L.Donskis. Šėtoniškas Kinijos kokteilis

Šiandien Vakarams ir Europos Sąjungai nėra sunkesnio išmėginimo ir iššūkio už Kiniją. Kinija, kaip viena iš didžiųjų globalinių žaidėjų ir XXI amžiaus ateities scenarijaus autorių bei likimo lėmėjų, yra fait accompli – jau įvykęs faktas, prieš kurį esame pastatyti. Nesvarbu, patinka jis ar ne. Prognozuojama, kad 2018 metais Kinija pasivys ir pralenks JAV tapdama didžiausia pasaulio ekonomika.

Jau dabar į ją žvelgiama kaip į ateities veiksnį, kuris iš esmės gali pakeisti tarptautinių santykių sistemą. Amerikiečių diplomatai neslepia, kad Europa netrukus trauksis į antrą planą ir kad ji jau nebėra didysis JAV prioritetas. Visą savo galią ir dėmesį JAV perkelia į Aziją – visų pirma į Kiniją. Tad graikų moiros, likimo siūlą verpiančios likimo deivės Atropė, Klotė ir Lachesė daugmaž turi savo atitikmenis XXI amžiaus dramoje. Dvi šio amžiaus moiros jau yra aiškios – tai JAV ir Kinija. Kas bus trečioji, Indija, ES ar Rusija (o gal ir visos drauge), dar pamatysime.

Iš to neseka, kad Kinija bus geriausia šalis pasaulyje ar kad ji taps naująja Amerika. Veikiau ji yra šėtoniška Anti-Amerika. Kad ir ką kalbėtų įaudrinti radikalai ir anarchistai apie JAV, kaip esą didžiausią teroristinę valstybę pasaulyje ar baisiausią jo blogį, faktas yra tas, kad Amerika savo istorijoje gelbėjo Europoje žudomus anabaptistus, apskritai kitamanius ir kitatikius, o vėliau gerokai geriau suprato žydų Katastrofą, nei ambivalencijos ir kaltės projekcijos į kitus (visų pirma į Izraelį) neretai kamuojami europiečiai.

Leonidas Donskis

Dėti lygybės ženklą tarp klystančios ir savo kietąja galia piktnaudžiaujančios demokratinės valstybės ir naujųjų modernybės monstrų, kupinų totalitarinių liekanų, tokių kaip Kinija ir Rusija, – vadinasi, tiesiog prarasti sveiką nuovoką ir tikrovės pojūtį.

Man, kaip ir bet kuriam realybės jausmo nepraradusiam žmogui, yra akivaizdūs Amerikos jėgos žaidimai ir nuolatinis galios demonstravimas, lydimi šią pasaulinę galybę kompromituojančių klaidų ir nemalonių faktų – paramos antikomunistinėms Pietų Amerikos diktatūroms ar tų pačių teroristų, įskantant al-Qaeda, užveisimo Afganistane tos šalies karo su Sovietų Sąjunga metu, nė neminint mirties bausmės kai kuriose JAV valstijose ar Guantanamo. Kad ir kaip būtų, dėti lygybės ženklą tarp klystančios ir savo kietąja galia piktnaudžiaujančios demokratinės valstybės ir naujųjų modernybės monstrų, kupinų totalitarinių liekanų, tokių kaip Kinija ir Rusija, – vadinasi, tiesiog prarasti sveiką nuovoką ir tikrovės pojūtį. 

Lietuviai visada jaučia pagundą paklausti, kodėl visų pirma kalba eina apie Kiniją, o ne Rusiją. Puikiai suvokiu Rusijos keliamus pavojus ES ir Lietuvai, bet būdamas ištikimas logikai ir analizei, o ne Francisco Goya’os Los Caprichos miegančio proto pabaisas gimdančiai įaudrintai vaizduotei, vis dėlto pabrėšiu, kad didžiausiu pavojumi demokratiniam pasauliui ir liberaliajai-demokratinei modernybės versijai laikau Kiniją, o ne Rusiją.

Kodėl? Todėl, kad žvelkime į faktus. Kad ir koks atgrasus ir pasidygėjimą man keliantis yra pusiau demokrato ir sovietinio nostalgiko (bei, kaip jį vadina Andrejus Piontkovskis, tiesiog vagies ir kleptokrato) Vladimiro Putino mafijinis ir gangsterinis režimas, jis gerokai labiau primena Afrikos kriminalinius režimus ir kleptokratijas, o ne dabartinę Kiniją. Faktai vis dėlto byloja, kad Rusijoje veikia kad ir iškreiptas, bet politinis pliuralizmas. Ten nėra vienpartinės sistemos. Mirties bausmė uždrausta (beje, kitaip nei Baltarusijoje).

