Kruvinas raudonųjų partizanų siautėjimas: girtavimas, paleistuvystė ir seksualinė prievarta

Dauguma esame girdėję apie sovietų partizanus – liaudies didvyrius, kurie aršiai kovėsi su fašistiniais grobikais. Tačiau realybė, tikroji istorija smarkiai skiriasi nuo viso to, kas buvo pasakojama sovietų istoriografijoje. Tik dabar pradedama kalbėti apie intrigas, mūšių vengimą, masinį plėšikavimą, prievartą, tarpusavio vaidus dėl moterų, visuotinį, ištisus mėnesius trunkantį girtavimą ir net kanibalizmą.

Leidykla „Briedis“ išleido naują serijos „Antrasis pasaulinis karas“ knygą – A. Goguno „Stalino komandosai“ − apie Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainoje ir kitur veikusius sovietinius partizanus.

Knyga parengta remiantis archyviniais šaltiniais, pačių raudonųjų partizanų ataskaitomis, kitų dokumentų ištraukomis. Išleista Vokietijoje, A. Goguno knyga puikiai įvertinta Didžiojoje Britanijoje.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Vietoj išvadų: partizaninis Stalino karas – stiliaus ypatybės

Vertindami sovietų partizanų karo stilių, palyginsime jų veiksmus su Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) ir kiek mažiau su Armijos Krajovos. Ir UPA gretose, ir Ukrainos PJŠ būriuose kariavo ukrainiečiai, bet kovojo jie skirtingai.

Joks charakteringas sovietų partizanų veiksmų bruožas 1941–1944 m. nebuvo kokios nors išskirtinės, pradinės ypatybės pasekmė. Kalbame apie vienas kitą veikiančių bruožų kompleksą. Tačiau tam, kad būtų kuo mažiau pasikartojimų, aptarimas sudarytas pagal tokią schemą: „viena priežastis – vienas tyrimas“.

Vykdydami terorą prieš taikius gyventojus, Stalino partizanai žiaurumu ir mastu neprilygo savo kolegoms nacionalistams. Nuo banderovcų rankų žuvo keletą kartų daugiau taikių gyventojų nei nuo sovietų ukrainiečių partizanų: sukilėliai skerdė lenkus. Lenkų Armija Krajova taip pat palyginti aktyviai vykdė terorą: jos dalys sunaikino daugiau civilių gyventojų (ukrainiečių) nei sovietų partizanai, bent jau dabartinėje Pietryčių Lenkijos teritorijoje, taip pat Voluinėje ir Galicijoje.

UPA ir AK buvo nacionalistinės formuotės, todėl jų vykdomas etninis teroras buvo labiau logiškai pagrįstas nei komunistų, kurie formaliai buvo internacionalistai. Pastarieji kitaip, nei jų kolegos, vykdė ir klasinį terorizmą. Stalino partizanai galėjo pasigailėti net policininko, jeigu jis buvo vargšas valstietis, o prasigyvenusius ūkininkus jie plėšė ir kartais naikino net tada, kai raudonųjų atžvilgiu šie nevykdė jokių priešiškų veiksmų. Banderovcai analogiškoje situacijoje žmones vertino ne tik pagal politinį aktyvumą, bet ir pagal kilmę: susiklosčius vienodoms aplinkybėms, UPA kovotojai galėjo pasigailėti ukrainiečio, net Rytų Ukrainos gyventojo, o rusą arba žydą nužudyti.

Raudonieji partizanai vykdė masinį terorą prieš identiškas patiems sovietų partizanams etnines grupes. UPA neskerdė ukrainiečių kaimų, panašūs AK veiksmai lenkų kaimų atžvilgiu – neįsivaizduojami. Raudonieji ukrainiečių partizanai, priešingai, dažnai naikino Voluinės ukrainiečių kaimus, kartais kartu su gyventojais. NKVD kaip pagrindinio užfrontės kovos organizatoriaus vaidmuo pirmaisiais karo metais padidino tam tikrą represinį elementą sovietų formuotėse. Galime paminėti ir užslėptą komunistinės ideologijos įtaką SSRS piliečių sąmonei, ir ypač – nuolatines represijas 1917–1941 m.

