą apie Rusijos ir Ukrainos santykių perspektyvas, ironiškai teigė: „Prisijungimas prie Europos taps sunkiu krūviu Ukrainos ekonomikai, o integracija posovietinėje erdvėje atneš naudą. O dėl Muitų sąjungos ir Eurazijos ekonominės bendrijos, tai yra suverenios ukrainiečių tautos pasirinkimas. Aš jau daug kartų apie tai kalbėjau – manau, kad Ukrainai apsimoka prisijungti – ir ne tik dėl dujų kainų“.
Kalbėdamas Kanados parlamente opozicinės partijos „Mūsų Ukraina“ atstovas Valentinas Nalivaičenka sakė: „Nereikia užsimerkti prieš Kremliaus veiksmus. Aišku, kad Rusijos valdžios norus ir veiksmus reikia vertinti ir skirti blaiviai. Tačiau Rusijos neosovietinė politika turi konsoliduoti pasaulio demokratijas, kad jos neleistų menkiausių bandymų pasikėsinti į kaimyninių šalių, tarp jų ir Ukrainos, teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę, regioninį ir europinį saugumą ir stabilumą“.
Politinis susidorojimas tęsiasi
Vokiečių žurnalistas Konradas Schulleris rašo: „Ukrainos prezidentas sodina opoziciją už grotų. Jis žino, kaip atrodo gyvenimas kalėjime. Pat jis du kartus sėdėjo – už apiplėšimą ir už sveikatos sutrikdymą“. V. Janukovyčiaus praeities bylos niekam nėra paslaptis – šią temą opozicija dažnai pamini savo spaudoje.
Vasario 27-ąją dėl liūdnai pagarsėjusio Julijos Tymošenko bylos Kijevo Pečiorės rajono teismas paskelbė nuosprendį buvusiam Vidaus reikalų ministrui Jurijui Lucenkai: 4 metai laisvės atėmimo su viso turto konfiskavimu. Šis su sveiku protu prasilenkiantis nuosprendis skirtas neva už tai, kad J. Lucenka išleido valstybines lėšas, surengęs Milicijos dienos minėjimą (neva, neatsižvelgęs į Ministrų kabineto nutarimą dėl taupymo), o taip pat tapo nusikalstamo susitarimo su savo asmeniniu vairuotoju dalyviu, (neva, skiriant jam būtą ir padedant užskaityti jo civilinio darbo stažą kaip tarnybą vidaus reikalų organuose).
Po nuosprendžio paskelbimo J. Lucenka pareiškė: „Šiuo teismo sprendimu tik pasitvirtino diagnozė – Ukrainoje vyrauja ne įstatymo, o keršto viršenybė. Ukrainoje nebėra objektyvaus bei nepriklausomo teismo. Aš išnaudosiu visas Ukrainos įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis man suteiktas galimybes siekti teisinės ir politinės pergalės“. Jau šių metų balandžio 17-ąją Europos Žmogaus Teisių Teismas pradės nagrinėti bylą „Lucenka prieš Ukrainą“.
Gana aukšta politinė įtampa išlieka ir buvusios ministrės pirmininkės Julijos Tymošenko klausimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, besiremdamas tarptautinės medicininės komisijos narių išvadomis, liepė Ukrainai skirti J. Tymošenko stacionarinį gydymą. Ukrainos valdžia į šį reikalavimą sureagavo neslėpdama savo susierzinimo. Teisingumo ministras Oleksandras Lavrynovyčius pareiškė: „EŽTT neturi teisės priiminėti tokius sprendimus. Čia ne jų kompetencija – kur, ką ir kokiais būdais gydyti“.
Nepasitenkinimas vis didėja
Pačiam V. Janukovyčiui nesenai vykusiame savo partijos suvažiavime su bendrapartiečiais teko pasidalinti liūdnomis įžvalgomis: „„Regionų partijos“ adresu skamba daug kritikos ir pretenzijų. Visuomenė vis labiau abejoja mūsų veiksmų teisingumu. Deja, pokyčiai vyksta labai lėtai.“
Italijos laikraštis „Limes“ teigia, kad remiantis paskutinių apklausų duomenimis, šiuo metu 31 proc. ukrainiečių yra pasiruošę dalyvauti protesto akcijose. Didžiausios pretenzijos dabartinei šalies vadovybei – pernelyg maži atlyginimai ir darbo vietų mažinimas (59 proc. pasiruošusių protestuoti), mažos pensijos ir prasta sveikatos apsaugos sistema (48 proc.), beribė korupcija (30 proc.). Deja, laisvės ir demokratijos mažėjimą pagrindine pretenzija valdžiai laiko tik 11 proc. piliečių.
Be to, Vakarų Ukrainos regiono gyventojai yra šokiruoti tuo, kad švietimo ministerijai vadovauja Dmytro Tabačnykas, viename savo straipsnyje pareiškęs, kad „halyčanie“ (vakarų Ukrainos gyventojai) tik nesenai išmoko plauti rankas, o visai nesenai panaikino vidurinėse mokyklose privalomą atskirą Ukrainos istorijos kurso dėstymą.
Akivaizdu, kad politinės situacijos pasikeitimas Ukrainoje nebeįsivaizduojamas be dabartinės valdžios režimo, nuolat tolstančio nuo Europos ir artėjančio prie Kremliaus, pasikeitimo. Europa turi atsisakyti „pavargau nuo Ukrainos“ strategijos ir aktyviau remti opozicinę V. Janukovyčiaus režimui pilietinės visuomenės dalį. Prieš 7 metus milijonai Oranžinės revoliucijos dalyvių parodė, kas atsitinka, kai šalies valdžia nekreipia dėmesio į visuomenės protestus.
Autorius yra Jaunųjų konservatorių lygos Valdybos narys.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.