L. Donskis. Sėkmės politikoje kaina - sugriauta draugystė

Prisimenant George’o Gordono Byrono laiko tėkmės metaforą, į jūrą daug nubėgo vandens po to, kai Maxas Weberis parašė klasika virtusią savo esė apie politiką kaip pašaukimą „Politik als Beruf “ (vok. k. Beruf reiškia ir profesiją, ir pašaukimą). Kaip niekada anksčiau svarbus lieka klausimas, kas yra politika mūsų dienomis.

Maxui Weberiui, savo studijoje (ji gimė iš paskaitos, 1919 metais perskaitytos Miuncheno universitete) apibrėžusiam politiką kaip profesiją ir pašaukimą, nekėlė abejonių tai, kad modernioji politika gimė iš biurokratijos, parlamentarizmo ir diplomatijos prisitaikymo prie racionalios ir ekspertinės valdymo sistemos, kurioje legitimumui ir konstitucionalizmui užtikrinti nebepakako vien lojalumo, galios ir turto. Tad didžiulis vaidmuo moderniojo politiko genezėje, kaip ją atveria Maxo Weberio studija, teko Renesanso epochai.

Ypač – Šventosios Romos Imperijos galvos imperatoriaus Karolio V ir Niccolò Machiavellio epochai, kurioje gimė ne tik Venecijos tipo aktyvūs, kultivuoti, rafinuoti ambasadoriai-humanistai, bet ir humanizmo idėjų ir politikos sąsajos, kurios pagimdė tokias figūras politikoje ir viešojoje administracijoje kaip pats Niccolò Machiavelli Florencijoje, seras Thomas More’as Londone ir jo draugas Peteris Gilesas Antverpene (kaip ir Florencijos sinjorijos – kunigaikščio valdomos miesto tarybos – sekretoriaus Machiavellio, jo būta Antverpeno miesto municipalinės tarybos sekretoriaus, o sykiu ir knygų leidėjo, rašytojo, mąstytojo ir ištikimo Thomo More’o ir Erazmo Roterdamiečio draugo).

Weberis atveria ankstyvosios modernybės ekspertinio darbuotojo (biurokrato, sekretoriaus, patarėjo) ir diplomato tapimą moderniojo politiko prototipais – mat būtent jie padėjo įsigalėti moderniai centralizuotai monarchijai su konsoliduota karaliaus galia tapdami jo sąjungininkais kovoje prieš didelius finansinius ir galios resursus turėjusius galios lauko dalyvius ir konkurentus, visų pirma aristokratus. Modernioji biurokratija padėjo atskirti ekonominę ir politinę galias, kurių sutelkimas vienose rankose būtų ilgai pratęsęs viduramžių galios logiką ir neleidęs atsirasti moderniai valstybei.

Tad modernieji politikai – ekspertai, biurokratai, patarėjai, humanistai istorikai ir rašytojai – istorijoje ardė finansinės ir politinės galios bloką (aristokratiją) ir tuo stiprino centrą, tiek monarchą, tiek vėliau respublikos centrines galias. Paradoksas, bet šiandien šią funkciją dažniau atlieka jėgos struktūros ir biurokratai, o ne politikai, kurie, priešingai, mėgina laimėti iš ekonominės ir politinės galios santuokos ar bent jau trumpalaikio romano atvejų.

Šiuolaikinė politinė korupcija yra ne kas kita, o politikų ėmimasis piršlio darbo mėginant šventaisiais santuokos saitais vėl susieti istoriškai jau seniai išsiskyrusius partnerius – pinigus ir politinę galią. Jie seniai išsiskyrę ir bendradarbiauja, nes vienas be kito nepasiektų savo tikslų, bet jiems neleista gyventi kartu. Mėginimas juos slapta suporuoti ir yra, kaip Machiavelli aiškiai suprato, modernioji politikos liga – tai privataus ir viešojo intereso suplakimas.

Kas yra politinės partijos ir kokie buvo jų istoriniai prototipai? Patys įvairiausi. Nuo religinių frakcijų ir egzegetų susivienijimų (arba šventraščio interpretacijos grupių, siekusių politinės įtakos), kaip fariziejai ir sadukiejai, iki aristokratų šeimų ir klanų, į kuriuos jungdavosi jų sąjungininkai – gvelfai ir gibelinai Florencijoje arba karališkos dinastijos Anglijoje – Baltoji Rožė ir Raudonoji Rožė – su savo baisiais karais dėl sosto, galiausiai monarchistai ir atviri ar slapti respublikonai visose ankstyvosios ir vėlesnės modernybės Europos valstybėse.