Tuo pačiu iki šiol nėra žinoma faktų, kad raudonųjų būtų sunaikintas bent vienas Rytų ar Centrinės Ukrainos „policijos“ kaimas. Jie naikino jiems svetimus, „nacionalinius“ Vakarų Ukrainos gyvenamuosius punktus. Tuo skyrėsi nuo baltarusių partizanų, kurie baudžiamųjų operacijų metu baltarusių „policininkų“ kaimus paversdavo pelenais. Paradoksalu, bet Baltarusijos partizanų būrių gausybėje sovietų partizanai buvo ne visiškai „savi“. Tuo jie skyrėsi nuo Ukrainos PJŠ partizanų, kurie buvo rytinių Ukrainos SSR sričių kūnas ir kraujas.

1941–1942 m. Baltarusijos miškuose atsidūrė daug į apsuptį patekusių ir pabėgusių karo belaisvių, niekaip nesusijusių su „sėsliais“ gyventojais. Be to, baltarusių mentalitetas tradiciškesnis nei ukrainiečių. Todėl Baltarusijos SSR net vietiniai būriai dažniau nei Ukrainos SSR taikydavo kolektyvinės atsakomybės principą.

Partizanų represinių veiksmų mastas labai dažnai kenkė net pačiam komunistiniam režimui, taip pat Rytų Ukrainoje, nes padėjo vokiečiams patraukti valstiečius į savo pusę. Tuo labiau kad Voluinėje, partizanų judėjimo Podolės Kameneco viršininko Stepano Oleksenkos žodžiais, „partizanai dažnai į Vakarų Ukrainos kaimus žvelgė šabloniškai: „Nacionalistai, bulbašai, banderovcai – mušk, triuškink!“... Pasitaikė atvejų, kai partizanai degino kaimus... Suprantama, tokie veiksmai atstumdavo liaudį nuo mūsų ir telkė prie nacionalistų, prie „savų vaikinų“.

Gyventojus užgriuvo dar didesnio masto nacių teroras, kurį provokavo Stalino partizanai. Jie neturėjo tikslo sumažinti priešo represijas. OUN–UPA direktyviniuose dokumentuose nuolat nurodoma, kad sukilėlių vadai nevykdytų operacijų šalia ukrainiečių gyvenamųjų punktų, jei tai įmanoma. Tam, kad nerizikuotų lenkų gyventojais, gresiant hitleriniam terorui, AK iš viso buvo priimta „Ribotos veiklos doktrina“, kurios rezultatai antivokiškame fronte taip pat buvo riboti.

Vadovaujantys centrai norėjo įkalti pleištą tarp okupacinės administracijos ir taikių gyventojų, be to, sovietų sistemai buvo būdinga nuvertinti žmogaus gyvybę. Vokiečių istoriko Arnoldo Klauso Jocheno žodžiais, „Barbarosos“ operacijos metu Vermachtas susidūrė su beatodairišku partizaniniu karu, kuris sąlygojo okupacinės politikos stiprinimą.“

Provokuodami nacių terorą raudonieji partizanai nesistengė ginti taikių okupuotų teritorijų gyventojų nuo represijų. Juk tokių direktyvų vadovybės centrai iš viso nedavė. Daugumą sovietų partizanų vadų domino tik susprogdintų traukinių, sunaikintų vokiečių skaičius arba žvalgybos duomenų tikslumas. Ir visai atvirkščiai – UPA kaimo gyventojų gynimas buvo prioritetas. Sisteminiu rodikliu šiuo atveju galėtų būti išplėtotas OUN „savigynos krūmynų būrių“ tinklas.

Amerikietis tyrinėtojas Kenetas Slepianas teisingai nustatė, kad iki šiol iš inercijos likęs Stalino įvardytas sovietų partizanų „judėjimo“ pavadinimas: „Kitose okupuotose Europos šalyse Pasipriešinimo judėjimai nuo pat pradžių daugiau ar mažiau prasidėjo spontaniškai ir be jokios formalios didesnės institucijų ar valstybinės paramos. Sovietų Sąjungoje viskas atvirkščiai – iš pat pradžių įkūrimu, telkimu ir vadovavimu partizanams užsiėmė valstybinės įstaigos.“ Reiktų užbaigti mintį: kalbame ne apie du analogiškus reiškinius, kurių forma skiriasi, o apie du iš esmės skirtingus, bet iliuziškai panašius reiškinius.

