L. Kojala. Lukašenka spjauna į Putiną ir gręžiasi į Europą?

Rytų fronte nieko naujo – taip galima apibūdinti tendencijas prieš spalio 11 dieną vyksiančius Baltarusijos prezidento rinkimus. Nepaisant Vakarų kritikos ir spaudimo, „paskutinio Europos diktatoriaus“ titulo („priklijuoto“ amerikiečių, bet, sąmokslo teorijų teigimu, pakurstyto iš Rusijos, kuri tuo stiprina savo kaip demokratijos įvaizdį) ir tolygiai augančios priklausomybės nuo Rusijos, Aleksandras Lukašenka pratęs 21 metus trunkantį valdymą ir išsilaikys poste penktai kadencijai iš eilės.

Per kelis dešimtmečius suformuotos valdymo sistemos neišjudino ne tik išorės spaudimas, bet ir sudėtinga ekonominė situacija. Lukašenkai nepavyko ištesėti pažado iki šių metų pakelti vidutinį atlyginimą iki 1000 dolerių – jis nesiekia 500 dolerių, dėl infliacijos kasdienių prekių kainos jau skaičiuojamos šimtatūkstantinėmis skaitinėmis vertėmis, o nedarbas pastarąjį pusmetį nuosekliai auga. Lukašenka dėl to pernelyg nenuogąstauja ir imasi seniai išbandytos strategijos – demonstruoja paprasto žmogaus įvaizdį dalyvaudamas bulviakasyje su naujus interesus Rytuose atrandančiu buvusiu prancūzų aktoriumi Žeraru Depardė.

Panašias viešas akcijas prezidentas kadaise aiškino paprastai: „Kontroliuoti žmonių neįmanoma, reikia juos suprasti – iš kur jie yra, kuo tiki, ką vertina ir laiko vertybe, prieš ką yra nusistatę“. Tai jam sekasi daryti puikiai: nors, anot apklausų, už Lukašenką pirmajame rinkimų ture šiuo metu yra pasiryžę balsuoti vos 38 proc. rinkėjų, nėra abejonių, kad galutinis rezultatas bus kur kas įspūdingesnis. Juk vien parašų rinkimo procese Lukašenka esą susilaukė 1,8 milijono baltarusių palaikymo – kone dvigubai daugiau nei ankstesniais kartais. Dalyvavimui rinkimuose pakanka 100 tūkst. piliečių pritarimo – likę keturi ribą perkopę kandidatai balansavo ties šia riba, – tad žinia, kurią tuo siunčia lyderis, yra akivaizdi – rinkimuose intrigos nebus. Na nebent dėl rezultatų klastojimo, tik ne į tą pusę, į kurią manote – Lukašenka pats yra sakęs, jog klastojant jo gauti balsai yra mažinami, kad „vakariečiams būtų ramiau“.

Kalbėdamasis su Minsko gyventoja išgirdau tą patį – šį sykį Lukašenkos pergalė, net jei ir pagražinta, ko gero bus daugiau ar mažiau reali. O ko daugiau tikėtis, jei 54 proc. baltarusių įsitikinę, kad šalis eina teisinga linkme, o geresnio gyvenimo pasikeitus valdžiai tikėtųsi mažiau nei ketvirtadalis. Be to, Baltarusijos piliečiai dabartinio Ukrainos konflikto akivaizdoje labiausiai vertina stabilumą, pozityviai traktuoja priklausomybę nuo Rusijos ir nenori nieko panašaus į Maidaną. Didelio potencialo nereikėtų sieti ir su jaunimu – nors 18–29 metų amžiaus kategorijoje opozicija yra šiek tiek populiaresnė, nei dabartinė valdžia (taip pat kaip ir tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių), tačiau menką skirtumą aiškiai nusveria absoliutus prezidento pranašumas tarp pagyvenusių žmonių, kur opoziciją palaiko tik apie dešimtadalis.

Dėl stringančios Rusijos ekonomikos baltarusiškas eksportas į šią šalį darosi mažiau pelningas, o šiemet iš Rusijos gautų paskolų suma, siekianti apie 870 milijonų JAV dolerių, yra gerokai per maža, kad atsvertų Baltarusijos ekonomikos smukimą. Tad simboliniai gestai, nukreipti į Vakarus, Minskui reikalingi tam, kad ilgainiui atsipirktų ekonomiškai.

