L. Kojala. Nuo Putino nusisuka ilgametis partneris

„Pažiūrėkite, kokia draugystė buvo sukurta tarp Vokietijos ir Rusijos per pastaruosius dešimt – penkiolika metų. Nemanau, kad kada nors anksčiau santykiai buvo tokie geri. Būtų gaila, jei viso to, ką pavyko sukurti, neišsaugotume“,– taip lapkričio mėnesį duodamas interviu Vokietijos nacionaliniam transliuotojui ARD kalbėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Putino žinutė vokiečiams buvo aiški: ekonomiškai galingiausia Europos Sąjungos valstybė neturėtų griauti pragmatiškų santykių su Rusija ir sudaryti prielaidų kalbėti apie Naująjį Šaltąjį karą. Na, bent jau tikrai ne dėl Ukrainos – posovietinės šalies, neišsivadavusios iš korupcijos liūno ir, anot Kremliaus propagandos, uzurpuotos demokratiškai išrinktą prezidentą nuvertusių radikalų.

Vokiška auditorija pasirinkta neatsitiktinai. Nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigos, kancleriu tapus centro kairiųjų atstovui Willy Brandtui, Vokietijos politiką Rusijos atžvilgiu formavo jo inicijuotos „Neue Ostpolitik“ („Naujoji rytų politika“) principai. Brandto strategija skyrėsi nuo pirmtako Konrado Adenauerio, kuris nevengė politinės ir ideologinės konfrontacijos su Sovietų Sąjunga, vadindamas ją „mirtinu priešu“, ir Rytų Berlynu, kurį prilygino „koncentracijos stovyklai“. Naujasis kancleris siekė nutiesti tiltus sovietų lyderiams, faktiškai pripažino esamą teritorinį Vokietijos padalinimą, skatino ekonominių ryšių vystymą (kai kurie istorikai teigia, kad tokią kryptį nubrėžė naujų rinkų Rytuose ieškojusi Vokietijos plieno pramonė). Paprastai tariant, prasidėjo „suartėjimo“ laikotarpis, kurį vainikavo 1970 metais pasirašyta Maskvos sutartis, Šaltojo karo metu sumažinusi įtampą tarp dviejų valstybių.

Šią kryptį tęsė ir kitas socialdemokratų kancleris Helmutas Schmidtas, pažymėjęs, kad strateginis Vokietijos tikslas yra išsaugoti taiką, o tam reikalingi geri santykiai su visomis valstybėmis – net ir tomis, kurios vykdo žmogaus teisių pažeidimus ir neturi demokratinio legitimumo. Toliausiai pažengta 1998–2005 metais, kai Vokietijos vyriausybei dirigavo Gerhardas Schroederis: per 37 susitikimus su Vladimiru Putinu jis įtikėjo, kad Rusijos lyderis yra „nepriekaištingas demokratas“. Būtent tuomet santykiai tarp šalių pasiekė viršūnę, o tai atsispindėjo praktinėje politikoje: buvo pakloti pamatai tiesiogiai Vokietiją ir Rusiją sujungusiam „Nord Stream“ dujotiekiui. Nepaisant pagrįsto Baltijos šalių ir Lenkijos, kurios buvo paliktos derybų nuošalyje, priešinimosi, Berlynas parodė, kad pragmatiški santykiai su Rusija yra prioritetas.

Būtent ekonominiai ryšiai ir jų stiprinimas buvo kertinis Vokietijos Rytų politikos dėmuo – tikėta, kad auganti tarpusavio priklausomybė ne tik mažins konfliktų tikimybę, bet ir skatins teigiamus pokyčius Rusijos viduje. Kryptingos kelių dešimtmečių veiklos rezultatai – akivaizdūs: 2013 metais Vokietija importavo 38 proc. naftos ir 36 proc. dujų. Visa Vokietijos eksporto į Rusiją vertė siekė 49 mlrd. JAV dolerių, o importo – 39 mlrd. Kas dešimtas eksportuotojas turėjo tiesioginį santykį su rusų įmonėmis, o maždaug 350 tūkst. Vokietijos darbo vietų buvo tiesiogiai priklausomos nuo dvišalės prekybos apimčių.

Tai formavo ir vokiečių mentalitetą: šių metų kovo mėnesį „Intitute Forsa“ atliktoje apklausoje tik 24 proc. vokiečių palaikė ekonominių sankcijų Rusijai idėją, o 54 proc. atvirai teigė, kad Krymo aneksija turėtų būti pripažįstama. Įdomu tai, kad lapkričio mėnesį teigiančių, jog Vokietija turėtų įtvirtinti teisinį Krymo kaip Rusijos dalies statusą, buvo mažiau, tačiau vis dar 40 proc. Be to, beveik pusė – 49 proc. – respondentų net ir įsibėgėjus Ukrainos krizei tikino, kad Vokietija turi atlikti savotišką tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį, o ne imtis lyderystės ir taip galimai kenkti savo interesams. „Spiegel“ tai pavadino Vokietijos nusisukimu nuo Vakarų.