Raudonieji partizanai buvo ne insurgentai (sukilėliai), o komandosai (diversantai, žvalgai ir teroristai). Be to, nusistovėjęs supratimas apie specnazą nelabai siejasi su nerangaus valstiečio vaikino, dėvinčio suplyšusį avikailį ir kreivai uždėta ausine kepure, ginkluoto surūdijusiu šautuvu su dviem šoviniais, vaizdu. Bet išvaizda apgaulinga, o karinio parengimo lygis šiuo atveju yra ne pagrindinis bruožas, o masiškumo išdava. Savaime suprantama, raudonųjų partizanų skaičius ir kvalifikacija prieštarauja specialiųjų padalinių dvasiai, tačiau šių formuočių sukūrimo principai, ypač komplektavimo ir funcionavimo pobūdis liudija, kad pagal turinį tai buvo sovietų komandosai.

Skirtumas tarp dviejų tipų ginkluotų formuočių akivaizdus net pavadinime. Sukilėlių atsiranda, kai gyventojai nepatenkinti režimu, ir dažniausiai jie veikia atsižvelgdami į tos akimirkos interesus bei vietinių gyventojų norus. O specnazas, visiškai priešingai, iš pradžių paliekamas priešo užnugaryje atsitraukiant, arba valstybinių jėgos struktūrų siunčiamas net per fronto liniją ir veikia pastarųjų labui.

Skirtumai tarp specnazo ir sukilėlių nė kiek nesusiję su tuo, kiek vieni ar kiti buvo artimi vietiniams gyventojams. Tai, kad 1941–1942 m. sovietų specnazo kariai gavo užduotį veikti toje pačioje vietovėje, kur gyveno iki karo, esmės nekeičia.

Komandosų būriams vietiniai gyventojai galėjo priešintis, arba atvirkščiai – galėjo juos remti, gyventojai galėjo telktis arba net savanoriškai stoti į diversantų gretas, bet ir pastarųjų esmė dėl to nesikeičia. Jie vykdo savo kariuomenės vadovybės valią, ne itin kreipdami dėmesį į žmonių, esančių šalia jų kasdieniniame gyvenime, likimus.

Neatsitiktinai Kovpako ir Saburovo partizanai ir jie patys vidaus dokumentuose ir pokalbiuose su taikiais gyventojais nuolat save vadino „kariuomenės daliniais priešo užnugaryje“.

Galima sakyti, kad tie, kurie knygoje vadinami Stalino partizanais, iš viso nebuvo partizanai. Žodis „partizanas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „šalininkas“, t. y. tam tikros politinės jėgos šalininkas. Bet iki 1941 m. ir užfrontės, ir tiesioginė sovietų formuočių vadovybė buvo deideologizuota. O dauguma sovietų partizanų tokiais tapo ne todėl, kad buvo vienos ar kitos politikos šalininkai, bet įsakius.

Net AK karininkai labiau rūpinosi vietiniais lenkais nei Stalino pasiuntiniai bet kokiais gyventojais. 1943–1944 m. Vakarų Ukrainoje AK įvyko konfliktas tarp vietinių karininkų ir perduodančių vyriausybės emigracijoje aukštesniojo genaraliteto valią. Dauguma vietinių Armijos Krajovos būrių norėjo ginti lenkų valstiečius nuo banderovcų teroro, bet vadovybė įsakė jiems rengti sukilimą ir paremti Raudonosios armijos veržimąsi. Tarp Ukrainos PJŠ ir vadų vietose užteko nesutarimų, tačiau iki šiol nežinoma nė vieno atvejo, kad kokio nors junginio vadas būtų susipykęs su Strokaču dėl savo noro apginti valstiečius.

