L. Kojala. Konflikto deeskalacija: ukrainietiška ir rusiška versijos

Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas Minske, nors ir pavadintas „lemsiančiu pasaulio likimą“,  buvo pasmerktas dar prieš jam prasidedant.

Atsakymas į klausimą, kodėl, nėra sudėtingas. Įsivaizduokime situaciją, kai prie derybų stalo sėda konflikte dalyvaujančios pusės (šiuo atveju Ukraina ir Rusija) ir išorinis stebėtojas (Europos Sąjunga, paliekant Jungtines Amerikos Valstijas kiek nuošalyje). Iš pirmo žvilgsnio peno optimizmui, kad derybos bent stabilizuos situaciją, galėjo būti, nes visos pusės deklaruoja „deeskalacijos“ bei taikos Rytų ir Pietų Ukrainoje siekį. Pasak derybų tarpininku tapusio „paskutinio Europos diktatoriaus“ Aleksandro Lukašenkos, abiejų šalių prezidentai tą pakartojo ir kelias valandas trukusiame dvišaliame susitikime.

Bet visa tai – tik tušti žodžiai, nes praktikoje, nelyginant mitinio Babelio bokšto statybų metu, suinteresuotos pusės tą patį „deeskalacijos“ terminą suvokė nevienodai. Vienintelis bendras vardiklis – susirėmimų nutraukimas, tačiau jis konflikto pusėms priimtinas tik radikaliai skirtingomis aplinkybėmis.

Deeskalacija pagal Rusiją: Pagrindinis Rusijos siekis – sutvirtinti teroristų pozicijas Donbaso regione ir, kaip rado naujausios dalinių judėjimo kryptys, palei Azovo jūrą sukurti prorusiškų pajėgų kontroliuojamą „koridorių“ į Krymą. 

To siekiama keliais būdais: nors Kremlius ir toliau atkakliai neigia jėgos naudojimą, o keliasdešimt kilometrų už sienos Ukrainoje pagautus karius laiko „netyčia paklydusiais“, žvalgybinė Vakarų šalių informacija bei ekspertai tuo nebeleidžia abejoti. Be to, teroristams ir toliau tiekiama ginkluotė, nors po katastrofiško išpuolio prieš Malaizijos oro linijų lėktuvą, įstūmusio Maskvą į sudėtingą diplomatinę situaciją, į tai žiūrima atsargiau. Akivaizdu, kad vengiama rizikos, nes prorusiškų pajėgų vietiniai lyderiai nėra iki galo prognozuojami ir paklūstantys Kremliaus nurodymams. 

Patikimesnis būdas – tiesioginis, bet ribotas Rusijos kariuomenės įsikišimas, nuo ginkluotės, karių ir savanorių pašalinant skiriamuosius ženklus ir paverčiant juos „beveidžiais“. Pridėkime prie to „humanitarinius konvojus“, kurie, kitaip nei nerimauja Vakarai, veikiausiai negabeno ginkluotės, bet būtinosiomis priemonėmis aprūpino prorusiškas pajėgas ir paruošė jas artėjančiai žiemai. Anot Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lovrovo, tokių konvojų, nevaržomai judančių per Ukrainos sieną, artimiausiu metu bus dar ne vienas ir ne du.

Paprastai tariant, Rusija jokiais būdais neleis, kad teroristai pralaimėtų pastarosiomis savaitėmis į priekį pasistūmėjusiai Ukrainos kariuomenei. Todėl V. Putino perspektyvoje „deeskalacija“ reiškia strateginių tikslų įgyvendinimą – užtikrintą Donbaso kontrolę bei koridorių į Krymą, o ginkluotės tiekimas ir teroristų judėjimas sustos tik tuomet, kai tai taps realybe. Tai gali įvykti arba jėga, arba ukrainiečiams savanoriškai nutraukus karinius veiksmus – tą V. Putinas nuolatos ragina padaryti.
Jei Ukraina sutiks su tokio įšaldyto konflikto sąlygomis, ji taps pusiau žlugusia valstybe, nei faktiškai, nei politiškai nekontroliuojančia didelės dalies teritorijos. Tai užkirs kelią sisteminėms ekonomikos bei valdymo sistemos reformoms, oligarchų įtakos sumažinimui, gilesnei integracijai į Europos Sąjungą bei bent priartėjimui prie NATO. Rusijos tikslas suvaržyti į Vakarus išsprūsti norinčią Ukrainą bus pasiektas, o „deeskalacija“ taikos ir stabilumo anaiptol neatneš.