Politinės partijos istorinis prototipas – tai šeima ar dinastija kartu su savo kariauna, kurios lojalumas skirtas ne valstybei, o šeimininkui, dar ar jau nevaldančiam valstybės. Pradėjus ją valdyti, galios ir tuo pačiu partijos logika keičiasi – tenka į savo lojalumo, patikimumo, bendrų nusikaltimų ir interesų lauką bei tinklą įjungti ir ekspertus bei patarėjus. Ne tik tam, kad palengvėtų vis labiau sudėtingėjantis valdymas, bet ir tam, kad valdovą būtų galima išlaikyti saugaus ir stipraus diletanto vaidmenyje.

Didžiojo vizirio pozicija Turkijoje buvo ne kas kita, o institucija, skirta sultonui atskirti nuo pačių sudėtingiausių ir nemaloniausių sprendimų kartu nutolinant jį nuo atsakomybės už juos. Šiandien visagalio patarėjo figūra Rytų Europos politikoje (vieniša pilkoji eminencija be eklezijos – kolegialaus politinio kūno) yra ne kas kita, o rytietiškos politikos aidas ir recidyvas. Sykiu ir noras išvengti demokratinės atsakomybės už rizikingus sprendimus.

Tad profesionalaus politiko susiformavimas ir pasirodymas istorijos scenoje buvo ne kas kita kaip racionalizacija – racionalaus, ekspertinio komponento triumfas prieš apnuogintą ekonominės ir politinės galios sąjungą. Vėliau dar įsiterpė XIX amžiaus, t.y. žurnalistikos epochos, palikimas – politikas tapo visiškai priklausomas nuo viešosios erdvės ir nuomonės formuotojų, o tai papildomas galimybes pradėjo teikti ir patiems žurnalistams bei apskritai rašto žmonėms. Moderni centralizacija buvo neįmanoma be ypatingų gebėjimų ir kompetencijų, kurių nebeturėjo valdovai ir jų perai.

Kad ir kaip būtų, verta prisiminti Stendhalio „Italų kronikas“, iš kurių nenumaldomai aiškėja, kad Italiją daug šimtmečių de facto valdė net ne partijos, o šeimos: della Scala (Scaligeri) dinastija Veronoje, Medici Florencijoje, Orsini ir Colonna šeimos Romoje, d’Este Feraroje ir Modenoje, Malatesta Rimini, Sforza Milane. Žinoma, tai Italijos fenomenas – šeima viduramžiais ir Renesanso epochoje veikia ir kaip partija, ir sykiu kaip miestą-valstybę valdanti pusiau slapta klika.

Leonidas Donskis

Daugelyje valstybių politikai yra visuomenės ir piliečių įgalioti galios brokeriai, su neslepiama panieka žvelgiantys į ekspertinius ir biurokratinius sluoksnius, bet be jų neišgyvenantys ir slapčia net svajojantys su jais susikeisti vietomis.

Kad ir kaip būtų, bet kitur Europoje partijos vis dėlto veikė kaip politiniai-kariniai dariniai su savo finansinių išteklių šaltiniais – pastarieji buvo susiję su pirkliais ir finansininkais. Jei norite, politinė partija istoriškai buvo (neretai ir šiandien yra) ne kas kita, o tiesiog mažoji valstybė arba jos galimas pakaitalas, su kuriuo demokratijos sumetimais privalo kovoti ir kiti legitimios galios lauko veikėjai. Tai mažoji valstybės kopija, tik susieta kilmės ir idėjinės kraujomaišos, kuri leidžia atsekti ir aiškiai artikuliuoti grupinį interesą, bet neleidžia be demokratinės kovos efektyviai valdyti daug sudėtingesnės už pačią partiją didžiosios valstybės ir ją sukuriančios politinės tautos.