Taikių gyventojų kančias didino plačiai sovietų partizanų taikoma išdegintos žemės taktika. Nei UPA, nei AK neleido sau neribotai naikinti ūkinių objektų. Kai kada toks griovimas kenkė pačiam režimui. Pavyzdžiui, susprogdintas istorinis Kijevo centras kaip vandalizmo aktas sukėlė daugumos miesto gyventojų nepasitenkinimą. Raudonųjų veiksmus kaimo vietovėje ne visada suprasdavo net jų kolegos. Michailas Naumovas savo dienoraštyje įrašė, kad mažų būrių partizanai iš daugybės junginių Žytomyro krašte elgėsi neprotingai: „...Jie sudegino Podlubos kaimo kareivines su ginklais ir šaudmenimis, ligonines, gimdymo namus ir kultūros namus. Jie degina ten, kur derėtų viską saugoti...“

Ukrainos partizanų būrių ir kitų partizanų judėjimo štabų viršūnėse buvo sovietų valstybinio aparato darbuotojai, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingi už 1917–1941 m. terorą, matę cerkvių ir senovinių dvarų naikinimą. Jau 1941 m. liepos 3 d. per visą šalį nuskambėjo Josifo Stalino kvietimas vokiečių užnugaryje naikinti viską, kas stovi, ir viską, kas juda.

Abejingas požiūris į valstiečio likimą, SSRS valdžios pusės nedėmesingumas ir negeranoriškas požiūris į valstietį visų pirma pasireiškė sovietų būrius aprūpinant maisto produktais. Banderovcai, stengdamiesi UPA gauti maisto ir drabužių teritorijose, kurios buvo kontroliuojamos sukilėlių, nustatydavo tvarkingą natūrinių mokesčių sistemą. Ir vėliau, jau 1945–1947 m., per partijos narius ir prijaučiančius banderovcai sužinodavo, kur ir kokiame kaime koks šeimininkas ką turi, kad būtų galima paimti nepykdant gyventojų.

Antrojo pasaulinio karo metais AK būriai Lenkijoje stengėsi pirmiausia paimti tuos produktus, kurie buvo skirti atiduoti vokiečiams. Istoriko Boriso Sokolovo žodžiais, „kaip tik partizanų pranešimuose kalbama, kad Vakarų Baltarusijoje vietiniai gyventojai palaiko lenkų partizanus... todėl, kad jie niekada neplėšia, neprievartauja, nežudo ir visada sumoka už paimtus maisto produktus. O sovietų partizanai ir plešia, ir prievartauja, ir žudo, ir niekada už maisto produktus nesumoka...“ Sovietų būrių aprūpinimo metodus apibūdina partizanų vado Piotro Veršigoros žodžiai, kuriais jis aprašė Ivano Šitovo partizanus: „Mes toks būrys, kuris ima viską iš eilės“, „Tetule, atverk spintą. Mes atvažiavome į operaciją.“

Prie ko atvedė tokia praktika, papasakojo tas pats Veršigora 1944 m. pavasarį savo oficialioje ataskaitoje Ukrainos PJŠ: „Ekonominė rajonų, kuriuos kontroliuoja UPA, būklė daug geresnė, gyventojai gyvena turtingiau ir mažiau apiplėšti nei sovietų [partizanų kraštuose ir] rajonuose.“ Partizanų būrių pagrindą sudarė partinis sovietinis aktyvas, taip pat nomenklatūrininkai, kurie Michailo Voslenskio vertinimu, buvo itin neūkiški ir negerbė darbo.

Reiktų atskirti plėšimą nuo neapgalvotos rekvizicijų sistemos, nors kartais tai padaryti sunku. Skirtumas, lyginant su banderovcais, taip rėžė akis, kad tai pastebėjo net vokiečiai, kuriems visi partizanai turėjo atrodyti kaip vientisa pikta masė. Zdolbunove dislokuotoje Abvero punkto „Ukraina“ žvalgybos suvestinėje buvo sakoma, kad „UPA kariauja ne tik prieš bolševikus, bet ir prieš vokiečių armiją. Padaliniai... kitaip, nei bolševikų gaujos, puikiai disciplinuoti. Su civiliais gyventojais UPA būriai elgiasi korektiškai. Už plėšikavimą baudžiama mirtimi.“

Sovietų partizanų vadai, taip pat užfrontės vadovai žinojo, kad ordinus ir medalius, pareigas ir laipsnius, pareigas pokariniame valstybės aparate ir pensijas gaus ne už lojalų požiūrį į taikius gyventojus, o už susprogdintus traukinius ir tiltus, sunaikintus vokiečius.