Religijos Rusijoje nėra persekiojamos, išskyrus Falun Gong. Šitą, beje, Rusija daro be jokio entuziazmo; tai neabejotina kaina, kurią jie moka už gigantišką dujų sandorį su Kinija, kurioje Falun Gong, kaip pamatysime, yra tiesiog nacistiniais metodais naikinama religinė bendruomenė. Atmetus Falun Gong nubloškimą į civilizuoto gyvenimo paraštę (kuris vis dėlto iš tolo neprilygsta metodiškam žmonių fiziniam naikinimui, ką daro Kinijos kompartija), tenka pripažinti, kad religijos praktikavimo ir tikėjimo išpažinimo laisvė Rusijoje egzistuoja. Nekalbu apie deformacijas ir tokius KGB pavainikius kaip Rusijos stačiatikių Bažnyčios galva Kirilas, kurio kagėbistinė politinė kilmė ir praeitis Estijoje yra nežinoma tik tiems, kas nesidomi Rusija ir Baltijos valstybėmis.

Dabartinė Kinija savo požiūriu į žmogų ir jėgos formomis iškyla kaip šėtoniškas kokteilis, kuriame įgyvendinama alternatyvinė modernybės versija – kapitalizmas be individo. Tai laisvoji rinka be politinės laisvės ir žmogaus teisių. Galimybė veikti ir praturtėti (su tuo Kiniją galima tik sveikinti, nes Kinijos pater patriae, tautos tėvas Mao apsiverstų kape pamatęs, ką partija padarė po jo Kultūrinės revoliucijos ir unikalaus komunistinio projekto) protu nesuvokiamu būdu sukergta su visišku pliuralizmo, žodžio ir minties laisvės paneigimu bei apskritai protesto, disento, kitamanystės ir moderniojo jautrumo bei globalinių žmonijos saitų atmetimu. Abejojate? Pasidomėkite interneto cenzūra, neleidimu išsižioti ir suiminėjimu net tokių pasaulinių garsenybių kaip menininkas Ai Weiwei.

Dar daugiau – tai nacizmo ir komunizmo liekanų bei ekonominės laisvės samplaika, kurios nepaaiškintų jokia sociologinė teorija ar politikos mokslų vadovėlis. Taip, pasikartosiu, tai ne tik komunizmo, bet dar ir nacizmo elementų amalgama. Vienpartinė sistema, kompartijos virtimas valdančia vadybininkų kasta ir neideologiniu, technokratiniu elitu, kuriam rūpi visų pirma jo praturtėjimas ir saugus veikimas anapus konkurencijos ir įstatymų, kurie būtų taikomi visiems ir prieš kuriuos visi būtų lygūs, – tai postkomunistinė, gangsterinė-kriminalinė valstybė, kurią mes lengvai atpažįstame Rytų Europoje ir kurios įsikūnijimu tapo Rusija.

Bet šalia to veikia dalykai, kurių, kaip minėta, nebėra Rusijoje – juolab jų nebeliko trapiose ir silpnose, bet vis dėlto demokratijose, įskaitant ir Lietuvą. Kinijoje veikia darbo lageriai, kurie vis dar menkai skiriasi nuo konclagerių – tik tiek, kad ten masiškai ir pramoniniu būdu žmonės nebėra žudomi, bet jie ten siaubingai kankinami. Negana to, Kinija ne tik taiko ir vykdo mirties bausmes, bet jos yra skirtos kitatikiams ir kitamaniams įbauginti – daugeliu atveju žudomi sąžinės kaliniai ir disidentai, Tibeto aktyvistai, uigūrai bei kitų Kinijos etninių ir religinių bendruomenių atstovai. Bet baisiausia, kas vyksta Kinijoje – tai metodiškas ir savo metodais nacistinis Falun Gong naikinimas.

Ši religinė bendruomenė yra gausi, įtakinga ir greitai plintanti Kinijoje ir už jos ribų, todėl greičiausiai ji baugina Kinijos kompartiją. Kinijos politinis elitas iki šiol taiko totalitarinės valstybės požiūrį į religiją – ne kaip į žmogaus laisvės ir orumo išraišką, o kaip į sunkiai kontroliuojamą ir pavojingą politinės kitamanystės šaltinį bei instrumentą. Minėtasis Falun Gong persekiojimas ne tik Kinijoje, bet ir Rusijoje (kuri šiaip jau šiuo metu yra gan abejinga viskam, kas tik susiję su tikėjimu – apokaliptinėms sektoms, milenariniams sąjūdžiams ir apskritai istorinėms bei naujoms religinėms bendrijoms) rodo, kad Kinija randa būdų ir svertų per prekybos sutartis kontroliuoti vidinio disento formas.

Leonidas Donskis

Kinijoje veikia darbo lageriai, kurie vis dar menkai skiriasi nuo konclagerių – tik tiek, kad ten masiškai ir pramoniniu būdu žmonės nebėra žudomi, bet jie ten siaubingai kankinami. Negana to, Kinija ne tik taiko ir vykdo mirties bausmes, bet jos yra skirtos kitatikiams ir kitamaniams įbauginti.

Štai čia prasideda kruvina ir baisi Kinijos kompartijos ir valstybės nusikaltimų išklotinė. Tai ne tik Tibeto pavergimas ir jo unikalios senovinės kultūros naikinimas bei visiškų nesąmonių apie tibetiečius skelbimas savo propagandoje (Dalai Lamą šmeižiant kaip esą politinį provokatorių ir savižudybių Tibete iniciatorių, o apie Tibetą kalbant kaip apie ekonomiškai progresuojančią, bet nedėkingų ir atsilikusių žmonių Kinijos provinciją), bet ir prekyba žmonių organais, juos tiekiant turtingiems klientams šalies viduje ir Vakaruose, o „donorais“ paverčiant, t.y. operuojant ir po to nužudant Falun Gong narius.

