L. Kirvelytė. Sirijos režimo veidrodyje – Rusijos veidas

Maskvos laikysena Sirijos klausimu brėžia putinizuotos, t.y. izoliuotos, Rusijos užsienio politikos kontūrus. Putino Rusija geriau jau toleruos nusikaltimus žmoniškumui, nei pritars reikalavimui pašalinti diktatorių. Kaip ir Sovietų Sąjungos laikais kiekvieną Vakarų pergalę Kremlius vertina lyg savo pralaimėjimą ir – atvirkščiai. V.Putinas, matyt, nesupranta, kad Arabų pavasaris – tai ne Vakarų sąmokslas, o bendražmogiško laisvės siekio išraiška.

Vasario 13–ąją surengtame specialiajame Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdyje JT Aukščiausioji įgaliotinė žmogaus teisėms Navi Pillay pristatė pranešimą apie padėtį Sirijoje, kuriame buvo teigiama, kad, pasak patikimų šaltinių, šalies diktatoriaus Basharo al Assado pajėgos nesirinkdamos vykdo masines atakas prieš taikius civilius gyventojus Homse, trečiame pagal dydį Sirijos mieste. Nuo neramumų šalyje pradžios praėjusių metų kovo mėnesį yra žuvę per 7 tūkst. gyventojų, apie 5 tūkst. iš jų – civiliai.

Pasak N.Pillay, Rusijos ir Kinijos sprendimas vetuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos vasario 4 d. rezoliuciją dėl Sirijos padrąsino B.Assado režimą imtis skerdynių Homse. „Prievartos, kurią įvykdė Sirijos karinės pajėgos, pobūdis ir mastai rodo, kad nuo 2011–ųjų kovo greičiausiai buvo įvykdyta nusikaltimų žmoniškumui“, – pareiškė N.Pillay.

Žmogaus teisių organizacijos teigia, kad B.al Assado pajėgos nuo vasario 4–osios per apšaudymus iš tankų, minosvaidžių ir raketinių granatsvaidžių nukovė mažiausiai 500 žmonių vien Homse.

Nors Arabų lygos pasiūlytą ir Vakarų palaikymą turinčią Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl Sirijos vetavo Rusija ir Kinija, tarptautinės bendruomenės veiksmų paralyžiavimas priklauso būtent Rusijai. Pasak analitikų, Pekinas palaikė Maskvos poziciją, tikėdamasis pastarosios veto, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai svarstant klausimus dėl Kinijos strateginių partnerių – Šiaurės Korėjos, Sudano ar Mianmaro.

Be to, vasario 10–ąją Rusijos Valstybės Dūma priėmė rezoliuciją, kuria Jungtinių Tautų Saugumo Taryba raginama neremti nė vienos iš konfrontuojančių pusių Sirijoje, ir pabrėžiančios, kad Rusija yra prieš bet kokią karinę intervenciją į Siriją be Saugumo Tarybos pritarimo. Rusijai ir Kinijai blokavus minėtą rezoliuciją, buvo prabilta apie valstybių aljanso Sirijos klausimu galimybę, kuris galėtų veikti ir be Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimo.

Galinga, kol grėsminga

Nepajudinama Rusijos laikysena dėl ant pilietinio karo slenksčio balansuojančios Sirijos sukėlė ne tik Vakarų, bet ir arabų pasaulio nepasitenkinimą. Arabų lygos pirmininkas And Nabil Elaraby išreiškė pasipiktinimą Rusija ir Kinija, kurios, pasak jo, neturėjusios moralinės teisės naudoti veto, kai svarstomas klausimas apie masines žudynes.

Tarptautinė bendruomenė turėjo vilties, kad Rusija (o jos pavyzdžiu – ir Kinija) pasielgs kaip ir Libijos atveju – susilaikys nuo balsavimo Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Nors Rusija turėjo kitokį požiūrį ir dėl intervencijos Libijoje, praėjusių metų kovo 17–ąją Rusija Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nusprendė susilaikyti rezoliucijos dėl Libijos klausimu.

Laura Kirvelytė

Ilgametė Rusijos politika – siekis pabėgti nuo tarptautinių daugiašalių mechanizmų ir visus klausimus perkelti į dvišalį lygmenį. Rusija siekia tarptautines organizacijas susiaurinti iki diskusijų klubų, o realų klausimų sprendimą perkelti už uždarų durų, t.y. ne į visai skaidrią, bet užtat lengvai manipuliuojamą aplinką.

