Tiesa, bet kokie Rusijos scenarijų svarstymai turi atsižvelgti į tai, kad V. Putino politinė sistema, nepaisant tam tikrų viešų atributų (tokių kaip valdžios partija „Vieningoji Rusija” ar kontroliuojama opozicija) – uždara „juodoji dėžė”, kur atsakymas į klausimą „kas yra kas?“ yra labai sudėtingas, o tai ypač apsunkina viso politinio proceso Rusijoje analizę. Todėl, norint modeliuoti galimus Rusijos raidos scenarijus, būtina bent šiek tiek atverti tą „juodąją dėžę“ ir į ją analitiškai žvilgtelėti.
V. Putino sistemos veikimo principai
Dauguma apžvalgininkų sutaria, kad V. Putinui perėmus valdžią iš B. Jelcino 2000 metais, įvyko esminė politinio režimo Rusijoje pertvarka. Jau anapilin išėjęs Rusijos oligarchas Borisas Berezovskis dar 1996 m. yra teigęs, jog septyni bankininkai kontroliuoja apie pusę visos Rusijos ekonomikos.
Tuo tarpu V. Putino pirmosios kadencijos metu vadinamųjų oligarchų dominavimą pakeitė politinio elito atstovai, kurie jau 2005 m. vadovavo penkioms stambiausioms Rusijos dujų, naftos, transporto, branduolinės energetikos kompanijoms, bendrai kuriančioms net trečdalį šalies bendro vidaus produkto. Rusijos ekspertas Danielis Treismanas šį reiškinį įvardijo kaip „silovarchiją” (priešingybė „oligarchijai”), kuri reiškia sistemą, kai buvę jėgos struktūrų atstovai, užimdami aukštas pareigas valstybės tarnyboje, kartu atlieka svarbias funkcijas ir stambiose valstybinėse kompanijose, ir todėl visada gali pasitelkti administracinius resursus kovoje su verslo konkurentais.
Tad jeigu „Jelcino Rusijoje” stambūs verslininkai, tarpusavyje pasiskirstę verslo įtakos sferas, kontroliavo politinę sistemą ir nebuvo suinteresuoti politinės vertikalės susiformavimu, tai „Putino Rusija” žymi kokybiškai naują politikos ir verslo sąveiką, kai politinio elito grupės perima svarbiausių verslo įmonių kontrolę ir taip stiprina politinės sistemos centralizaciją.
Kitaip tariant, „Jelcino Rusijoje” ir „Putino Rusijoje” politinių ir verslo interesų susiliejimo kryptys skyrėsi iš esmės. V. Putino politika buvo nukreipta į valstybės galių susigrąžinimą iš „oligarchų”, o tai reiškia, kad oligarchinio kapitalizmo raida V. Putino laikotarpiu pakrypo valstybinio kapitalizmo linkme. Tiesa, tokioje sistemoje privatūs verslininkai gali išlaikyti savo kompanijų kontrolę, bet tik sutikę su esmine – lojalumo politinei sistemai – sąlyga.
Šiuolaikinėje Rusijoje stambaus kapitalo ir nuosavybės teisių garantijos tapo susitarimo tarp valstybės ir verslo klausimu. Valstybė užtikrina nuosavybės teisių neliečiamumą ir pusiausvyrą tarp skirtingų interesų grupių, o verslo struktūros – lojalumą valstybei. Visa tai buvo įvardyta kaip „naujoji visuomenės sutartis“. Verslo ir politikos „suaugimo“ modeliai gali būti įvairūs: privačios verslo struktūros gali naudotis „paslėptu“ protekcionizmu (pavyzdžiui, stambiausia Rusijos naftos kompanija „Lukoil“) arba verslas gali priklausyti aukščiausio lygio biurokratams ir politikams, nors formaliai tai ir nebūtų įteisinta. Būtent taip veikia kol kas antra pagal dydį naftos kompanija „Rosneft“.
Kai 2004 m. „Rosneft” valdybos pirmininku tapo Igoris Sečinas (dabartinis Rusijos vicepremjeras), ši kompanija pagal naftos gavybą šalyje užėmė tik šeštą vietą. Tačiau būtent „Rosneft” ir I. Sečinas laikomi privačios „Jukos“ bendrovės sužlugdymo iniciatoriais. O „Rosneft“ tapo ta bendrove, kuri perėmė svarbiausius „Jukos“ naftos gavybos centrus ir taip tapo antra pagal dydį Rusijos naftos kompanija. Be to, „Jukos“ byla tapo žinia kitiems savarankiškiems oligarchams ir iš esmės visam verslui apie naujas Kremliaus nustatomas žaidimo taisykles.
Taigi, V. Putino valdžios sistema ėmė remtis valstybės skverbimusi į šalies ekonomiką (pavyzdžiui, valstybės vaidmuo dujų ir naftos sektoriuose V. Putino valdymo laikotarpiu išaugo 60 proc.) bei politiniais paskyrimais į valstybinių įmonių ar korporacijų vadovybę. Augant valstybės vaidmeniui ekonomikoje, didėjo galimybės vykdyti rentų politiką ir taip palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų politinio elito grupių.
Rusijos politinė ir ekonominė sistema yra ypač jautri vidinėms problemoms – klanų tarpusavio konkurencijai. Tai ilginiui gali reikšti gilėjančią trintį politinio elito viduje. Rusijos politinis stabilumas ir galimi pokyčiai labai priklauso nuo susiklosčiusios pusiausvyros tarp besivaržančių elito grupių ir kartu nuo sugebėjimo šių taisyklių pagalba „suvaldyti“ skirtingų grupių tarpusavio konkurenciją.