Būtent todėl vadai leido klestėti pavaldinių plėšikavimui, o neretai ir patys jame dalyvavo. Banderovcai elgėsi visiškai priešingai, jie visų pirma sau kėlė ne karinius, o politinius tikslus, stengėsi propaganda ir savo elgesiu veikti žmones, kad paremtų nacionalinę revoliuciją. UPA priklausė nuo vietinių gyventojų, o ne nuo iš Centro vadovybės gaunamų krovinių, todėl sukilėlių vadai buvo priversti neleisti plėšikauti savo pavaldiniams. Armija Krajova, susidūrusi su kitų lenkų partizanų organizacijų konkurencija, kovodama su kriminaliniais nusikaltėliais stengėsi legitimizuoti save lenkų akyse.

Sovietų partizanų formuotėse buvo paplitę ir kitokie disciplinos pažeidimai – girtavimas, paleistuvystė ir seksualinė prievarta. AK alkoholio vartojimo problema buvo kontroliuojama. OUN–UPA pasitaikydavo pavienių girtuokliavimo atvejų, tačiau tai nebuvo reiškinys ir nacionalistai panaudojo tai propagandoje. Banderovcai kovojo su samanės varymu ir girtuokliavimu net tarp taikių gyventojų.

Kalbant apie lytinį partizanų ir sukilėlių elgesį, skirtumai taip pat pastebimi, nors ir ne tokie esminiai. UPA ir AK taip pat pasitaikydavo faktų, kurie aprašyti šios knygos skyriuje „Paleistuvystė“. Pavyzdžiui, tam tikru aktyvumu, taip pat savo ryšininkių atžvilgiu pasižymėjo UPA vyriausias vadas Romanas Šuchevičius. Bet tai greičiau buvo išimtys. OUN SB „Organizacijos nurodymuose“ po karo buvo atskirai pabrėžta būtinybė tvardytis: „Vyras pogrindininkas neturi eiti pas moteris asmeniniais reikalais. Jeigu jis eina pas moteris organizaciniais klausimais, su savimi turi vestis liudininką... Vyras, kurį demoralizuoja moteris, bus nubaustas pažeminant pareigose.“ Juk seksualiniu elgesiu gali pasinaudoti priešas – pakišti šnipą / šnipę, užverbuoti arba paimti įkaitu partnerį ir panašiai.

Raudoniesiems vadams meilužė, o kartais ir kelios buvo norma. UPA seksualinės prievartos prieš gyventojus ukrainiečius, kitaip, nei sovietų būriuose, iš viso nebuvo. Visus minėtus skirtumus ir priežastis galima papildyti dar viena nedidele detale – AK ir UPA tarnavo krikščionys, o ne ateistai, kaip sovietų būriuose. Tradicinė ir oficiali krikščioniška etika leidžia žmogžudystę tik kaip kraštutinę priemonę; į girtavimą ir paleistuvystę krikščionių bažnyčiose vienareikšmiškai žiūrima kaip į blogybę. Rūkymas tarp raudonųjų buvo taip paplitęs, kad tabakas buvo Ukrainos PJŠ krovinių sąraše. Banderovcai laikėsi visiško tabako vartojimo draudimo.

Be „išorinių“ disciplinos pažeidimų, sovietų partizanų būriuose buvo itin daug vidinių konfliktų. Michailas Naumovas „vadovybės atsilikimą“ laikė viena iš nesėkmių priežasčių: „Visi Ukrainos partizanų junginiai ir būriai dislokuoti kartu, o veikia atskirai. Riejasi, jokios sąveikos, jokios disciplinos, suderinimo, nekontroliuojami, neatsakingi.“ Tai buvo jų beidėjiškumo pasekmė ir ardė santalką. Stalino partizanai, nors nebuvo įsitikinę marksistai ar stalinistai, atvirai deklaravo meilę „liaudies tėvui“. To naciai nenorėjo suprasti. Jie tarp partizanų vyravusią užprogramuotą neapykantą įžūliems, piktiems ir arogantiškiems grobikams, derėjusią su lojalumu sovietų supervalstybei, vadino pakylėto bolševizmo apraiška.