Deeskalacija pagal Ukrainą: žvelgiant iš Ukrainos perspektyvos, „deeskalacija“ bei karinių veiksmų nutraukimas yra įmanomas tuo atveju, jei šalies kariuomenė išstumia teroristus, šie sudeda ginklus ir pasiduoda arba jų įtaka yra sumažinama iki minimumo. Tam būtina sąlyga – Rusijos kariuomenės atitraukimas bei ginkluotės teroristams tiekimo nutraukimas, bet tai akivaizdžiai prieštarauja Kremliaus tikslams.

Jei tą pavyktų pasiekti, Ukraina galėtų įgyvendinti ne tik struktūrines reformas, bet ir decentralizuoti šalį tokiu būdu, kad padidintų regionų atstovavimą, tačiau nepaverstų Vakarų Ukrainos rusiškos įtakos zonoje išliksiančių Rytų ir Pietų įkaite.

Vis dėlto ukrainietiško „deeskalacijos“ scenarijaus įgyvendinimo galimybės tolydžiai mažėja. Nors dar prieš kelias savaites atrodė, kad ukrainiečių pajėgos artėja prie Donecko ir Luhansko išlaisvinimo, pastaruoju metu situacija dramatiškai pasikeitė. Humanitariniai konvojai, suintensyvėjusi tiesioginė ir netiesioginė Rusijos karinė pagalba leido teroristams atsilaikyti ir netgi išplėsti kontroliuojamą teritoriją. Be to, Kijevą vis labiau spaudžia laikas: artėjant šaltajam metų periodui spaudimas recesijoje esančiai šalies ekonomikai tik didės, tikėtina, jog nutrūks dujų tiekimas ir ims sekti rezervai, vis didesnį spaudimą patirs Viktoro Janukovyčiaus valdymo metu nustekenta kariuomenė. 

Deeskalacija pagal Europos Sąjungą: jei konfliktą suvoktume kaip švytuoklę, kuri vienu metu pakrypsta Rusijai, kitu (bent teoriškai) – Ukrainai palankesne linkme, tai pagrindinis ES siekis yra šios švytuoklės svyravimų sustabdytas bet kokiame taške, paprasčiausiai reiškiantis ginkluotų susirėmimų nutraukimą. Net jei paliaubos būtų pasiektos pagal rusišką scenarijų, o Ukraina virstų dar vieno įšaldyto konflikto zona, toksstatus quo patenkintų daugelį Vakarų politikų. Ligšioliniai veiksmai tą patvirtina: nors viešojoje retorikoje reiškiama paramai Ukrainai, ji beveik nevirsta praktiniais sprendimais (pavyzdžiui, karinių arba civilinių priemonių tiekimu skurdžiai Ukrainos kariuomenei). Tuo stebėtis neverta, nes „labiausiai korumpuota Europos šalis“ Ukraina yra laikoma ne Vakarų, o labiau Rytų civilizacijos dalimi, o jos narystei ES dar kovo mėnesį nepritarė 71 proc. prancūzų ir 62 proc. vokiečių. Pridėjus prie to faktinius įrodymus, kad Rusija šią teritoriją nuo Vakarų įtakos yra pasirengusi ginti ginklu, proeuropietiško suartėjimo galimybės dar labiau sumažėja. 

