M. Laurinavičius. Ką pardavė V. Janukovyčius ir kas laimi iš sandorio?

„Dabar mes žinome, kiek Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra pasirengęs sumokėti už tai, kad Ukraina liktų ištikima pavaldine“, – ši autoritetingo dienraščio „The Wall Street Journal“ redakcinio straipsnio citata, ko gero, tiksliausiai atspindi Ukrainos ir Rusijos susitarimų vertinimus Vakaruose. Rusijos žiniasklaida daugiausiai kalba apie tai, kad V.Putinas „išgelbėjo Ukrainos ekonomiką“.

Tačiau ir vienas, ir kitas vertinimas, mano galva, yra pakankamai paviršutiniški ir toli gražu neatspindi nei tų procesų, kurie iš tiesų vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, nei tikrosios susitarimų esmės.

Tiesa, daugelis antradienį Maskvoje pasirašytų Rusijos prezidento V. Putino ir Ukrainos vadovo Viktoro Janukovyčiaus susitarimų nėra iki galo vieši, todėl tiksliai įvertinti juos labai sunku. Aišku tik viena – Ukrainos narystės Muitų sąjungoje galimybė kol kas net nesvarstoma. Ir ne vien todėl, kad tai po susitikimo pasakė V. Putinas.

Daugelis ekspertų pripažįsta, kad bent jau kol kas bet kokie susitarimai net priartinantys Ukrainą prie Muitų sąjungos būtų nenaudingi nei V. Janukovyčiui, nei pačiam V. Putinui, kuris, regis, pradėjo daug sudėtingesnį žaidimą.

Daugelis pabrėžia, kad svarbiausios gali būti šešėlinės susitarimų dalys, apie kurias viešai nekalbama. Tačiau pabandyti analizuoti, ką reiškia tie susitarimai, kurie jau skelbiami viešai ir paspėlioti, kas slypi už jų, tikrai galima. O tuomet išvysime, kad V. Putinas pasirengęs mokėti tikrai ne už Ukrainos integracijos į ES proceso sustabdymą, ne už Ukrainos stojimą į Muitų sąjungą, o už labai konkrečius ir pakankamai aiškią kainą turinčius dalykus.

Marius Laurinavičius

Jei labiau įsigilinsime gali pasirodyti, kad V. Putinas ne plačiai atvėrė piniginę, o net nemažai sutaupė, bet Ukrainą iš tiesų tvirčiau pririšo prie Rusijos. Jei, kaip priedą prie šių pirkinių pavyktų gauti ir Ukrainos eurointegracijos laidotuves, V. Putinas tikrai apsidžiaugtų, tačiau kol kas jis perka visai ką kitą.

Maža to, jei labiau įsigilinsime gali pasirodyti, kad V. Putinas ne plačiai atvėrė piniginę, o net nemažai sutaupė, bet Ukrainą iš tiesų tvirčiau pririšo prie Rusijos. Jei, kaip priedą prie šių pirkinių pavyktų gauti ir Ukrainos eurointegracijos laidotuves, V. Putinas tikrai apsidžiaugtų, tačiau kol kas jis perka visai ką kitą.

Pradėkime nuo dujų kainos nuolaidos. Viešai skelbiama, kad nuo 2014 metų sausio 1 d. Ukraina už „Gazprom“ tiekiamas dujas mokės 268,5 dolerio už 1000 kubinių metrų dujų vietoj iki šiol mokėtų maždaug 406-410 dolerių.

Nuolaida tikrai atrodo įspūdinga. Ekspertai jau paskaičiavo, kad tai reikštų, jog Rusija iš esmės kasmet Ukrainai „padovanotų“ 4-5 milijardus dolerių. Tačiau velnias, kaip žinoma, visuomet slypi detalėse. O vieną labai svarbią detalę iš karto paskelbė paprastai tikrai gerai informuotas Rusijos laikraštis „Vedomosti“.

„Nepaisant kainos nuolaidos, „Gazprom“ neturėtų nukentėti, – dienraščiui pareiškė vienas pačiam „Gazprom“ artimas dienraščio šaltinis. – Kaina gali būti sumažinta taip, kad nuostolius padengtų perkamo dujų kiekio didėjimas”. Lyg tyčia apie tai, kad Ukraina pirks daugiau dujų iš „Gazprom“ kalba ir kiti deryboms artimi šaltiniai.

