Lietuvos skaitytojui jis gali būti nepaprastai vertingas, bandant įsivaizduoti Lenkijos valstybės užsienio politikos gaires, visuomenėje plintančius (arba skatinamus) požiūrius į dviejų valstybių santykius, susidomėti pasiūlymais, kaip tokius santykius „sušildyti“, kokių šablonų Rusijos gyventojai turėtų atsisakyti ir kokius, kaip, kada – lenkiškus – priimti. Galima ginčytis dėl argumentų, faktų, autoriaus santykio su realybe, tačiau neabejotina (nors mūsų šalis nė neminima), kad tam tikri mūsų kaimynės užsienio politikos ateities sprendimai gali būti pritaikyti arba jau taikomi ir Lietuvai.
Straipsnis kiek sutrumpintas.
Lenkai. Rusai. Du monologai
Malonu klausytis senosios rusų inteligentijos pasakojimų apie savo senas simpatijas Lenkijai: apie Anžėjaus Vaidos filmus, Marilės Rodovič dainas, lekiškus žurnalus, rodančius, kad gyvenimas gali būti spalvingesnis, na, ir žinoma apie Barbarą Brylską. Šis sąrašas daug ilgesnis: nelygu pasakotojo erudicija, jis įjungia figūras iš šiuolaikinės popkultūros, inteligentijos sluoksnių arba buvusius disidentus. Problema viena: šie sentimentalūs ir tokie lenko ausiai malonūs prisiminimai neatspindi realaus rusų santykio su lenkais. Šiltus jausmus mūsų šaliai jaučia tik saujelė liberalų, susikaupusių daugiausia dviejose sostinėse –Maskvoje ir Peterburge, kitas elitas į Lenkiją žvelgia daugiau ar mažiau abejingai.
Visų geriausiai šį lenkams nesuprantamą abejingumą parodo anekdotas, kurį pasakojo puikus diplomatas ir buvęs pasiuntinys Maskvoje Ježis Baras (Jerzy Bahr). Kupinas išdidumo lenkas klausia ruso: „Ką jūs manote apie mūsų didįjį Joną Paulių II?“ Ir išgirsta atsakymą: „Nieko ypatinga“. Tą patį atspindi faktas, kad Lenkija Kremliaus politikos prioritetų sąraše užima labai tolimą vietą. Lenkams, kurie yra įsitikinę savo išskirtinumu, toks abejingumas kartais atrodo piktinantis. Bet reikalas tas, kad rusai laiko save dar išskirtinesniais.
Kai Lenkija pretendavo į krikščionybės bastiono vaidmenį, tai yra, svarbios, nors tik dalies Vakarų pasaulio, Rusija siekė iškovoti savarankiškos civilizacijos titulą. Todėl lenkas, aiškinantis rusui, jog šiam verta priimti lenkišką išskirtinumą, greičiausiai, atsitrenks į nesupratimo arba abejingumo, jei ne priešiškumo, sieną.
Patarlė su variacijomis
Tačiau, dėmesio: dažniausiai – tai tik kaukė. Gana didelis rusų procentas turi lenkiškas šaknis, dar daugiau žmonų gali prisiminti kokį protėvį, kuris atsidūrė Lenkijoje carizmo, pasaulinių karų, lenkų – rusų „draugystės“ laikais arba bent jau pakeliui į Vokietiją įsigyti automobilį. Ne visiems, bet daliai jų Lenkija tapo tam tikru identiškumo elementu, ir jie atidžiai įsiklauso į lenkiškas temas. Daugelis jų, jei ir nekalba, tai supranta lenkiškai.
Pakanka prisiminti Ariadną Rokosovskąją, - taip, maršalo Konstantino Rokosovskio proanūkę, kuris Lenkijoje nėra nenusipelnęs itin geros atminties: ji praktiškai idealiai kalba lenkiškai, o dirba prezidentiniame „Rosijskaja gazeta“, kur be kita ko užsiima lenkiška problematika. Ir tokių pavyzdžių sąrašą būtų galima tęsti.
Kai kurie iš tų rusų didžiuojasi savo ryšiais su Lenkija ir laiko mūsų šalį vystimosi pavyzdžiu šioje Europos dalyje.