Atrodė, kad ir Angela Merkel nekeis ilgamečio kurso: Ukrainos krizės metu kanclerė nenutraukė ryšių su Maskva – priešingai, telefonu po Ukrainos krizės pradžios kalbėjosi su Putinu beveik 40 kartų. Be to, ypač pradžioje Berlyne į sankcijas buvo žiūrima atsargiai – nuolatos pabrėžta, kad būtina skatinti diplomatinį sutarimą, o ne skubama priimti drastiškus sprendimus.

Vis dėlto lūžis įvyko – ir to ženklai buvo matomi dar iki krizės Ukrainoje. Vokietija tikėjo, kad V. Putiną prezidento poste 2008 metais pakeitęs iš pirmo žvilgsnio liberalus ir vakarietiškas Dmitrijus Medvedevas yra Rusijos modernizacijos simbolis. Viltasi, kad Rusijos politinė sistema žingsnis po žingsnio juda atsivėrimo ir bendradarbiavimo link. Tačiau 2011 metų rinkimai, kuriuose Medvedevas tyliai užleido postą Putinui, ir po to sekę susidorojimai su į gatves plūdusiais protestuotojais, vakarietiškų nevyriausybinių organizacijų išstūmimas iš Rusijos ir kiti nedemokratiški veiksmai pasiuntė aiškų signalą – ekonominiai ryšiai ne visada lemia pokyčius.

Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius inicijuota suartėjimo politika neteko aktualumo: Rusija, aneksuodama Krymą, panaudodama į Šaltojo karo laikus sugrąžinusią atvirą karinę jėgą bei sudarydama prielaidas teroristiniams nusikaltimams, tokiems kaip keturių vokiečių gyvybes nusinešusi Malaizijos lėktuvo katastrofa, metė iššūkį kertiniam Vokietijos tikslui – garantuoti taiką ir stabilumą. Vokietija, dar visai neseniai gelbėjusi finansinės krizės prislėgtą Europą, jautė atsakomybę neatsukti nugaros sąjungininkams ir dabartinių problemų kontekste. To kaltininkas – geopolitinių kompleksų kamuojamas ilgametis partneris – Rusija, kuris nepriėmė tiesiamos rankos, netesėjo pažadų ir pažeidė esmines tarptautinės politikos taisykles. Toks partneris turi susilaukti sankcijų – ir Merkel pakako valios veikti.

Geriausiu Vokietijos politikos kaitos simboliu galima laikyti viešą Merkel kalbą lapkričio viduryje Australijoje. Įprastai santūri ir išlaikyta politika atvirai rėžė: „Net ir šiandien Europoje yra jėgų, kurios atsisako taikių, teisės viršenybe ir abipuse pagarba grįstų konfliktų sprendimo būdų. Būtent tą padarė Rusija, aneksuodama Krymą bei pažeisdama Ukrainos suverenitetą ir teritorinį integralumą, nes laiko šią šalį „savo įtakos zonos“ dalimi. Po dviejų pasaulinių karų ir Šaltojo karo baisybių tokie veiksmai meta iššūkį visos Europos taikai – kas galėjo pagalvoti, kad sulauksime to Europos širdyje?“

Tai nėra vien politinės deklaracijos. Būtent Vokietija tapo „klijais“, sujungusiais skirtingas ES valstybių pozicijas ir interesus priimant sprendimą dėl ekonominių sankcijų. Nepaisant kai kurių šalių, ypač Italijos, Vengrijos, priešinimosi, Europa žengė istorinį žingsnį. Trečias ekonominių sankcijų lygmuo, nutaikytas ne tik į atskirus asmenis ar įmones, bet ištisus ekonomikos sektorius (pvz., naftos gavybą), yra beprecedentis įvykis, kuris prieš metus būtų atrodęs utopiškai. Būtent Merkel ES Vadovų taryboje spaudė pirmininką Hermaną van Rompouy ir kitų šalių lyderius nesitaikstyti su Rusijos spaudimu. Be to, Vokietija viena pirmųjų ratifikavo Asociacijų susitarimus su Rytų Partnerystės šalimis bei pabrėžė, kad trečiosios šalys negali kištis į ES ir Rytų partnerystės šalių ekonominius susitarimus. Kitaip tariant, jei NATO plėtra į posovietinį regioną gali būti net ir Vokietijoje suprantama kaip grėsmė Rusijai, tai karinis atsakas į suintensyvėjusį ekonominį bendradarbiavimą peržengė visas ribas.