O Ukrainos energetikos ministras Eduardas Stavickis, viešai skaičiuodamas būsimą dujų kainos nuolaidos vertę Ukrainai net prasitarė, kad planuojama pirkti 30-33 milijardus kubinių metrų dujų iš „Gazprom“. Palyginti su šiais metais iš Rusijos dujų monopolininko planuotais nupirkti 26-27 milijardais kubinių metrų, tai – gana ženklus didėjimas. Nors skaičiuojant realiais skaičiais, tai ko gero vis dar nepadengtų viso „Gazprom“ pelno praradimo, yra ir kitų viešai neaptarinėjamų detalių.

„Gazprom“ pastaruoju metu turėjo pagrindo susirūpinti Ukrainos rinkos praradimo grėsme apskritai. Ukraina iš esmės liberalizavo savo dujų importą ir pradėjo pirkti to paties „Gazprom“ dujas jau ne iš Rusijos dujų monopolininko, o iš Europos. Be to, net iš „Gazprom“ dujas pirko ne tik valstybinė Ukrainos kompanija „Naftogaz“, bet ir Ukrainos oligarcho Dmitrijaus Firtašo bendrovė „Ostchem“.

„Vedomosti“ duomenimis, „Ostchem“ iš „Gazprom“ per devynis šių metų mėnesius nupirko 12,3 milijardo kubinių metrų dujų, o „Naftogaz“ – tik 9,2 milijardo kubinių metrų. Šios proporcijos svarbios todėl, kad nuo šio rudens, dėl D. Firtašo asmeninių susitarimų su „Gazprom“, „Ostchem“ dujas iš Rusijos dujų monopolininko jau perka net ne už 268,5 dolerio už 1000 kubinių metų, o už 260 dolerių. Tik „Naftogaz“ vis dar mokėjo daugiau kaip 400 dolerių už 1000 kubinių metrų.

Egzistavo realūs planai tiek „Ostchem“ importo dalį, tiek ir dujų pirkimą iš Europos dar labiau išplėsti, todėl visai realu, kad, be antradienio susitarimų, kitais metais „Naftogaz“, kuriai dabar suteikta nuolaida, iš „Gazprom“ būtų pirkusi net mažiau negu 10 milijardų kubinių metrų dujų. Tokiu atveju, net skaičiuojant realiais skaičiais, „Gazprom“ iš antradienio susitarimų gerokai išlošia, o ne “gelbėja Ukrainos ekonomiką”.

Marius Laurinavičius

Antradienio susitarimai Maskvoje gali slėpti būtent šio naujo proceso, kurio esmė atsisakyti brangaus „Pietų srauto“ dujotiekio idėjos, o vietoj to su ES pagalba užsitikrinti dujų tiekimo per Ukrainą stabilumą, pradžią. Tai „Gazprom“ bendrovei galėtų sutaupyti dešimtis milijardų dolerių. Todėl sandoris gali pasirodyti aukso vertės būtent Maskvai, o ne Kijevui.

Ir tai dar ne viskas. Sąlyginai pigios Rusijos dujos gali sustabdyti tolesnį Ukrainos energetikos sektoriaus liberalizavimą ir diversifikavimą. Žinomas Ukrainos energetikos ekspertas Jurijus Korolčiukas atvirai teigia, kad dujų kainos sumažinimas neleis Ukrainai „atsiplėšti nuo Rusijos dujų adatos“. Ką tai reiškia konkrečiai, paaiškino asociacijos „Ukrteplo“ („Ukrainos šiluma“) vienas steigėjų Ivanas Nadejinas.

Šis verslininkas teigia, kad vien jo asociacijos įmonės praėjusiais metais net 60 Kijevo apskrities Borispolio rajono dujas pakeitė biokuru. Tai padėjo sutaupyti 5 milijonus kubinių metrų dujų per metus, Buvo kuriami dar gerokai didesni planai ateičiai. „Tačiau dabar visi sako, kad valstybės politikas pasikeitė. Niekas nebenori net girdėti apie atsisakymą nuo dujų“, – aiškina I. Nadejinas.

Tačiau šis pavyzdys – net ne pats ryškiausias. Štai Ukrainos Metalurgų federacijos generalinis direktorius Sergejus Pritomanovas pripažino, kad šalies metalurgijos pramonė jau investavo daugiau, kaip 500 milijonų dolerių tam, kad išsivaduotų nuo priklausomybės nuo brangių dujų. Dabar šis procesas gali visiškai sustoti. O tai reikštų ir modernizavimo pabaigą šioje ūkio šakoje.