Kas yra politika ir politikai šiandien? Kas gi yra ši profesija, Winstono Churchillio pavadinta bjauriu senių užsiėmimu? Šiandien politikai masinės demokratijos sąlygomis dažniausiai yra vieni kitus keičiantys valdžios diletantai. Nebent britiška dviejų parlamento rūmų sistema dar kažkiek apsaugo politikos tęstinumą ir pagarbą aukštesnio lygio sprendimams, bet daugelyje kitų net ir labai senas parlamentarizmo tradicijas turinčių valstybių politikai yra visuomenės ir piliečių įgalioti galios brokeriai, su neslepiama panieka žvelgiantys į ekspertinius ir biurokratinius sluoksnius, bet be jų neišgyvenantys ir slapčia net svajojantys su jais susikeisti vietomis – lygiai taip, kaip Europos Parlamento nariai mielai ir nė nemirktelėję eitų į eurokomisarų pozicijas, nė neminint svajonės tapti Europos Komisijos Pirmininku. Net ir patys iškiliausi iš jų šiandien, tokie kaip Guy Verhofstadtas ir Martinas Schulzas, mielai užimtų José Manuelio Barroso postą.

Ar politika yra profesija šiandien? Neabejotinai taip. Ar ji sykiu yra ir pašaukimas? Taip pat taip. Ar didžioji perskyra politikoje vis žymi tuos, kurie gyvena iš politikos, ir tuos, kurie gyvena politikai? Neabejotinai. Tad kas gi pasikeitė? 

Pasikeitė tai, kad po Thomo Hobbeso paradigmos moderniojoje politikoje liko hobsizmas be paties Hobbeso, lygiai kaip po Niccolò Machiavellio idėjų mūsų politikoje liko makiavelizmas, bet nė lašo neliko paties Machiavellio – t.y. Florencijos humanizmo dvasios ir humanistinės edukacijos paveldo, be kurių tiesiog neįmanoma įsivaizduoti politikos sklaidos ankstyvojoje modernybėje. Mes gyvename modernybėje be modernybės. Ankstyvoji modernybė tikėjo ne tik simboliniais kodais ir slaptomis alternatyvomis, bet ir galimybe išsižadėti blogos dabarties kilnesnės praeities ar ateities vardan. Šiandien vaizduotės principui nebelieka vietos, nes realybė save suvokia kaip alternatyvų neturinčią minties ir veiksmo terpę. Mes gyvename radikalaus determinizmo ir fatalizmo epochoje.

Valstybės sėkmė ir jos žūtbūtinis įtvirtinimas visų kitų politikos ir moralės veiksnių sąskaita yra hobsizmo esmė. Šia prasme savimi ir savo pačių baisiausių sprendimų teisingumu niekada nė akimirkos neabejojančios, niekieno neatsiprašinėjančios dabartinė Kinija ir Rusija yra hobsizmo įsikūnijimas, bet nuolat pasaulio atsiprašinėjančios Vokietija ir Europos Sąjunga elgiasi prieš visas Hobbeso taisykles.

Patys sėkmingiausi Europos politikai dažnai yra ištikimi Machiavellio mokiniai ir tobulai moka įkūnyti la verità effettuale della cosa principą – sėkminga praktika ir yra tiesa. Bet jie kartais atlieka ir antimakiaveliškus veiksmus – geriausieji iš jų bent senatvėje arba pralaimėję rinkimus ima ir pasako visą tiesą apie save ir savo aplinką, o tai nepadeda savojo mito sukūrimui. Varšuvos gete Lenkijoje ir Yad Vashem muziejuje Jeruzalėje, Izraelyje, ant kelių atsiklaupęs ir pasaulio atleidimo už savo tautos ir valstybės piktadarystes prašęs Vokietijos kancleris Willy Brandtas buvo taurios ir didingos politikos akimirka, kada buvo paneigta viskas, ant ko mūsų dienomis laikosi jėgos mechanika ir realioji politika.

Mūsų pasaulyje tiesa yra veiksminga ir sėkminga praktika, o anaiptol ne loginė ar teorinė konjunkcija. Mes sakome, kad mylime savo krepšinio ar futbolo komandą – bet absoliuti dauguma ją myli laiminčią, ir tik laiminčią. Epitetas „geras“ reiškia sportininko taiklumą ir kovingumą, jo fizines kondicijas ir kovos bei žudikiškos pergalės instinktą, o ne moralines dvejones ir prieš save nukreipto humaniško sprendimo priėmimą. Kamuolio neįmušimas į tuščius futbolo vartus ir jo grąžinimas varžovams, nes sukniumba traumą gavęs vartininkas, lygiai kaip nenoras nokautuoti nieko nebematančio ir jau nebesiginančio varžovo bokso ringe pelno sportininkui garbingo žaidimo prizą ir visuotinę užmarštį (jei jis nėra garsenybė) – juk įamžina tik sėkmė ir pergalės.