Žinoma, Rusija mėgina atsukti įsibėgėjusį nutolimo procesą atgal. Ne tik Putinas, bet ir kiti elito atstovai žaidžia retorinius žaidimus: pavyzdžiui ekonomikos ministras Aleksejus Ulyukevas, viešėdamas Štutgarte, akcentavo, kad Vokietija neturi daryti to, kas nėra naudinga jai pačiai. „Laikas baigti tai, kas yra tik klaidų eskalacija – turiu omenyje sankcijas ir atsakomąsias sankcijas“,– sakė jis. Stiprinamas rusiškas veikimas vokiškoje informacinėje erdvėje – Kremliaus propagandos ruporas „Russia Today“ – tiek televizijos kanalas, tiek interneto portalas – jau prieinami vokiečių kalba.

Galiausiai bandoma pabrėžti, kad spausdama Rusiją Vokietija keliaklupsčiauja Jungtinėms Amerikoms Valstijoms – šis klausimas vokiečiams išlieka jautrus, ypač po šnipinėjimo skandalų ir atsiradusio papildomo „šaltuko“ santykyje su Vašingtonu. Šie Rusijos argumentai primena pokario retoriką, kai Adenaueris buvo kaltinamas „labiau amerikietiška politika nei vykdo patys amerikiečiai“. Tai natūrali tąsa vieno esminių Rusijos geopolitinių tikslų: skaldyti Europos vienybę iš vidaus bei įvesti priešpriešą tarp ES ir JAV. Tačiau būtent artimas Vašingtono ir Berlyno bendradarbiavimas sankcijų Rusijai atžvilgiu buvo jų realizavimo ir dabartinių Rusijos ekonominių problemų garantas.

Šiandien akivaizdu, kad Vokietija atsisako iliuzijų apie „tikrą demokratą Putiną“. Išlaikydama šaltą toną stipriausia ES valstybė pakeitė rakursą iš pragmatiško tarpusavio ryšių stiprinimo į atsakingą europietiškų demokratijos ir laisvės vertybių ginimą. Tai sąlygoja „Neue Ostpolitik“ transformaciją – jos tikslai panašėja į Vakarus orientuoto ir tuometę Sovietų Sąjungą itin atsargiai vertinusio Adenauerio kryptį.

Žinoma, Merkel teks atlaikyti spaudimą ne tik iš išorės, bet ir vidaus. 36 proc. vokiečių net ir šiandien pasisako prieš sankcijas. Neseniai išplatintame viešame laiške „Naujas karas Europoje? Ne mūsų vardu!“ šešiasdešimt Vokietijos elito atstovų, tarp kurių „Gazprom“ dirbantis buvęs kancleris Schroederis, kino režisierius Wimas Wendersas, kiti iškilūs akademinio, kultūrinio, politinio pasaulio veikėjai ragina valdžią „nenubraukti 25 metų darbo gerinant santykius su Rusija“ ir siūlė „atsižvelgti į šios šalies saugumo poreikius“. Galiausiai ekonominiai ryšiai formuoja stambaus verslo požiūrį: „Siemens“ vadovas Joe Kaeseris tuoj po Krymo aneksijos nuvyko pas Putiną ir pabrėžė, kad „trumpalaikė turbulencija“ nepaveiks 160 metų plėtojamų verslo santykių.

Net ir savoje vyriausybėje krikdemų lyderei teks nelengva užduotis: socialdemokratų deleguotas užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris, laikantis „Ostpolitik“ tėvą Brandtą savo mokytoju, tuoj po griežtos Merkel kalbos Australijoje neminėdamas pavardžių pareiškė, kad reikia „stabdyti retorinę konflikto eskalaciją“, o lapkričio mėnesį nuvykęs pas Putiną užsiminė apie „kitas bendras grėsmes“, kurias teks kartu spręsti Vokietijai ir Rusijai. Nors kalbėti apie išsiskiriančias nuomones anksti, akivaizdu, jog siūlomi metodai nebūtinai sutaps.

Nenumaldomai artėja kovo–liepos mėnesiai, kuomet ES turės keliskart iš naujo sutarti dėl sankcijų agresijos Ukrainoje kurstytojams. Daugeliui sankcijų, kurių efektas labiausiai jaučiamas vidutiniu arba ilguoju laikotarpiu, buvo numatytas pirminis vienerių metų laikotarpis, todėl jų pratęsimui reikės visų ES šalių konsensuso. Jau dabar akivaizdu, jog Rusija deda milžiniškas pastangas ir lobistinius išteklius tam, kad paveiktų tokias šalis kaip Kipras, Vengrija ir Italija, neslepiančias noro švelninti Vakarų poziciją. Vokietijos lyderei teks dar kartą įrodyti, kad ji geba atlaikyti „pragmatišką“ spaudimą ir toliau vesti Europą į priekį.