Žinant visa tai, labiau panašu, kad iš sandorio dėl dujų labiausiai išlošia būtent „Gazprom“, kuris vietoj grėsusio palaipsnio, bet realaus Ukrainos rinkos praradimo, užsitikrino net tik šią rinką, bet ir iš esmės tas pačias pajamas iš jos, kaip ir iki šiol.

Tačiau gali būti, kad „Gazprom“ kuria ir dar toliau siekiančius planus, kurie jam gali sutaupyti net milijardus. Nors viešai neskelbiama, tačiau ekspertai beveik vienbalsiai sutaria, kad „Maskvos protokolai“ apima ir bent jau principinį sutarimą dėl trišalio Ukrainos, Rusijos ir Europos Sąjungos (tiksliau Vokietijos) dujų transportavimo konsorciumo, valdysiančio visą Ukrainos dujų tiekimo infrastruktūrą, sukūrimo.

Reikia turėti galvoje, kad Europos Komisija neseniai iš esmės įstūmė „Gazprom“ į aklavietę, pareikšdama, kad visi Rusijos susitarimai su skirtingomis ES šalimis dėl vadinamojo „Pietų srauto“ dujotiekio neatitinka Europos sąjungos teisės. O to pasekmė – jei dujotiekis neatitiks trečiojo energetikos paketo reikalavimų, kad „Gazprom“, kaip dujų tiekėjas, niekaip nevaldytų šio dujotiekio, juo dujas tiekti galėtų visos be išimties bendrovės, o transportavimo tarifai būtų nustatomi pagal ES teisę ir reglamentą, dujotiekis net negalės pradėti veikti.

Reikia priminti, kad „Pietų srauto“ dujotiekis iš esmės sugalvotas tam, kad dujų tiekimas Europai būtų įmanomas apeinant Ukrainą. Neseniai „Gazprom“ net viešai paskelbė, kad projekto kaina didėja iki beveik 24 milijardų dolerių. Tačiau JAV konsultacinė bendrovė „East European Gas Analysis“ skaičiuoja, kad su „Pietų srautui“ būtinų dujotiekių statyba pačioje Rusijoje visa projekto vertė išauga iki maždaug 73 milijardų dolerių iš kurių net 60 milijardų dolerių turėtų sumokėti „Gazprom“ ir tik 13 milijardų – projekto partneriai.

Taigi, projektas – ypač brangus. Finansų ekspertai skaičiuoja, kad dujų tiekimas „Pietų srauto“ dujotiekiu bus mažiausiai 2-3 kartus brangesnis negu tradiciniu keliu per Ukrainą. O tam, kad projektas būtų bent jau rentabilus, „Gazprom“ turėtų didinti eksportuojamų dujų kainą bent 15 proc.

Todėl kai kurie ekspertai pripažįsta, kad ankstesnis Rusijos nenoras jungtis į dujų transportavimo konsorciumą su Ukraina ir Europos Sąjunga gali staiga pasikeisti. Ir antradienio susitarimai Maskvoje gali slėpti būtent šio naujo proceso, kurio esmė atsisakyti brangaus „Pietų srauto“ dujotiekio idėjos, o vietoj to su ES pagalba užsitikrinti dujų tiekimo per Ukrainą stabilumą, pradžią. Tai „Gazprom“ bendrovei galėtų sutaupyti dešimtis milijardų dolerių. Todėl sandoris gali pasirodyti aukso vertės būtent Maskvai, o ne Kijevui.

Kita vertus, „Pietų srauto“ dujotiekio idėja, kaip ir daugelis „Gazprom“ projektų, ekspertų tikriausiai ne be pagrindo vertinamas, kaip milžiniškos aukščiausių Rusijos valdžios ir verslo sluoksnių korupcijos, leidžiančios į savo kišenes krautis milijardus, išraiška. Todėl, nepaisant ženklų, kad Kremliaus pozicija dėl „Pietų srauto“ keičiasi, visiškai atmesti tikimybės, kad projektas bus tęsiamas nepaisant nieko, negalima. Be to, galimo dujų transportavimo konsorciumo idėjos įgyvendinimas gali daug priklausyti ir nuo Vokietijos pozicijos.