Kitus domina pirmosios Žečpospolitos konfliktas su Maskvos valstybe: epizodas, kuriame opozicionuojant daugeliui vakarietiškų vertybių (tai yra, katalikiškoms, o ypač jėzuitiškoms intrigoms), formavosi rusų tapatybė. Laisvės kova su patvaldyste – štai kas vienu metu traukia ir tuo pat metu baugina šiuos žmones. Kol kas baimė ima viršų, tačiau rusai negali to pripažinti, juk jie - ne baikšti tauta, o nacija su imperiškomis tradicijomis. Todėl jie savo jausmus slepia po paniekos ir abejingumo uždanga, kas, deja, lenkus varo į pasiutimą ir stiprina jų įsitikinimą, kad rusai kažkaip ypatingai priešiški Lenkijai. Tačiau, koks būtų nusivylimas, jeigu lenkai sužinotų, jog žinomas priežodis „višta – ne paukštis, Lenkija – ne užsienis“ (kuris, nelygu kas kalba, gali nuskambėti draugiškai arba paniekinamai), nėra sugalvotas specialiai jiems ir turi variacijų su kitų šalių pavadinimais...
Rusų dvasios žinovai
Tuo tarpu rusai negali sau pripažinti, kad Lenkija gali jiems būti sektinas pavyzdys. Kaip mokytis iš tokios menkos Lenkijos, kurioje nuo XVIII amžiaus praktiškai be pertraukos viešpatavo Rusija ir kurią ji nugalėjo kovoje už Rytų Europą? Taip, rusams sudėtinga susitaikyti, kad Lenkija laimėjo dvidešimtame amžiuje, ir tai padarė dėl savo darbo, atsidūrusi saugių ir keliančių savo gerovę šalių grupėje. O dabar – o, siaube! – į tą patį kelią bando pasukti ukrainiečius ir tuo pat metu pačius rusus mokyti, kaip jiems vykdyti savo reformas.
O tie rusai, kurie taip nesidomi Lenkija (tačiau, juo labiau jie tai pabrėžia, tuo labiau matosi, kad jie puikiai susigaudo lenkiškose realijose), net gali nemylėti Vladimiro Putino, keikti kreivus Maskvos šaligatvius arba purvinas gatves, jie nė už ką pasaulyje nepripažins, kad Lenkijai bent kas nors pavyko geriau.
Vis dėl to lenkai atkakliai aiškins rusams, kad jiems reikia perimti lenkų pasaulėžiūrą ir požiūrius. Mes liekame atkaklūs, ir jėgų mums teikia įsitikinimas, kad turime tam tikrą rusiškos dvasios pažinimo dovaną. Apie tai mes giriamės visam pasauliui, bet, visų pirma, tos paslaptingos rusiškos dvasios buvimas iki šiol niekieno neįrodytas, o antra, atrodo, jog mūsų pažintis dažniausiai suvedama į pasiryžimą išgerti dar daugiau alkoholio, tarytum tai privalėtų liudyti apie sugebėjimą bendrauti su mūsų rytinėmis tautomis. Visa tai kvailystės ir nemokšiškumas: iš tiesų, apie Rusiją mes daug ko nežinome. Anglai, kurie visada šią šalį suvokdavo kaip pavojingą konkurentą, savo žinias apie ją gilino daug sistemiškiau negu mes.
O mums tai būtų lengviau padaryti, jeigu neneigtume savo ryšių su Rusija. Juk būtų netiesa sakyti, jog iš pradžių mes buvome krikščionybės tvirtovė, o paskui tapome nekalta auka. Daugelis lenkų dalyvavo Rusijos imperijos kūrime. Nėra ko didžiuotis, kad Feliksas Dzeržinskis buvo tarybinių čekistų tėvas, tačiau mūsų inžinierių, geografų ir kitų mokslininkų, kurie amžius dirbo Rusijoje, sąrašas gana įspūdingas, ir jų darbas atnešė daug naudingų rezultatų. Tie žmonės buvo caro valdiniai, paskui – partijos ir bandė nugyventi savo gyvenimą kuo produktyviau. Tokios bendros mūsų istorijos paieškos leistų mūsų tautoms geriau suprasti vienai kitą. Tačiau toks požiūris apsunkina situaciją, ypač tiems, kurie laikosi skirstymo į gerus civilizuotus lenkus ir blogus barbariškus rusus.