Linas Kojala

Kitas kelias – Ukrainos skilimas į dvi dalis. (...) Tokia šalis būtų gerokai funkcionalesnė, nei prorusiškų pajėgų iš dalies valdoma vieninga Ukraina, bet skilimo kaina gali būti per didelė.

Švytuoklė tokiomis aplinkybėmis gali sustoti tik vienai iš pusių pavykus įgyvendinti sau palankų scenarijų, nes kompromisams vietos nėra.

Jų gali atsirasti, jei Vakarų šalys dar labiau sugriežtintų sankcijas ir nukreiptų jas į jautriausią Rusijos ekonomikos sektorių – energetiką bei ypač dujas. Bet dabartinėmis aplinkybėmis, net jei sankcijų klausimas būtų persvarstomas, vargu, ar jų mastas būtų pakankamas.

Kitas kelias – Ukrainos skilimas į dvi dalis. Nors, apklausų duomenimis, net iki dviejų trečdalių Rytų Ukrainos gyventojų nenori prisijungti prie Rusijos, šių teritorijų ekonominė, politinė ir karinė priklausomybė nuo Kremliaus yra didžiausia kliūtis Ukrainai pasukti į Vakarus, ypač jei prorusiški teroristai įtvirtins savo valdžią Donbaso regione. Todėl, norint pakeisti šalies raidos kryptį, Kijevui gali tekti grįžti prie svarstymų apie teritorijos „atpjovimo“ klausimą.

Prielaidų tam yra jau dabar. Spalio pabaigoje didžioje šalies teritorijos dalyje vyksiančiose Ukrainos parlamento rinkimuose pergalė prognozuojama provakarietiškoms jėgoms, kurios veikiausiai išstums iš parlamento Rytuose populiarus komunistus ir sumažins Regionų partijos įtaką. Tačiau naujoji provakarietiška koalicija daugelyje Rytų Ukrainos regionų nebūtų laikoma atstovaujančia jų interesus. Skiriasi ne tik politiniai vertinimai, bet ir istorinė tapatybė: jei Lvove Stepanas Bandera ir Ukrainos partizanai yra laikomi didvyriais, tai Rytuose jie piešiami žiaurūs nacių sąjungininkai. Tikėtina, kad konsoliduota ir provakarietiškai nusiteikusi Vakarų Ukraina galėtų tapti europietišką modelį perimančia demokratine valstybe su geromis galimybėmis integruotis į tarptautines organizacijas.

Kita vertus, nors tokia šalis būtų gerokai funkcionalesnė, nei prorusiškų pajėgų iš dalies valdoma vieninga Ukraina, skilimo kaina gali būti per didelė. Pirmiausiai tai reikštų, kad daugiausiai iš Vakarų Ukrainos gyventojų sudarytos kariuomenės pastangos ir aukos Donbase yra bevertės. Antra, tai „nurašytų“ daugybę rytuose ir pietuose įsikūrusių žmonių, laikančių save ukrainiečiais ir norinčių taikos, o ne prisijungimo prie Rusijos. Trečia, tai reikštų, kad Rusija yra pajėgi „atplėšti“ dideles suverenios valstybės teritorijos dalis ir ateityje galėtų kėsintis plėsti įtaką. Galiausiai tai būtų itin sudėtinga įgyvendinti praktiškai: neaišku, kur tektų brėžti ribą, kaip į tai reaguotų teroristai ir pan.

Šiandieninėmis aplinkybėmis akivaizdu, kad artėjama prie „deeskalacijos“, tačiau tik todėl, kad procesai fronte pasisuko pagal rusiškąjį scenarijų. Jei jis bus įgyvendintas, tikėtina, kad konfliktinė situacija stabilizuosis. ES yra tik pasyvi stebėtoja, nes vertinimo kriterijumi laiko ne konkretų Ukrainos ateities scenarijų, o konfliktinės situacijos stabilizavimą.