Kad ir kaip būtų, net ir galimas „Pietų srauto“ dėmuo Rusijos ir Ukrainos susitarimuose dėl dujų, kurį, pavyzdžiui, žinomas Ukrainos politologas Kostas Bondarenko laiko ypač tikėtinu, nėra paskutinė svarbi detalė.

Viena svarbiausių žinių apie šiuos susitarimus yra jau vieša, tačiau vis dar mažai aptarinėjama – vadinamoji Rusijos nuolaida dujų kainai net nėra ilgalaikė. Ji priklauso nuo tam tikro koeficiento dujų kainos formulėse, kuris dabar paprasčiausiai sumažintas, tačiau bus peržiūrimas kas tris mėnesius ir niekas negarantuoja, kad net po sumažinimo dujų kaina Ukrainai jau pro trijų mėnesių vėl taps tokia pati kokia buvo ar net dar didesnė.

Marius Laurinavičius

Ekspertai teigia, kad gali gerokai skirtis ne tik kitų kredito dalių išmokėjimo trukmė, bet ir palūkanos. O tai jau gali pasirodyti nebe „pagalba Ukrainos ekonomikai“, o nemaža našta jai.

Jei susitarimai bus galutinai įvykdyti, net trečdalis visos Ukrainos skolos atsidurs vienose – Rusijos – rankose.

Taigi, Rusija iš esmės įgauna puikų svertą ilgalaikėje perspektyvoje paveikti tiek ekonominius (dujų kiekio realiai perkamo iš „Gazprom“), tiek ir politinius Ukrainos sprendimus. Ypač turint galvoje, kad Ukrainos energetikos sektoriaus diversifikavimo ir modernizavimo procesas gali sustoti.

Antra labiausiai aptarinėjama Maskvos susitarimų dalis – galimas 15 milijardų dolerių kreditas Ukrainai. Kalbant apie jį tikrai būtina pabrėžti žodį „galimas“, nes kol kas šis susitarimas turi daugiau nežinomųjų negu iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Pirmiausia, nors Rusija jau pareiškė, kad pirmieji 3 milijardai dolerių Ukrainai gali būti skirti jau šią arba kitą savaitę, bent jau teisiškai tai kol kas – neįgyvendinama.

Reikalas tas, kad pinigai Ukrainai turi būti skirti iš vadinamojo Nacionalinės gerovės fondo. O pagal Rusijos vyriausybės patvirtintas teisines normas, šis fondas gali investuoti į užsienio valstybių vertybinius popierius (šiuo atveju Ukrainos euroobligacijas), tačiau šalių, kurioms skolinama reitingas privalo būti ne mažesnis negu AA+ pagal „Fitch“ arba „Standard & Poor’s“, o Ukrainos reitingas yra B-.

Žinoma, Rusijos vyriausybė gali nesunkiai pakeisti šią normą, tačiau ekspertai pripažįsta, kad tokius formalius „saugiklius“ Rusija dažnai naudoja tam, kad, esant reikalui, pateisintų savo staiga išgaravusį norą vykdyti susitarimus.

Kitas svarbus aspektas – palūkanų, kurias Ukraina privalės mokėti už kreditą dydis. Dabar skelbiama, kad pirmoji 3 milijardų Rusijos kredito suma virs dvejų metų Ukrainos euroobligacijomis su 5 proc. metinėmis palūkanomis. Tačiau ekspertai teigia, kad gali gerokai skirtis ne tik kitų kredito dalių išmokėjimo trukmė, bet ir palūkanos. Pavyzdžiui, dar vienas žinomas Ukrainos ekspertas Volodymiras Fesenko teigia girdėjęs, kad jos gali siekti net nuo 7 iki 10 proc. O tai jau gali pasirodyti nebe „pagalba Ukrainos ekonomikai“, o nemaža našta jai.

Juo labiau, kad kiti ekspertai įžvelgia ir labai didelę riziką net nacionaliniam Ukrainos saugumui. Ypač dėl to, kad, jei susitarimai bus galutinai įvykdyti, net trečdalis visos Ukrainos skolos atsidurs vienose – Rusijos – rankose. O tai iš esmės reikš, kad Maskva galės spręsti, skelbti Ukrainai bankrotą, ar ne. Juo labiau, kad susitarimuose esą gali būti numatytas ir privalomas pirmalaikis euroobligacijų išmokėjimas.