Žinoma, yra klausimų, kurie turi lenkams ypatingos reikšmės, pavyzdžiui, Katynė. Tačiau šis karo nusikaltimas nepaverčia lenkų kraujo svarbesniu už kitų tautų kraują, kurį praliejo stalinizmas. Lenkų ypatingumas tik vienas: niekas taip radikaliai neatsiribojo nuo komunizmo, kaip mes ir taip negerbia šio režimo aukų, kaip mes. Rusai (ir baltarusiai bei ukrainiečiai) iki šiol negali pasiryžti keletui, atrodytų, paprastų sprendimų. Kartais lenkiškos atminties jėga kelia susierzinimą ir pavydą: rusai (baltarusiai ir ukrainiečiai), matydami su kokiu pietetu mes rūpinamės lenkų martirologijos vietomis, kaip stengiamės įamžinti užmuštųjų atmintį, jaučia gėdą. Geriausias ginklas prieš šią gėdą – puolimas. Kaip tik dėl to Rytų spaudoje taip dažnai pasirodo provokaciniai straipsniai, prieštaraujantys susitaikymo procesams. Kaip reikėtų į juos reaguoti? Geriausia – niekaip. Neverta. Verčiau darbuotis, kad mūsų tautų monologai virstų bendru dialogu.
Svajonės apie lenkų partiją
Sunkiausia kalbėtis su tais, kurie nepritaria mūsų požiūriams. Todėl mums kyla pagunda Rusijoje kalbėtis tik su polonofilais. Lilija Ševcova, Liudmila Aleksejeva, Sergėjus Kovaliovas – jie dideli Lenkijos draugai ir kartu – kilnūs ir drąsūs žmonės. Deja, jiems nepavyko perduoti rusams savo vizijos apie Rusiją, taip pat jiems būtų sunku palenkti tėvynainius draugiškiems santykiams su Lenkija. Tokius žmones jų veikloje dera palaikyti.
Tačiau, jeigu norime kažką Rusijoje reikšti, mums reikia pradėti kalbėtis su tais, kurie mato pasaulį kitaip, žengti žingsnį, pasitinkant jaunąją rusų kartą, kuri jau neserga už „Solidarumą“ ir menkai įsivaizduoja, kas tai yra apskritai.
Lenkija juos gali patraukti kaip normali išsivysčiusi šalis. Kasmet turistauti, pas mus atvyksta tūkstančiai rusų, pavyzdžiui, šliuožti slidėmis. Jie taip pat turi kalnų (ir aukštesnių nei mūsų), tačiau keletas lenkiškų trasų jiems atrodo patrauklesnės: ten švariau, malonesni viešbučiai, viskas jau kaip Europoje – tai, apie ką jie taip svajoja. Tie žmonės gali tapti nauji Lenkijos „ambasadoriai“ Rusijoje, – laimei, mūsų kalniečiai liovėsi juos traktavę kaip neišvengiamą blogį, tačiau iki šiolei neįvertiname potencialo, esančio šioje turizmo sferoje. O derėtų pasistengti sudominti nuo kalnų nusileidusius rusus ne tik alumi.
Kitas potencialas – Kaliningrado gyventojai. Pačioje Rusijoje sąlygos bendradarbiavimui yra nepalankios, o įstatymų pakeitimai sudavė smūgį nekomercinėms organizacijoms. Kontaktus reikėtų megzti sluoksniuose, artimuose valdžiai, kviesti į Lenkiją jaunus Rusijos politikus, žemesnio rango valdininkus ir juos „papirkinėti“ teigiama prasme. Priminsiu, jog kai Lenkijos vieningoji darbininkų partija ėmėsi demokratizacijos kurso, į aukštas pareigas joje atėjo karta, kurioje, pirmaisiais smuikais griežė... buvusieji Amerikos stipendijų programų dalyviai.
Išvertė L. V. Medelis