Žinome apie šimtų tūkstančių žmonių mitingus Kijevo centre ir jau du su puse mėnesio besitęsiantį „Maidaną“. Žinome apie kruvinus įvykius Ukrainos sostinės Gruševskio gatvėje, apie Lietuvoje gydomą revoliucijos kankinį Dmitrijų Bulatovą, žmonių dingimus ir kankinimus.
Visi šie vaizdai televizorių ekranuose ir pasakojimai kitose žiniasklaidos priemonėse negali nejaudinti. Bet ar tai iš tiesų tikras, o svarbiausia pilnas realybės atspindys? O gal, su visa pagarba už savo teises ir geresnę ateitį kovojantiems ukrainiečiams, tai – tik širma, už kurios vyksta tikrieji pokyčiai?
Kalbėsiu konkrečiau – ką manytumėte, jei rytoj ar po poros savaičių išgirstumėte tokius revoliucijos rezultatus: Ukrainos parlamente suformuota nauja dauguma, premjeru skiriamas vienas opozicijos lyderių Arsenijus Jaceniukas, parlamento pirmininku – opoziciją nuo pat pradžių rėmęs milijardierius Petro Porošenko. Be to, iš kalėjimo paleidžiama buvusi premjerė Julija Tymošenko, visiems revoliucijos dalyviams iš tiesų garantuojama visiška amnestija, o šalyje keičiama konstitucija, „kad daugiau joks prezidentas negalėtų veikti kaip diktatorius“.
Įtariu, jog manytumėte, kad revoliucija laimėjo, o valdžia priversta visiškai kapituliuoti. Neabejoju, kad net Europos Sąjunga ir JAV tokiu atveju paskubėtų pasveikinti demokratijos pergalę. Turbūt net galima būtų sakyti, kad šie įvykiai visiškai atitiktų Vakarų lyderių kuriamus planus.
Bet manęs įkyriai neapleidžia déjà vu jausmas. Todėl pabandysiu ne tik pasidalyti juo su jumis, bet galbūt ir iš anksto išsklaidyti jūsų iliuzijas. Tai padaryti mane paskatino vienas Lietuvoje turbūt net nenuskambėjęs antradienio pranešimas iš Ukrainos, kurį paskui imta įnirtingai neigti. Net jeigu šis pranešimas ir nėra visiška tiesa, liaudies išmintis byloja, jog dūmų be ugnies nebūna. O jeigu jis atspindi realybę, geresnę iliustraciją, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, sunku būtų ir surasti.
Kalbu apie pranešimą, kad Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos vadovas Andrejus Kliujevas slapta susitiko su kalinama buvusia premjere J. Tymošenko ir aptarė šios politikės partijos „Batkivščina“ ir valdančiosios Regionų partijos koalicijos, kuri taptų naujos daugumos parlamente pagrindu, sudarymą. Be to, esą kalbėta apie A. Jaceniuko skyrimą premjeru ir J. Tymošenkos išlaisvinimą.
Manote neverta visu tuo tikėti? Galbūt. Pateiksiu tik keletą faktų, kuriuos kai kas vadina iškalbingais.
Pirmiausia Ukrainos prezidento administracijos vadovo A. Kliujevo pirmuoju pavaduotoju visai neseniai tapo buvęs J. Tymošenko teisininkas ir bendražygis Andrejus Portnovas. Kai kas tikriausiai pastebės, kad jis – jau prieš kelerius metus perbėgo į valdančiosios partijos stovyklą.
Nesiginčysiu. Tik priminsiu netikėtą sutapimą. Būtent A. Kliujevas ir A. Portnovas rengė ir V. Janukovyčiui, opozicijai, o, svarbiausia, Vakarams priimtiną J. Tymošenko išlaisvinimo planą prieš tai, kai Ukrainos prezidentas nusprendė Vilniuje nebepasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarties su Europos Sąjunga ir minėtas planas tapo beprasmis.
Bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, kad kalbos apie Regionų partijos ir „Batkivčynos“ koaliciją dar akivaizdžiau primena tą déjà vu jausmą, apie kurį jau kalbėjau. Tokios tarsi nesutaikomų pozicijos ir opozicijos derybos aktyviai jau vyko 2008-2009 metais. Ir tikrai nedaug trūko, kad tokia koalicija būtų tapusi realybe. O dabar spėkite, kas tuomet buvo pagrindinis jų architektas. Tas pats oligrachas ir politikas A. Kliujevas.
O gal norite išgirsti ką apie tai mano pats A. Kliujevas?
„Kas dėl koalicijos su J. Tymošenko bloku… Regionu partija padarys viską, kad padėtų šaliai išbristi iš krizės, o Ukrainos tautai – iš skurdo. Jei vienintelis būdas teigiamai paveikti šiuos procesus bus megakoalicijos sudarymas, tai mes tokią koaliciją kursime“, – šiuos žodžius A. Kliujevas ištarė 2009 metų gegužę, bet, sutikite, skamba jie lyg ištarti dabar. Iš citatos praleidau vienintelį žodį – tada A.Kliujevas kalbėjo apie ekonominę krizę.
Dar vienas sutapimas – tas pats A.Kliujevas tada taip pat kalbėjo ir apie Konstitucijos keitimą. Ir net apie tokio prezidento galių sumažinimo, kad jį apskritai galėtų rinkti net ne tiesiogiai tauta, o parlamentas, galimybę.
Tiesa, po V. Janukovyčiaus pergalės prezidento rinkimuose 2010 metais nueita visiškai priešingu keliu – šalies vadovui vėl suteikti milžiniški įgaliojimai, gal net didesni negu kažkada turėjo Leonidas Kučma.
Tačiau verta prisiminti ir esmines diskusijas tuo metu – kone visuotinai sutarta, kad būtent per menkos prezidento Viktoro Juščenkos galios buvo svarbiausia stagnacijos Ukrainoje priežastis. O tariamiems reformatoriams V. Juščenkai ir J. Tymošenko imtis realių permainų šalyje esą trukdė tie patys oligarchai.
Nėra didelė paslaptis, kad dabar nemaža dalis oligarchų remia revoliuciją. Nes esą pajuto V. Janukovyčiaus režimo jiems patiems keliamą grėsmę. O ir remiantieji valdžią, pasirodo, kažkaip staiga prisiminė kažkada jau bandytus įgyvendinti planus.
Turint galvoje visą šį déjà vu jausmą bei dabar stebint kitus Ukrainos šalies politinio bei ekonominio elito žaidimus kyla klausimas, kas iš tiesų laimės, net jei V. Janukovyčius ir bus priverstas pralaimėti. Ir ar neįvyks taip, kad tikrai įspūdingą pasiryžimą dar kartą parodžiusi Ukrainos visuomenė nusivils taip, kaip buvo nusivylusi ir po ne mažiau lūkesčių teikusios 2004 metų Oranžinės revoliucijos.
Argumentų kelti tokius klausimus šių dienų Ukrainoje yra gerokai daugiau negu čia išvardyta. Ir jų vis daugėja. Todėl visai realu, kad 2004 metų istorija, kai revoliucija taip ir neatnešė lauktų rezultatų, dar kartą pasikartos. Net jei tariamų jos laimėtojų pavardės bus kiek kitos negu išvardytos šiame rašinyje.