Sovietinė partizanų kova nebuvo plačiųjų masių judėjimas, paskatinęs sukilimą prieš nekenčiamo režimo veiksmus, nei susitelkusios politinių bendraminčių grupės iniciatyva. Partizanų struktūros buvo kuriamos įsakymu iš viršaus, funkcionavo vadovybės įsakymu ir „atsakingų draugų“ įsakymu buvo paleistos. Sovietų partizanų aparato esmė – administracinė komandinė sistema, pradedant Stalinu ir baigiant būrio vadu. Todėl sovietų partizanų veiklą, o kartu ir pačias partizanų formuotes ne visai korektiška vadinti „partizanų judėjimu“. Juk nevadinamas „judėjimu“ Raudonosios armijos eilinės divizijos komplektavimas, masinis kolūkių kūrimas ar kokio nors liaudies komisariato steigimas, nepaisant to, kad daugybė žmonių judėjo per SSRS teritoriją.

Todėl gudrus Stalino funkcionierių propagandinis atradimas buvo štabų, vadovavusių partizanų formuotėms, pavadinimas: „partizanų judėjimo štabas“. Nors, gerai pagalvojus, pavadinimas – oksimoronas. Juk iš tikrųjų Centrinis PJŠ ir Ukrainos PJŠ buvo sovietų specialiųjų padalinių valdymo struktūros.

Raudoniesiems vadams meilužė, o kartais ir kelios buvo norma. UPA seksualinės prievartos prieš gyventojus ukrainiečius, kitaip, nei sovietų būriuose, iš viso nebuvo. Visus minėtus skirtumus ir priežastis galima papildyti dar viena nedidele detale – AK ir UPA tarnavo krikščionys, o ne ateistai, kaip sovietų būriuose. Tradicinė ir oficiali krikščioniška etika leidžia žmogžudystę tik kaip kraštutinę priemonę; į girtuokliavimą ir paleistuvystę krikščionių bažnyčiose vienareikšmiškai žiūrima kaip į blogybę. Rūkymas tarp raudonųjų buvo taip paplitęs, kad tabakas buvo Ukrainos PJŠ krovinių sąraše. Banderovcai laikėsi visiško tabako vartojimo draudimo.

Ištrauka iš knygos „Stalino komandosai“

Nekorektiška sovietų partizaninę kovą vadinti ir pasipriešinimu. Būriai buvo suformuoti dar prieš ateinant vokiečiams, t. y. tada, kai dar nebuvo kam priešintis.

Dauguma žmonių ėjo į partizanų būrius, nes buvo mobilizuoti, arba verčiant gyvenimo aplinkybėms, gresiant pavojui gyvybei. Svarbiausia buvo tai, kad kitaip, nei UPA, partizanų junginių vadovaujantis personalas taip pat buvo komplektuojamas priverstinai, laikantis direktyvų. Eilinis sovietų būrių personalas iš viso buvo renkamas kaip pakliuvo ir iš ko pakliuvo.

Priešingai, sistemą sudaranti grandis UPA buvo savanoriai, tiksliau, OUN nariai, Ukrainos savarankiškumo totalitarinės partijos radikalieji šalininkai. Jie ir taikiu metu ėjo į pogrindį, užsiėmė terorizmu ir kitais gyvybei pavojingais veiksmais. Nacionalistai iš pat pradžių buvo pasirengę numirti už nepriklausomą Ukrainą, ir tuo labiau žudyti. Patyrę spaudimą „iš apačios“, pajutę žymų gyventojų protestinių nuotaikų augimą, banderovcai išėjo iš pogrindžio. Kaip rašė P. Veršigora T. Strokačui 1944 m. vasario 27 d.: „...Beveik visus 1943 m. Voluinė buvo apimta judėjimo prieš vokiečius, gyventojų sukilimo prieš vokiečius. Nacionalistai jam vadovavo...“ Vadovaujantį UPA personalą sudarė OUN nariai, dauguma būsimųjų UPA karininkų įstojo į partiją dar prieš karą. Eiliniai į UPA iš esmės ėjo pagal priverstinę mobilizaciją. Dar daugiau, prievarta UPA išvestų į mišką procentas buvo, ko gero, didesnis nei sovietų partizanų. Sveikai mąstantys kaimiečiai ne itin norėjo kelti ranką prieš totalų milžiną laimėtoją. Tačiau šauktinius nacionalistai rinko per žemutines OUN struktūras – partijos kuopeles kaimuose. Tai yra banderovcų „karinių komisariatų“ darbuotojai asmeniškai pažinojo šaukiamuosius daugelį metų. Patekę į būrį jauni valstiečiai atsidurdavo savo fanatiškų vadų ir nacionalistinių politinių referentų budrių vadovų akiratyje ir buvo aktyviai ideologiškai auklėjami. Sukilėlių armijoje papildomą partijos kontrolę vykdė banderovcų kontržvalgyba – Saugumo tarnyba (OUN SB), kurios vadovybė buvo komplektuojama iš solidų partinį stažą turinčių nacionalistų. Būtent kruvina ounoviečių disciplina neleido tarpusavio konfliktams UPA tapti visuotiniu reiškiniu.