Tiesa, apžvalgininkų, kurie dabartinį Rusijos politinį režimą siūlo nagrinėti žvelgiant į galios santykius elito viduje, vertinimai dažnai išsiskiria dėl pačio V. Putino vietos šioje sistemoje. Vieni kalba apie tai, kad jis tėra dominuojančio klano atstovas, kiti – jog prezidentas atlieka arbitro tarp skirtingų elito grupių vaidmenį ir jis politinės sistemos stabilumą palaiko atskiroms elito grupėms tolygiai paskirstydamas ekonomines rentas.
Bet kokiu atveju tokia sistema gali veikti tik tada, jeigu šalies ekonomika yra centralizuota, o svarbiausios ūkio šakos yra valstybės kontroliuojamos. Tiesiogiai arba per lojalius oligarchus. Būtent čia ir reikėtų paieškoti tų veiksnių, kurie galėtų paskatinti permainas Rusijoje.
Veiksniai, galintys išjudinti sistemą
Rusijos politiniai technologai sukūrė ir į pasaulį paleido daug įvairių ideologinių koncepcijų. Pavyzdžiui, Rusija kaip „Trečioji Roma“, „rusų pasaulis“ ar Rusija kaip „valstybė – civilizacija“, ginanti tradicines vertybes. Tai lyg ir leistų kalbėti apie V. Putino Rusijos ideologinį pagrindą, tačiau K. Dawisha teigimu, šios politinės sistemos pamatas – ne ideologija, o kleptokratiniai ryšiai. Remiantis tokia prieiga, jeigu sistemos arbitrui nebeliks galimybių skirstyti rentas, sistema gali pradėti irti.
Pajamos iš prekybos energetiniais ištekliais (nafta ir dujomis) sudaro daugiau nei 50 proc. Rusijos biudžeto. Rusijos 2015-ųjų biudžetas buvo sudarytas pernai vasarą, tuo metu buvo prognozuojama, kad naftos kainos liks 100 dolerių už barelį ribose, todėl dabartinis naftos kainų lygis (apie 50 dolerių už barelį) didina biudžeto deficitą. Kol kas V. Putinas turi saugiklį – Rezervų fondą, kuriame apie 6 proc. BVP, tačiau prie dabartinio naftos kainų lygio, Rusija savo biudžeto deficitą galėtų finansuoti ne ilgiau nei dvejus metus.
Šios problemos ne tik mažina V. Putino galimybes atlikti moderatoriaus vaidmenį ir skirstyti ekonomines rentas skirtingoms elito grupėms, bet ir skatina jų vidinę konkurenciją. Analitikai pastebi, jog artimiausio V. Putinui verslininkų rato atstovai jau ėmė iš rinkos išstūminėti senuosius Rusijos oligarchus, net ir deklaravusius visišką politinį lojalumą V. Putinui. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Vladimiro Jevtušenkovo, vieno turtingiausių Rusijos verslininkų, pagrindinio kompanijos „Bašneft“ akcininko, istoriją. Jam buvo pareikšti įtarimai dėl neteisėto akcijų įsigijimo ir pinigų plovimo.
Manoma, kad už tokių veiksmų slypėjo „Rosneft“ vadovo ir artimo V. Putino bendražygio I. Sečino interesai perimti „Bašneft“ kontrolę. Kitas pavyzdys – „Rosneft“ kreipimasis į Rusijos vyriausybę su prašymu iš Nacionalinio Gerovės Fondo skirti daugiau nei 2 trln. rublių projektams Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Šis prašymas buvo motyvuojamas tuo, jog dėl Vakarų taikomų sankcijų „Rosneft“ buvo atribota nuo tarptautinių finansinių rinkų ir taip nebegalėjo skolinti pinigų naujoms investicijoms.
Dar galima pridėti ir nuolatinius „Rosneft“ raginimus Rusijos Vyriausybei panaikinti dujų giganto „Gazprom“ monopolį naudotis dujų infrastruktūra ir taip įsileisti naujus žaidėjus į dujų rinką, o taip pat ir padidinti kitų elito grupių įtaką. Šie pavyzdžiai liudija, jog užsitęsus Rusijos ekonomikos nuosmukiui ir toliau veikiant Vakarų ekonominėms sankcijoms, Rusijos politinėje sistemoje gali rastis vis daugiau ir daugiau suirutės požymių.
Scenarijus, kurio nebus
Ar Rusijoje įmanomas “spalvotos” revoliucijos scenarijus? Dažnai kalbama apie poreikį stiprinti Rusijos demokratinę opoziciją ir pilietinės visuomenės daigus. Ar tai gali tapti tas kelias, kuris paskatins politinius pokyčius Rusijoje?
Nepaisant skirtingų režimo atmainų ir tam tikrų išimčių (B. Jelcinas), Rusijos visuomenė nuolat gyveno patvaldystės sąlygomis. Be to, šią politinę tradiciją V. Putinas papildė ir savotišku socialiniu kontraktu su visuomene. Mainais į sąlyginį ekonominį augimą ir tam tikrą gerovės standartą, kurį dar prieš kelis metus galėjo užtikrinti palankios naftos kainos, vidurinė Rusijos klasė turėjo nedalyvauti politikoje ir sudaryti sąlygas V. Putino „politinės vertikalės“ veikimui.
Anot modernizacijos teorijų, mažiau pažengusiose valstybėse modernizacijos procesas yra valdomas politinio elito. Būtent valstybė, o ne pilietinė visuomenė imasi lyderio vaidmens kontroliuojant politinius ir ekonominius procesus. Būtent tuo Rusija ir skiriasi nuo Vakarų valstybių. Tad, svarstant Rusijos galimus raidos scenarijus, daugiau dėmesio reikėtų kreipti ne į V. Putino reitingus, o vidinių elito grupių persistumdymus ir įtampas Kremliaus viduje.