Vis dėlto praėjusių metų kovą iki prezidento rinkimų Rusijoje buvo likę dar visi metai, o tai leido dabartiniam šalies vadovui Dmitrijui Medvedevui pasipriešinti Vladimiro Putino pozicijai ir leisti Saugumo Tarybos rezoliucijai dėl Libijos išvysti dienos šviesą. Dabar, iki prezidento rinkimų su nuspėjama atomazga likus kelioms savaitėms, Rusijos užsienio politikos kursą brėžia nebe esamas, o būsimas šalies vadovas.

V.Putinui oficialiai sėdus prie Rusijos valstybės vairo, Maskvos, kaip tarptautinio šantažuotojo, vaidmuo bus naudojamas vis dažniau. Šiandien Rusija yra gana galinga, kad kaišiotų pagalius į ratus tarptautinei bendruomenei svarbiais klausimais, o to Rusijai pakanka ir išsiderėti sau palankių nuolaidų bei neleisti tai pačiai tarptautinei bendruomenei kištis į nerimą keliančius procesus pačioje Rusijoje ar šalia jos.

Ieškokite... ginklų

Maskvos neišgąsdino arabų šalių grasinimas įvesti boikotą rusiškoms prekėms – pagrindinė Rusijos teikiama prekė šioms šalims yra ginklai, o stambiausias rusiškų ginklų pirkėjas yra... Sirija. Nuo 2006–ųjų Rusija yra pagrindinis ginklų tiekėjas Sirijos valdžiai, t. y. B.al Assado režimui. Pirma, būtų nelogiška, jei Maskva „palaimintų“ tarptautinę intervenciją prieš režimą, kurį pati yra apginklavusi. Antra, kaip žinoma, prekybos ginklais teikiamas pelnas turbūt prilygsta prekybos narkotikais atnešamoms sumoms, o pilietiniai neramumai Sirijoje garantuoja solidžius užsakymus Rusijos ginklų eksporto monopolininkei, valstybinei įmonei „Rosoboroneksport“.

Be to, Rusija ir Sirija dar nuo 1971–ųjų turi susitarimą, leidžiantį Maskvos kariniams laivams naudotis Sirijos Tartus uostu, esančiu Viduržemio jūros pakrantėje. Susitarime taip pat numatyta, kad, esant reikalui, Tartus uostas galėtų būti pertvarkytas į nuolatinę Rusijos karinio laivyno bazę. Turint galvoje Rusijos žūtbūtines pastangas išlaikyti savo karinį buvimą už šalies ribų (karinės bazės Ukrainoje, Armėnijoje, Kirgizijoje, įšaldytų konfliktų zonose), galima numanyti, kad Maskva ir ateityje visomis priemonėmis sieks, kad B.al Assado režimas nebūtų nuverstas. Jei Sirijoje į valdžią ateitų opozicija, Sirijos kariniai ryšiai su Rusija galėtų būti peržiūrėti ne Maskvos naudai.

Tarptautinės organizacijos – be balso

Maskvos pozicija Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl Sirijos atžvilgiu – klasikinio Rusijos požiūrio į tarptautines organizacijas pavyzdys. Ilgametė Rusijos politika – siekis pabėgti nuo tarptautinių daugiašalių mechanizmų ir visus klausimus perkelti į dvišalį lygmenį. Kitaip tariant, Rusija siekia tarptautines organizacijas susiaurinti iki diskusijų klubų, kaip tai yra pačios Rusijos vyraujamose tarptautinėse struktūroje (pvz., Nepriklausomų valstybių sandraugoje), o realų klausimų sprendimą perkelti už uždarų durų, t.y. ne į visai skaidrią, bet užtat lengvai manipuliuojamą aplinką.

Pirma, toks tarptautinės politikos modelis atitinka Rusijos „skaldyk ir valdyk“ strategiją – tai leidžia Rusijai apeiti konsoliduotą kelių šalių poziciją, tuo pat metu išvengiant būtinybės eiti į kompromisą su oponentais.

Antra, viešumo tarptautinėje politikoje sumažinimas atleistų Rusiją nuo poreikio savo interesus pritempt“ prie universalių normų ir vertybių. Štai Sirijos atveju Maskva sakosi ginanti valstybės suvereniteto principą, nors Maskvos politika posovietinių valstybių atžvilgiu rodo, kad pagarba valstybių suverenitetui Rusijos nelabai domina.

Trečia, viešumo ir atvirumo tarptautinėje bendruomenėje vengimas yra Rusijos vidaus politikos procesų atspindys. Stiprėjanti valdžios vertikalės centralizacija ir prastėjanti demokratinių teisių bei laisvių padėtis šalyje leidžia Rusiją valdantį režimą vadinti diktatorišku, o diktatoriai į kompromisus nesileidžia nei vidaus, nei užsienio politikoje. Jie mieliau eina patys ir veda savo šalis į moralinę ir politinę aklavietę.