K.Valentinavičius. Baltarusijos ateitis – kol kas be prošvaisčių

Nepaisant to, kad Europos Sąjungos aštri retorika Baltarusijos atžvilgiu švelnėja, situacija dėl politinių laisvių kaimyninėje valstybėje nesikeičia. Baltarusijos kalėjimuose iki šiol kali Alesius Beliackis ir kiti 11 politinių kalinių, dėl kurių laisvės Europa nesėkmingai derasi.

Baltarusiškos „demokratijos“ veidą pasaulis eilinį kartą galėjo pamatyti po rugsėjo pabaigoje įvykusių šalies parlamento rinkimų, kuriuose visas vietas laimėjo šalies diktatoriui lojalūs kandidatai, o nepriklausomi tarptautiniai stebėtojai vienbalsiai paskelbė, kad rinkimų rezultatai – akivaizdžiai suklastoti, o jų procesas – nei skaidrus, nei demokratiškas.

„Neimportuotos demokratijos“ veidas

Europos parlamento pirmininkas Mar­tynas Schulzas pavadino Baltaru­sijos rinkimus „pasityčiojimu iš demokratijos“: „Aš tikrai apgailestauju, kad parlamento rinkimai Baltarusijoje eilinį kartą neatitiko tarptautinių skaidraus ir sąžiningo rinkimų proceso standartų. Situaciją, kada opozicijos lyderiai lieka kalėjime, kai kuriems opoziciniams kandidatams neleidžiama registruotis, o žmonėms jėga užčiaupiamos burnos, galima vadinti tik pasityčiojimu iš demokratijos.“ Be to, M.Schulzas pareiškė, kad Europos parlamentas nesiruošia bendradarbiauti su naujai išrinktu Baltarusijos parlamentu bei rengs naują santykių su Baltarusija strategiją, sieks griežtai reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus bei remti piliečius, drįstančius mesti iššūkį diktatūrai.

Apie Aliaksandro Lukašenkos autoritarinį valdymą pirmą kartą prakalbo ir išvarytas iš Baltarusijos Švedijos ambasadorius Stefanas Erikssonas, kurį Baltarusijos užsienio reikalų ministerija apkaltino „kišimusi į šalies vidaus reikalus“: „Opozicija negali egzistuoti ir užsiimti politine veikla esant tokioms autoritarinio režimo sąlygoms kaip Baltarusijoje. Tokie politikai turi vadintis disidentais, nes iš tikrųjų jie ir yra disidentai.“ 

Tuo tarpu pats Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka, sutikęs duoti interviu Didžiosios Britanijos žiniasklaidai – laikraščiui „The Independent“ ir BBC televizijai, teigė, kad Baltarusiją erzina bandymai „eksportuoti nereikalingą demokratiją“ į jo šalį: „Demokratija yra gerai, bet ar pasiruošusi tauta, ar yra sąlygos priimti tokią demokratiją šalyje? Kokia demokratija šiandien Irake, kur kiekvieną dieną sproginėja bombos? Kam ji reikalinga, tokia demokratija?“

Iki šiol neduoda ramybės A.Lukašenkos režimui ir liepą Baltarusiją sudrebinęs „meškiukų desanto“ skandalas. Spalio pradžioje jis atleido dar vieną generolą, atsakingą už Šiaurės vakarų karines oro pajėgas ir priešlėktuvinę gynybą Aliaksandrą Pašukevičių.

Politiniam kaliniui – tarptautinis pripažinimas?

Žymiausias Baltarusijos politinis kalinys, buvęs žmogaus teisių centro „Viasna“ vadovas Alesius Beliackis tapo vienu iš pretendentų į Europos Parlamento įsteigtą Andrejaus Sacharovo vardo premiją „Už minties laisvę“. A.Beliackis iki šiol atsisako pripažinti savo kaltę ir nesiruošia rašyti A.Lukašenkai „atgailos raštelio“, kaip tai jau padarė kai kurie buvę politiniai kaliniai.

Kalėjime lieka ir buvęs kandidatas į prezidento postą Mykolas Statkevičius, kuriam kalėjimo vadovybė neleidžia susitikti su dvasininku. Apie tai pasakoja jo žmona Maryna Adamovič: „Pas Mykolą nuo Velykų neleidžia stačiatikių dvasininko, kuris kiekvieną savaitę aplanko kalėjimą. Jam tiesiog neleidžia su juo susitikti.“

Kitas politinis kalinys – vienas iš Baltarusijos krikščionių-demokratų partijos vadovų Pavialas Seviaryncas – pasakoja apie jį aplankiusią kalėjimų audito komisiją, kuri nesugebėjo atsakyti jam nė į vieną iš užduotų klausimų: „Klausiau, kodėl aš čia esu, jeigu laikau save neteisėtai nuteistu? Kodėl mano atžvilgiu nėra taikomas išankstinis išlaisvinimas? Kodėl man uždrausta susirašinėti su daugeliu politinių kalinių, nors toks draudimas niekur nėra numatytas? Jie neturėjo atsakymų į šiuos klausimus. Tik pagūžčiojo pečiais ir išėjo.“

Baltarusiją stebės ir Jungtinės Tautos

Rugsėjo pabaigoje buvo patvirtintas naujas Jungtinių Tautų tarybos pranešėjas Baltarusijos klausimais – juo tapo vengras Miklós Harasztis, kurio kandidatūra iš karto sukėlė oficialaus Minsko nepasitenkinimą. Jis teigia, kad Baltarusija neturi tapti žmogaus teisių galiojimo išimtimi: „Visame pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo šalys susitarė dėl pagrindinių žmogaus teisių. Visos šios šalys pasirašė tarptautinius susitarimus žmogaus teisių srityje ir įsipareigojo bendradarbiauti su tarptautine bendruomene šioje srityje. Bet kurios šalies tauta turi pasiekti žmogaus teisių situacijos savo šalyje pagerinimo.“ Baltarusijos atstovas Jungtinėse Tautose Michailas Chvastovas pareiškė, kad Baltarusija nesiruošia bendradarbiauti su nauju Jungtinių Tautų pranešėju, nes neva ji nesugebės nešališkai ir objektyviai vertinti situacijos.

Tarptautinis savaitraštis „Newsweek“ rašo, kad dabartinė žodžio laisvės situacija Baltarusijoje yra pati tragiškiausia per visą šalies istoriją: „Pirmą kartą per A.Lukašenkos prezidentavimo laikotarpį (po parlamento rinkimų, K.V.) opozicija nebandė organizuoti protestų. Pagal nepriklausomo sociologinio instituto NISEPDI apklausą, 54 proc. baltarusių mąsto apie tai, kad nors laikinai paliks šalį. Tuo tarpu opozicija yra nuvaryta į pogrindį. Laikas nuo laiko disidentai susirenka tik tam, kad pakalbėtų apie meną, žmogaus teises ir pasvajotų apie kitokią Baltarusijos ateitį.“ 

Deja, tenka konstatuoti, kad Europos bandymai švelninti aštrius kampus santykiuose su Baltarusija, siekis daryti tam tikras politines nuolaidas režimui nedavė ir neduos jokio teigiamo rezultato. Įžūliai diktatūrai civilizuotas dialogas visada buvo tik širma, tik Europos politikai iki šiol tai sunkiai suvokia.