Linas Kojala

Įvykiai Ukrainoje dar labiau paskatino ne pasipiktinimą valdžia ir norą protestuoti, o veikiau pasyvumą ir piliečių susirūpinimą asmeniniais reikalais. Jausdami baimę, baltarusiai patys pripažįsta neketiną protestuoti – tyrimų duomenys rodo, kad viešų protestų skaičius, lyginant su laikotarpiu iki Maidano, sumažėjo net aštuonis kartus. Akcijų, kuriose dalyvavo bent šimtas ar daugiau žmonių, tebuvo keturios. Protestą kaip formą palaiko 15 proc., kritikuoja – 75 proc. baltarusių.

Suvokdamas tai, Lukašenka prieš rinkimus stiprina savo įvaizdį valstybinėje televizijoje nuolatos kartodamas, kad Baltarusija sudėtingu laikotarpiu sugebėjo išvengti karų bei revoliucijų, ir net prisidėjo prie to, kad būtų atkurta taika. Nors Minske pasiekti susitarimai tarp ES lyderių ir Rusijos nėra tvarūs, Lukašenka sėkmingai išnaudoja savo kaip tarpininko tarp konfliktuojančių pusių ir gerovės piliečiams trokštančio lyderio įvaizdį. O visa kaltė dėl ekonominio nepritekliaus suverčiama išorės faktoriams.

Tiesa, Minsko reakcija į Ukrainos įvykius palietė ir platesnį kontekstą. Tarsi jausdamas Rusijos alsavimą, Lukašenka į rinkimus žengia su šūkiu „Už nepriklausomą Baltarusijos ateitį“. Autoritarinis lyderis praktikoje tai įprasmina neseniai pradėta, jo žodžiais, „baltarusizacijos“ politika, kurios esmė – stiprinti baltarusišką tapatybę, baltarusių kalbos naudojimą (ypač iki šiol rusakalbėse mokyklose) ir pabrėžti šalies skirtį nuo Rusijos.

Realus priklausomybės nuo Rusijos mažėjimas nevyksta ne tik politiniame, bet ir sociokultūriniame lygmenyje. 90 proc. baltarusių iki šiol reguliariai žiūri rusišką televiziją, 60 proc. palaiko Kremliaus veiksmus Ukrainoje, tiek pat vertina Vladimirą Putiną kaip geriausią užsienio politiką.

Linas Kojala

Jei anksčiau pagrindiniai valstybinio istorinio naratyvo akcentai sukosi apie pergalę Antrajame pasauliniame kare, tai dabar vis didesnis dėmesys skiriamas ankstesnei Baltarusijos istorijai, viduramžių laikotarpiui – ne veltui Vitebske išdygo paminklas kunigaikščiui Algirdui. Toks staigus pokytis prieštarauja ligšiolinei Lukašenkos politikai, kuri akcentavo Rusijos ir Baltarusijos vienybę bei visapusišką bendrystę.

Lygiagrečiai to Lukašenka bando įgyvendinti gudrią „balansavimo“ tarp Rytų ir Vakarų politiką. Nors Baltarusija yra ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos ir už energetikos žaliavas moka du–tris kartus mažiau, nei Europa, o šių šalių kariuomenių integracijos lygmuo yra prilyginamas NATO aljanso integracijai, Lukašenka laikas nuo laiko kritikuoja Kremlių ir reiškia paramą Ukrainai. Be to, prezidentas prieš keletą dienų suteikė malonę šešiems politiniams kaliniams, tuo dar labiau mėgindamas įsiteikti Vakarams ir kurdamas gebėjimo vykdyti savarankišką politiką iliuziją. Tai susilaukia apžvalgininkų ir žiniasklaidos Europoje dėmesio – kalbama, kad Lukašenka gręžiasi į Vakarus ir konfliktuoja su Putinu.

Vis dėlto pagrindo tam nedaug, nes šios politikos tikslas – veikiau pragmatiškas. ES jau paskelbė švelninanti sankcijas Baltarusijai, o pozityvūs signalai tampa impulsu didinti ekonominį bendradarbiavimą. Šylantis santykių su Vakarais klimatas gali ne tik paskatinti draudimą Baltarusijos lyderiams keliauti į Europą, bet ir tapti impulsu naujoms investicinėms programoms ir prekybos suintensyvėjimui. Tad Lukašenka mėgins spręsti ekonomines bėdas ieškodamas naujų nišų santykiuose su Europa. Tarp jų – ir viena pagrindinių prekybinių partnerių Lietuva.