AK iš viso nebuvo masinės prievartinės mobilizacijos. Net eiliniai kautis į nacionalistines formuotes dažniausiai ėjo savanoriškai.

Vadovybės ir likimo valia patekę į priešo užnugarį, raudonieji vadai mėgino pagal galimybes užsitikrinti komfortiškas sąlygas uždavinio vykdymui, pro pirštus žiūrėdami į tokius pat savo pavaldinių troškimus.

Iš visų sovietų partizanų sėkmingiausiai gyvenimas susiklostė, vietiniams gyventojams sukeliant daug skausmo, iki partizanų būrių išaugusiose kariuomenės žvalgybos ir valstybės saugumo grupėse. Šių būrių uždavinys buvo prioritetinis koncentruotas agentūros darbas, individualus teroras, juk didžiąją dalį pasirengimo teroro aktui sudarė vis ta pati agentūrinė veikla. Vertingiausių žvalgybos duomenų gali suteikti tie būriai, kurių tiesioginis uždavinys buvo vien žvalgyba.

Partizanų judėjimo štabų pavaldiniai tarnaudami nuolat privalėjo ką nors padeginėti, sprogdinti, į ką nors šaudyti, o jų kolegoms iš kitų žinybų toks aktyvumas buvo vos ne draudžiamas, nes atitraukdavo jėgas nuo pagrindinio uždavinio vykdymo bei patraukdavo piktavalių okupantų dėmesį. Visa tai provokavo neveiklumą ir „buitinę demoralizaciją“. Be to, specialiųjų grupių branduolį sudarė žmonės, kurie buvo atrinkti už fronto linijos ir pripratę prie tvarkos, o į būrius priimtus savanorius nežinomas banderovcų pogrindininkas apibūdino nepalankiai: „Vietiniai būriai – padugnės, kurių uždavinys aprūpinti būrius maistu, užsiimti žvalgyba ir saugumu. Būtent pastarieji degina kaimus, plėšia ir žudo.“

Visuose sovietų partizanų junginiuose vidiniai santykiai – barniai, muštynės, keiksmažodžiai, savimeilė, virstanti labai didelės dalies vadų ir komisarų despotiškumu, dar smarkiau pabrėžia tam tikras paraleles. Kyla asociacijų ne su liepsningų geriljų būriais, ir ne su sutvirtintomis statutų ir korparatyvinių savokų (papročių) besilaikančiomis karinėmis dalimis. Į galvą ateina visai kitoks ginkluotos organizacijos tipas – kriminalinė gauja, kuriai tuo metu susiklosčiusioje situacijoje aukščiau esantys vadeivos iškėlė diversinius ir žvalgybinius uždavinius. Be to, kalbame ne apie etiketes, o būtent apie šių grupių esmę ir jų psichologinį apibūdinimą. Žemiausiame Stalino valstybinės mašinos lygyje buvo atkuriamos tokios pačios normos ir taisyklės, kokios egzistavo pačioje „Kremliaus kalniečio“ sukurtos piramidės viršūnėje.

Naujausi tyrinėjimai įtikinamai parodo, kad tarp Lenino ir Hitlerio, iš vienos, ir Stalino, iš kitos pusės, buvo esminių skirtumų. Anglų rašytojas Herbertas Velsas Leniną taikliai pavadino „Kremliaus svajotoju“. Toks pat fantazuotojas tik Reicho kanceliarijoje buvo Adolfas Hitleris. O štai „tautų vadui“ ir jo aparatui, priešingai, ideologija neturėjo vidinės reikšmės. Stalino politinis biuras buvo šaltakraujė, ciniška labai apdairių funkcionierių brigada, orientuota tik į savo valdžios išsaugojimą, stiprinimą ir plėtrą be jokių ribų. Toks buvo jos tikslas. Iš esmės Stalinas tikrovę suprato sveikai, tik žvelgė į ją per savo specifinės asmenybės prizmę. Verta pažymėti, kad jau būdamas milžiniškos šalies vadovu, „geriausias fizkultūrininkų draugas“ viešai savo kalbose vartojo žargoną, kurį pagimdė peilio ir pistoleto romantikų pasaulis.

