Pasirodo, jog taika besididžiuojančioje Europoje net ir šiandien įmanomas dalies suverenios valstybės teritorijos aneksavimas. Dar daugiau: per kelias savaites Krymą prisijungusi Rusija pažeidė daugybę tarptautinių įsipareigojimų bei normų, tačiau praktiškai nesulaukė adekvataus demokratinių valstybių atsako: vien ko verta bendra ES, JAV, Ukrainos ir Rusijos balandžio mėnesio Ženevos deklaracija, kurioje visos suinteresuotos pusės įsipareigoja siekti konflikto deeskalacijos, nors prie derybų stalo lyg niekur nieko sėdi niekur neįvardijama įvykių kaltininkė.
Netrukus Krymas apskritai tapo antraeiliu klausimu, mat Rusijos inspiruoti sukarinti daliniai ėmė skleisti chaosą rytinėje Ukrainos teritorijoje. Tikslas buvo pasiektas: sąlyginai nedidelės, tačiau puikiai organizuotos ir koordinuotos kariuomenės grupės skirtinguose miestuose sukūrė įvaizdį, esą Rytų Ukraina nori prisijungti prie Rusijos, nors visuomenės nuomonių apklausos rodo, kad tam pritaria tik 15 proc. regiono gyventojų. Tuo metu šalia Ukrainos sienos sutelkta Rusijos kariuomenė ilgai atliko dėmesį nukreipiančio faktoriaus misiją: įsiveržimas niekada nebuvo Kremliui palankus scenarijus, nes atviras karas yra brangus bei sunkiai kontroliuojamas, o pergalė – anaiptol negarantuota.
Savaime decentralizacijos idėja nėra bloga, nes dėl lingvistinių, kultūrinių, ekonominių skirtumų šalies regionai yra objektyviai skirtingi, o demokratija reikalauja atsižvelgti į piliečių lūkesčius. Juo labiau, kad daugiau savivaldos galių, o ne prisijungimo prie Rusijos, norėtų dauguma rytų ir pietų Ukrainos gyventojų: jiems ir taip dėl propagandos ir chaoso buvo sukurta pakankamai pagrindo abejoti esamos Vyriausybės, kurioje dirba vos keli iš šių regionų kilę ministrai, sprendimais. Bėda tai, kad velnias, kaip byloja senas prancūziškas posakis, slypi detalėse, o dėl įgytos derybinės galios būtent Rusija bus pagrindinė veikėja naujos Ukrainos politinės sistemos detalių kūrimo procese.
Rusija savo įtaką regione realizavo pasinaudodama tradicine priemone: kietąja arba, paprastai tariant, karine galia. Nors Ukrainos atveju viskas vyko labiau sofistikuotai – atvirą įsiveržimą pakeitė esą niekam nepriklausantys „žalieji žmogeliukai“ – veikimo metodas iš esmės atkartojo XIX–XX a. visame pasaulyje vyravusias tendencijas. Pridėjus prie to iš energetikos žaliavų eksporto gaunamas didžiules pajamas, kurios leidžia didinti Rusijos karybos išlaidas, gausime tradicinį derinį: ekonomika leidžia turėti kariuomenę, o ši yra pasaulinės galios garantas.
Vien to nepakanka. Naują tarptautinės sistemos modelį suformavusios pasaulinės raidos tendencijos – auganti tarpusavio ekonominė priklausomybė, prekybos apimtys, sumažėjusi karo grėsmė, supratimas, kad bendradarbiavimo logika „mano nauda gali būti naudinga ir tau“ yra veiksmingesnė priemonė, nei įsitikinimas „jei aš gaunu, tai tu prarandi“ – kur kas svarbesniu veiksniu paverčia antrąjį dėmenį: minkštąją galią. Minkštoji galia, anot Josepho Nye‘o, yra gebėjimas priversti kitus norėti to, ko nori tu. Tačiau tai turi būti pasiekiama ne prievartos mechanizmais ar grasinimais, o tampant savotišku traukos centru, kurį kiti ima kopijuoti savo noru.
Nors liberali demokratija, kitaip nei prognozavo Francis Fukuyma, istorijos neužbaigė, demokratinių valstybių skaičius nuo dešimties 1900 metais išaugo iki daugiau nei 120-ies šiame amžiuje, o prekybos apimtys nuo 1950 iki 2005 metų padidėjo net 27 kartus. Kur kas didesnį vaidmenį ėmė atlikti Pasaulinė prekybos organizacija, Europos Sąjunga, tapusios bendrų taisyklių formuotojomis bei eksportuotuojomis besivystančioms valstybėms.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, po Šaltojo karo – dvipolio pasaulio, kuriame dominavo JAV ir Sovietų Sąjunga – Rusijos įtaka gerokai sumažėjo. Nepaisant desperatiškų Kremliaus bandymų stabdyti procesą, ES, o taip pat NATO savo minkštąją galią išplėtė į posovietinę erdvę, skatindama sparčias ekonomines bei valdysenos reformas Centrinėje Europoje, Baltijos šalyse. Dar daugiau, per ES Rytų Partnerystės politiką birželio mėnesį bus pasirašyti Asociacijų susitarimai su ilgus dešimtmečius tiesioginėje Rusijos įtakos zonoje buvusiomis Moldova, Gruzija, o galbūt ir ta pačia Ukraina. Net tuomet, kai pastarąją šalį valdė prorusiškų nuostatų neslepiantis Viktoras Janukovyčius, Kijevas buvo atsidūręs per žingsnį nuo Asociacijų susitarimo su ES.