Keletas politinės psichologijos ir antropologijos įžvalgų. Kas gi įvyksta politikų asmeninių santykių sferoje? Nieko ypatinga, tiesiog politika sugriauna žmonių santykius. Joje nėra ir negali būti draugų – yra tik vienoje valtyje plaukiantys ir iš jos jūros vidury niekaip negalintys išlipti žmonės. Jiems tenka konstruoti nenatūralius, situacine nauda, momentiniu bendrumu pagrįstus ir bet kokią ilgalaikę perspektyvą atmetančius santykius kaip vienintelę savo išgyvenimo strategiją ir taktiką.

Instrumentiškas bendravimas, redukuojantis žmones viso labo tik į techninių, situacinių ir vertybiškai „neutralių“, arba bereikšmių, poreikių tenkinimą taip deformuoja žmonių santykius, kad jie ilgainiui pradeda nereaguoti į bet kokią savo principų ir deklaracijų išdavystę, o į savo pačių ir savo grupės kritiką pradeda žvelgti kaip į egzistencinę grėsmę ar karo nuojautą. Nes susitapatinimas su gauja tampa šimtaprocentinis – neigi manuosius, vadinasi, neigi mane; o neigdamas mane, neigi ir manuosius.

Dabartinės politinės partijos – ypač vadinamosios catch all tipo partijos (o kitokių, regis, ir nebelieka) yra paprasčiausios gaujos, kurias civilizuoti pajėgia ne kokie vidiniai, o tik tokie išoriniai politikos veiksniai kaip etika, humanistinė Europos tradicija, švietimas ir kultūra, galiausiai tiesiog gyvoji atmintis. Žmonės baudžia politikus ir jų gaujas per rinkimus. Kai kada baudžia pačius save pasirinkdami ir dar kartą iškeldami moralinius bankrotus, bet tai jau kita istorija.

Leonidas Donskis

Politika sugriauna žmonių santykius. Joje nėra ir negali būti draugų – yra tik vienoje valtyje plaukiantys ir iš jos jūros vidury niekaip negalintys išlipti žmonės.

Šitos gaujos remiasi tuo, ką galima pavadinti draugystės patologija. Tai ne draugystė kaip moralinis veidrodis, tiesos sakymas draugui, tiesosaka vardan vienos sielos dviejuose kūnuose, o jos paprasčiausias redukavimas į grupinį lojalumą, persmelktą besąlygiško paklusimo gaujos vadams. Tokia draugystės patologija galima paaiškinti visą nūdienos politinę korupciją – nuo „žemiečių“ ir „kraštiečių“ susivienijimų iki kontrabandininkų ir tiesiog atvirai kriminalinių darinių politikoje.

Žinoma, tai nieko bendra neturi su tikrąja draugyste, kuri paaukojama vardan jos politinių surogatų vos atėjus į politiką. Sugriauta draugystė ir tampa ta kaina, kurią tenka mokėti už sėkmę politikoje. Nes draugystę maitina žmogiškojo silpnumo akimirkos, o politiką – sėkmės, stiprybės ir nepažeidžiamumo legenda. Tiesą sakant, į politiką net neateinama. Į ją patenkama patiems galios lauko dalyviams nieko dorai nesuvokiant. Ir iš jos paprastai neišeinama – ji tiesiog suardo santykius su visais buvusiais draugais, kurie taip pat patenka į ją.