Yra dar vienas gana svarbus klausimas apie partizanų organizacijas: ar sovietų vadovybė vertino savo pavaldinių ir vykdytojų gyvybes? Iš pirmo žvilgsnio Stalino partizaninis karas šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis. 1941–1942 m. žmones, neturinčius jokio supratimo apie užfrontės kovą, nuleisdavo parašiutu į vokiečių užnugarį (paprastai nežinia kur) arba besitraukdami palikdavo nepasirengusius ir bet kuo ginkluotus partizanus, nesuprantančius savo užduočių ir nežinančius, kaip jas vykdyti.

1943–1944 m. Ukrainos PJŠ veikla tapo truputį profesionalesnė, tačiau ir toliau partizanai buvo nuleidžiami į pliką stepę, į rumunų valdomą teritoriją, į banderovcų kontroliuojamą Galiciją, tai yra, tiesiai mirčiai į nagus. Tokio elgesio su savo pavaldiniais net banderovcų vadai, pasižymintys ypatingu pasiaukojimu, sau paprastai neleisdavo.

Bet pažvelgę į platesnę istorinę perspektyvą, pastebėsime, kad iš esmės lenkų nuosaikieji nacionalistai ir dešinieji radikalai banderovcai taip pat nelabai vertino savo partizanų gyvybes, kaip ir Stalino užfrontės kovos organizatoriai.

1945 m., žinodami, kad karinė priešprieša su SSRS neperspektyvi, nes ją Centrinės ir Rytų Europos šalyse daugiausia apsunkino gana silpnas pasipriešinimas komunizmui, OUN–UPA vadovybė įsakė sukilėliams pogrindininkams tęsti ginkluotą kovą su sovietais, kuri baigėsi pralaimėjimu. 1945–1949 m. propagandinis UPA veiksmų efektas taip pat nebuvo lemiamas veiksnys vėliau žlungant sistemai.

1942–1943 m. „tvarkingus“ Armijos Krajovos veiksmus palaidojo ypač kruvina lenkams operacija „Burza“ („Audra“) , kurios metu prieš pat ateinant Raudonajai armijai vyko sukilimai prieš Vermachtą. AK priešpriešos taktika ir strategija prieš komunistus ne tik žlugo, bet ir buvo kontrproduktyvi. Pagal politikų ir generolų, planavusių „Burza“ operaciją, sumanymą, sukilėliai bolševikus turėjo sutikti ne kaip pasyvūs išlaisvinamieji, o jau būdami Lenkijos šeimininkais. To rezultatas – antisovietinio nacionalistinio lenkų pogrindžio operacijoje „Burza“ patirti didžiuliai nuostoliai kovojant su vokiečiais ir NKVD bei NKGB atskleistas pogrindis. Pastarieji nepraleido progos pasinaudoti palankiu momentu ir skubiai sutriuškino AK bei susijusias su ja struktūras.

Lenkų ultrakairiųjų atstovai iš Lenkų ginkluotųjų pajėgų derybų su AK metu 1943–1944 m. išsakė nuomonę, kad rengiama akcija – absurdas ir avantiūra. Tačiau vyriausybė emigracijoje perdavė įsakymą pradėti „Burza“, AK generolai perdavė jį per „instancijas“, o vadai vietose, su retomis išimtimis, įvykdė. Neatsitiktinai pačią žinomiausią operacijos sudėtinę dalį, atvedusią prie lenkų sostinės sunaikinimo 1944 m. rugpjūtį, griežtai įvertino vienos lenkų divizijos Vakarų fronte vadas Vladislavas Andersas: „Pradėtas Varšuvos sukilimas... buvo ne tik kvailystė, bet ir vienareikšmiškai – nusikaltimas.“ Londone buvusių organizatorių nuomone, „Burza“ turėjo sutrukdyti įvesti Stalino valdžią Respublikoje, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. Iš esmės ji palengvino realaus (konkretaus) socializmo sistemos instaliavimą Lenkijoje.