Paprastai tariant, vakarietiškas taisykles eksportuojantys traukos centrai, pirmiausiai ES, ir be karinės jėgos sugebėjo keisti Europos žemėlapį tiesiogiai mažindami Rusijos įtaką. Miglotų ekonominio augimo tendencijų bei energetinio resursų monopolio įtakos mažėjimo slegiamas Kremlius, nesugebėdamas net ir artimoms valstybėms alternatyvių raidos scenarijų, yra vis labiau spaudžiamas į kampą.
Desperatiški bandymai užkirsti tam kelią – pavyzdžiui, 2008 metų karinis įsiveržimas į Gruziją, kuri išreiškė norą integruotis į NATO, duoda tik trumpalaikį efektą (šiandien Gruzijos, kurios gyventojai po karo laiko Rusiją didžiausu priešu, provakarietiška kryptimi neabejoja niekas). Lygiai taip pat ir veiksmai Ukrainoje, kurie Rusijoje buvo traktuoti kaip gynyba, o ne puolimas, gali būti pergalingi tik trumpuoju laikotarpiu.
Tikėtina, kad decentralizuotai Ukrainai vystyti glaudų bendradarbiavimą su ES, net ir pasirašius Asociacijų sutartį, bus sudėtinga. Integracija į NATO tampa neįmanoma vien todėl, kad dalis valstybės teritorijos yra aneksuota. Tačiau šią situaciją lėmė ne Rusijos galia, o jos ribotumas: praradus visas kitas įtakos priemones, teko ir vėl pasitelkti jėgą. Metaforiškai kalbant, artimiausia interesų zona, įsikūrusi prie pat Rusijos, buvo Kremliaus apginta tik agresyviai mojuojant lazda, bet tuo aplinkoje vykstantys pokyčiai ir ją lemianti logika ne tik nebuvo sustabdyta, bet gal ir paskatinta.
Kremlius ir toliau ginasi arba tankais, arba ciniškais energetiniais-ekonominiais siūlymais (dujų tiekimo nutraukimu, finansinės paramos siūlymais – pigiomis paskolomis buvo viliotas ir V. Janukovyčius), arba agresyvia propaganda, tačiau realią kovą dėl galios ir įtakos pralaimi: Rytų Partnerystės šalys spartina integraciją į ES, prislopęs JAV ir Europos bendradarbiavimas įgyja naują pagreitį, o Rusija dar sykį pademonstruoja savo kaip nepatikimo partnerio veidą.
Tiesa, tai neturėtų reikšti, kad ribotas sankcijas taikanti Europa ir JAV pasirinko teisingiausią atsaką į Rusijos veiksmus bei gali ramiai žvelgti į ateitį. Rusijos tikslas nėra vien Ukraina, bet ir pokyčiai visoje tarptautinėje sistemoje, kurioje, kaip ir minėta, šiandien sukurta palanki terpė vakarietiškai minkštajai galiai. Jei Kremliaus destabilizaciniai mechanizmai, ypač nukreipti prieš rytinę ES dalį, nesulauks deramo atsako, trumpalaikės Rusijos pergalės išsaugos potencialą pakeisti ilgalaikes vystymosi tendencijas bei sugrąžinti Europą kelis dešimtmečius atgal į praeitį.
Tai ypač reikšminga žinant, jog Rusijai, kurios vidinė konsolidacija bei identitetas nemaža dalimi remiasi didžiosios galios statusu, dėl mažėjančios įtakos ateityje veikiausiai kils didelių stabilumo problemų, kurios gali priversti imtis radikalių priemonių.
Karinė galia, nors ir ne viską lemiantis veiksnys, išlieka sudedamoji galios dalis – pirmiausiai kaip atgrasymo priemonė. Todėl ilgą laiką Europoje bei Lietuvoje primirštos gynybos stiprinimas (pirmiausiai valstybių viduje bei NATO formate) ir sutelktas ekonominis bei politinis atsakas į Rusijos veiksmus, ypač išskirtinių aplinkybių Ukrainoje akivaizdoje, yra būtina stabilumo sąlyga. Be to, ES neturi pamiršti vidaus problemų, tokių kaip sulėtėjęs ekonominis augimas bei demografiniai pokyčiai, kurie ateityje gali pakirsti gebėjimą naudoti minkštąją galią.