Kitos išeities Minskas neturi, nes dėl stringančios Rusijos ekonomikos baltarusiškas eksportas į šią šalį darosi mažiau pelningas, o šiemet iš Rusijos gautų paskolų suma, siekianti apie 870 milijonų JAV dolerių, yra gerokai per maža, kad atsvertų Baltarusijos ekonomikos smukimą. Tad simboliniai gestai, nukreipti į Vakarus, Minskui reikalingi tam, kad ilgainiui atsipirktų ekonomiškai. Kuo daugiau bus sveikinimų, panašių į JAV išplatintą pareiškimą, jog „paleisti politiniai kaliniai yra svarbus žingsnis dvišalių santykių su Baltarusija gerinimui“, tuo tai potencialiai naudingiau Lukašenkai. Bet politiškai jis ir toliau liks Putino kišenėje.

Realus priklausomybės nuo Rusijos mažėjimas nevyksta ne tik politiniame, bet ir sociokultūriniame lygmenyje. 90 proc. baltarusių iki šiol reguliariai žiūri rusišką televiziją, 60 proc. palaiko Kremliaus veiksmus Ukrainoje, tiek pat vertina Vladimirą Putiną kaip geriausią užsienio politiką (Vokietijos kanclerė Angela Merkel, beje, ketvirtoje vietoje). Galiausiai europietišką integracijos kryptį palaikančiųjų stovykla Baltarusijoje susitraukė nuo 40–45 proc. (2014 m.) iki 25–30 proc. šiuo metu. Tokiu būdu kas kelerius metus besikartojančios Lukašenkos metamorfozės ir istoriniai viražai nėra ilgalaikė strategija, o veikiau taktinis žaidimas bandant pasiekti trumpalaikių rezultatų.

Lukašenkai gal ir būtų sunkiau, jei jis jaustų opozicijos alsavimą. Deja, jau daugiau nei dešimtmetį dedamos pastangos suvienyti režimo kritikus ir iškelti vieną stiprų kandidatą nueina perniek. Ir šiuose rinkimuose norą dalyvauti išreiškė trys antisisteminiai politikai – Tatjana Karatkevič, Anatolijus Lebedka ir Sergejus Kaliakinas – tačiau pastarieji du, būdami didžiausių opozicinių jėgų atstovai, net nesugebėjo surinkti reikalingo parašų skaičiaus ir rekomenduoja rinkėjams apskritai nebalsuoti.

Tiesa, nei vienam iš jų, anot apklausų, nepavyktų sužibėti ir rinkimuose, kur jie gautų ne daugiau nei 5 proc. balsų. Paradoksalu žinant, kad už vieningą opozicijos kandidatą būtų pasirengę balsuoti net apie ketvirtadalis baltarusių, bet ir jie bejėgiai prieš principą „skaldyk ir valdyk“. Dabartinių aplinkybių kontekste tikėtina, kad opozicijai pirmą kartą nepavyks surengti net ir didesnių protesto mitingų Minske – tokių, po kurių 2010 metais buvo panaudotas smurtas, o Baltarusijos valdžia izoliuota tarptautinėje bendruomenėje.

Ilgainiui opozicijai, kuri ne tik nesugebėjo susivienyti, bet ir kol kas nepasiūlė konceptualios alternatyvos Baltarusijos raidos krypčiai, dirbti bus dar sunkiau. Tarptautiniai donorai – pagrindinis savo šalyje varžomos opozicijos finansinis variklis – nusivilia dėl negebėjimo dirbti kartu. Be to, šiuo metu dėmesio centre yra Ukraina, todėl Vakarų kreditoriai vis labiau ieško naujų krypčių. Panašu, kad ir pati opozicija suvokia galimybių ribotumą ir šiuose rinkimuose kalba ne fantazuoja apie pergalę, o apie būtinybę kurti alternatyvią darbotvarkę, kuri ilgainiui galėtų įtikinti didesnę Baltarusijos gyventojų dalį.

Šios tendencijos aiškiai rodo, kad Baltarusijos režimas artimiausiu metu ne tik nesikeis, bet ir nesusidurs su niekuo panašiu į demonstracijas, kurios atkreipė viso pasaulio dėmesį po 2010 metų prezidento rinkimų skandalų. Minskas ir toliau tyliai dreifuos Rusijos link, tik kartkartėmis veidmainiškai ištiesdamas ranką į vakarietiškas kišenes.