Europos Parlamente neseniai įvyko konferencija, kurios metu kalbėjo kinų disidentai, buvęs chirurgas, kuriam teko nužudyti žmogų dėl jo organų (jis buvo Falun Gong narys) ir šių makabriškų nusikaltimų liudininkai bei tyrinėtojai. Žinoma, nė vienas jų nebegyvena Kinijoje. Visi jie dirba JAV ir Vakarų Europoje. Nesunku įsivaizduoti, kas jų lauktų Kinijoje, kurios kompartija nirtulingai neigia šiuos nusikaltimus ir vadina juos pramanu bei šmeižtu.

Deja, ne. Tai faktai, ne šmeižtas. O faktai, kaip sakė Volandas Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ – dalykas atkaklus ir nenumaldomas. Esu bendravęs su Kanados teisininku ir politiku, buvusiu valstybės sekretoriumi Ramiojo vandenyno pakrantės Azijos klausimais Davidu Kilgouru, kuris EP anksčiau vykusiame seminare atvėrė baisų šitos kruvinos orgijos vaizdą. Su kitu Kanados teisininku Davidu Matasu jis daug metų tyrinėjo šituos nusikaltimus prieš žmoniją. Norintiems daugiau informacijos rekomenduoju šią knygą: David Matas and David Kilgour, Bloody Harvest: The Killing of Falun Gong for their Organs (Woodstock, Ontario, Canada: Seraphim Editions, 2009).

Ne tik jie, bet ir JAV žurnalistas Ethanas Gutmannas (dalyvavęs minėtoje ir ką tik įvykusioje konferencijoje) ištyrė padėtį ir paskelbė tokius duomenis: nuo 2000 iki 2006 m. organų verslui buvo nužudyta tarp 40 000 ir 65 000 Falun Gong narių. Šveicarijos ir Izraelio klinikų medikai patvirtino, kad jų pacientai vyko į Kiniją širdies ir kitų organų persodinimo operacijoms, iš anksto, kone dienos ir valandos tikslumu žinodami operacijos detales – tai normaliose šalyse paprasčiausiai neįmanoma. Organų tenka laukti tiek, kiek reikia. Jei viskas taip tiksliai žinoma, akivaizdu, kad klientai gauna vertingąsias žaliavas būtent tada, kada sutarta. Gyvybė Kinijoje yra nuvertinta tokiu mastu, kad Europa ir kitos Vakarų šalys šito net nepajėgia suvokti.

Leonidas Donskis

Tai nacizmo ir komunizmo liekanų bei ekonominės laisvės samplaika, kurios nepaaiškintų jokia sociologinė teorija ar politikos mokslų vadovėlis. Taip, pasikartosiu, tai ne tik komunizmo, bet dar ir nacizmo elementų amalgama.

Sakykite, ir kiek gi mes tada nutolome nuo laikų, kada Aušvico „Mirties Angelas“ daktaras Josefas Rudolfas Mengele tyrė skausmo slenkstį gyvus operuodamas, sadistiškai kankindamas ir žudydamas žydus? Arba nuo to košmaro, kuris civilizuotame pasaulyje XX a. atrodė neįmanomas, bet kuris vyko – nuo mielų kaprizų nacių žmonų, kurios užsisakydavo konclageriuose pinigines ir rankinukus iš žmogaus odos? Galima iki užkimimo smerkti Vakarų farmacijos kompanijas, kurios greičiausiai išmėgina vaistus kai kuriose atsilikusiose ir korumpuotose pasaulio šalyse, bet vis dėlto visa tai yra anapus civilizuotos politikos ir įstatymų – tai korupcija ir įstatymų spragos, o ne normali praktika, todėl neįmanoma tikėtis viso šito siaubo pateisinimo ir organizavimo valstybės mastu.

Kinijoje būtent valstybės mastu organizuojami kruvini nusikaltimai prieš žmoniją. Ir jei mes šitą šėtonišką kokteilį – jų sėkmės, kylančios ekonomikos, Šanchajaus dangoraižių, universitetų, apie kuriuos dėl juose mokamų astronominių atlyginimų jau svajoja JAV ir Europos akademikai, sumaišytos su vienpartine sistema, fundamentaliu visų žmogaus teisių ir pilietinių laisvių atmetimu, galiausiai sukergtos su kitamanių ir kitatikių persekiojimu ir metodišku naikinimu – išgersime, aš nesu tikras, ar tai nesibaigs jų kuriamos „konkuruojančios moderniosios civilizacijos“ ir naujosios modernybės versijos tyliu palaiminimu ir priėmimu Vakaruose.

Tada galėsime giedoti Rekviem liberaliai ir demokratinei modernybei, žmogaus teisėms, laisvam ir oriam individui, politinei laisvei ir žmogaus neliečiamybei bei orumui. Tai taps istorija.