Politikai – patys nesaugiausi žmonės iš visų profesijų ir pašaukimų. Ne tik politiškai, bet ir emociškai. Dėl masinės demokratijos ir masinės edukacijos jie turi neribotų galimybių manipuliuoti viešąja nuomone, bet sykiu patys nuolatos tiesiogiai priklauso nuo tos masinės visuomenės nuotaikų kaitos ir gali būti jų sužlugdyti. Politinė partija šiandien dažnai veikia kaip įteisinta gauja arba, kiek geresniu atveju, kaip korporacija, kurioje galioja verslo santykiai, bet juos dar papildo galimybė nesilaikyti jokio kodekso ir kenkti kolegomis – o tai sunkiai įsivaizduojama tikroje korporacijoje. Ateinama į partiją tam, kad patektum į valdžią, kabinetą arba bent jau mažų mažiausiai nesėkmės atveju gautum geriau apmokamą darbą, vadovaujamą saviškių, bet savęs įtvirtinimo metodai pasirenkami tokie, tarsi veiktum statutinėje organizacijoje arba kūrybiniame kolektyve – visi vieni nuo kitų priklauso, bet kartu norėtų atsikratyti konkurentais.

Viskas mūsų tikrovėje yra persmelkta ambivalencijos – nėra nė vienos aiškios socialinės situacijos, lygiai kaip nebelieka visiškai nesukompromituotų pasaulio ir istorijos veikėjų. Mėginti interpretuoti tokį pasaulį gėrio ir blogio kategorijomis, juodai balta socialine-politine optika ir kone manichėjiškomis perskyromis ne tik nebeįmanoma, bet tiesiog groteskiška. Tai savęs jau seniai nebekontroliuojantis (bet visus pavienius žmones kone obsesyviai siekiantis kontroliuoti) pasaulis, nebeturintis atsakymų į savo paties iškeltas dilemas ir pasėtas įtampas.

Šiandien technologija pranoko ir pralenkė politiką – iš dalies pastaroji virsta technologijos priedu ir rizikuoja galutinai suformuoti technologinę visuomenę bei jos deterministinę sąmonę, kuriai atsisakymas dalyvauti socialinei-politinei kontrolei būtinose technologinėse novacijose bei socialiniuose tinkluose tampa pakankama priežastimi į paraštę nublokšti visus atsilikusiuosius nuo globalizacijos (arba išdavusiuosius šventą globalizacijos idėją).

Jei esi politikas ir nedalyvauji TV laidose kaip pramogų verslo dalis ir objektas, tavęs nėra. Tu neegzistuoji. Bet tai – pasenusios naujienos. O naujosios yra kitos: jei nedalyvauji socialiniuose tinkluose, tavęs nėra. Technologinis pasaulis tau neatleis šitos išdavystės. Atsisakęs dalyvauti „Facebook“ neteksi draugų (groteskiška tai, kad jų ten gali būti tūkstančiai, nors klasikinė literatūra kaip stebuklą ir palaimą aprašo vieno tikro draugo susiradimą per visą žmogaus gyvenimą).

Kad ir kaip būtų, tai ne tik santykių netekties rizika. Tai socialinė atskirtis. Nedeklaruodamas ir nemokėdamas mokesčių elektroniniu būdu atsiduri pačioje tikriausioje socialinėje atskirtyje. Mat technologija tau neleis likti nuošalyje. O kantiškasis kategorinis imperatyvas „privalau, vadinasi, galiu“ seniai nebeegzistuoja. Technologijos kategorinis imperatyvas yra „galiu, vadinasi, privalau“. „Galiu“ tampa „privalau“. Neleista turėti jokios dilemos. Mes gyvename galimybių, o ne dilemų tikrovėje.

Politika šiandien įgyja vis daugiau žaidimo ir net azartinio lošimo bruožų. Planšetiniais kompiuteriais apsiginklavę europarlamentarai fotografuojasi ir čia pat žaibiškai į savo veidaknygės profilį deda savo nuotraukas su garsenybėmis, Sacharovo ir Nobelio taikos premijų laureatais, sykiu vienas kitam rodydami „Twitter“ naujausiąsias žymas. Jie turi vienu metu informuoti, žavėti, laimėti ir dar likti bent minimaliai ištikimi savo programai ar bent jau pamatinėms taisyklėms. Manevro ir laisvės erdvė čia itin susiaurėjusi.

Kuo panašūs politikas, aktorius ir donžuanas? Jie visi nugali baimę atrodyti juokingi. Graži moteris nė kiek ne mažiau nei minia sukelia baimę juokingai ir kvailai atrodyti. Tai anonimo arba, priešingai, mus perveriančio ir įasmeninto grožio baimė. Intymumas yra tik viena sklaidos galimybė tarp daugybės grėsmių, iš kurių baisiausia yra apsijuokimas.

Bet aistra įveikia baimę. Kaip ir tuštybė.