Bet šie politinės Rusijos įtakos Ukrainoje svertai, kuriuos, panašu, nusipirko V. Putinas, toli gražu ne vienintelis galimas Rusijos laimėjimas. Dar iki susitarimų Maskvoje pasirašymo, minėtojo V. Fesenkos teigimu, Ukrainoje ypač intensyviai sklandė gandai, kad už galimą kreditą V. Janukovyčius įsipareigos parduoti Rusijos verslui nemažai strateginių šalies įmonių. Apie tokią informaciją, esą gautą iš informuotų šaltinių, iš karto po susitarimų pasirašymo nuo scenos „Euromaidane“ pareiškė ir vienas Ukrainos opozicijos lyderių Vitalijus Kličko.

Kol kas patvirtinimų, kad tokie susitarimai iš tiesų sudaryti, nėra. Tačiau, ekspertų teigimu, tai iš tiesų gali būti ta neskelbiama jų dalis. Be to, bet kokiu atveju analitikai pripažįsta, kad net oficialiai skelbiami ekonominio bendradarbiavimo protokolai numato pakankamai žymią Rusijos verslo ekspansiją į Ukrainą.

Bet ir tai dar ne viskas. Dar vienas Rusijai ypač svarbus susitarimas yra pavesti vyriausybėms parengti dvišalę sutartį dėl Rusijos karinio laivyno Sevastopolyje perginklavimo ir karinės technikos atnaujinimo. Nors iš pirmo žvilgsnio ši sutartis gali neatrodyti labai reikšminga, tačiau be jos net vadinamieji „Charkovo susitarimai“, kuriais V. Janukovyčius sutiko pratęsti Rusijos karinio laivyno dislokavimą Ukrainos teritorijoje dar 25 metams, galėtų likti tik nereikšmingu popierėliu.

Mat likti Ukrainos teritorijoje Rusijos laivynas gali, tačiau be Ukrainos leidimo negali būti net modernizuojama jo ginkluotė, nekalbant jau apie naujų laivų (net jei jie pakeistų senus) dislokavimą. Kitaip tariant, be tokio susitarimo ir Ukrainos geros valios ilgainiui Sevastopolio laivynas galėtų virsti „popierine jėga“. Be to, nuorodose, kokius susitarimus vyriausybės turi parengti, įrašyta tokių dalykų, kurie, ekspertų teigimu, stiprintų ne tik Sevastopolio laivyną, bet ir Rusijos įtaką Kryme.

Kitaip tariant, V. Putinas tikrai galėtų džiūgauti. Jei susitarimai bus įgyvendinti, jis nusipirko tikrai daug, o ar Rusija apskritai kažką sumokės, ar tik pati laimės, diskutuotinas klausimas. Kai kurie Ukrainos ekspertai net teigia, kad po tokių susitarimų V. Putinas gali nebeprieštarauti ir daugiau nebešantažuoti Ukrainos net dėl Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių su Europos sąjunga pasirašymo. Toks variantas esą visai tikėtinas.

Tačiau didžiausias klausimas yra, ar visi susitarimai bus įgyvendinti ir kaip jie atsilieps V. Janukovyčiaus politinėms pozicijoms šalies viduje. Jei susitarimai būtų įgyvendinti, akivaizdu, kad Ukrainos prezidentas laimėjo laiko ir išvengė šalies bankroto, kuris galėtų galutinai palaidoti ir jo valdžią. Tačiau Ukraina, jei ką ir laimėjo, tai tikrai nedaug, ypač ilgalaikėje šalies vystymosi perspektyvoje. Tačiau dar svarbiau, kaip šie susitarimai atitiks ar prieštaraus oligarchų interesams. O atsakymas į šį klausimą – net iš pirmo žvilgsnio nėra vienareikšmis. Dujų kainų sumažinimas tarsi būtų labai palankus chemijos ir metalurgijos pramonės įmones kontroliuojantiems oligarchams, tačiau iš esmės gali sužlugdyti dujų tiekimo diversifikavimo atvertas dujų tiekimo verslo galimybes, kurių naudą pajuto jau ne vienas įtakingas oligarchas.

Dujų konsorciumo kūrimas tikrai neapsietų be oligarchų bandymo įtvirtinti savo interesus ir šioje sferoje. Strateginių Ukrainos įmonių pardavimas Rusijos verslui, jei tai iš tiesų įvyktų, galėtų susilaukti ypač priešiškos Ukrainos oligarchų reakcijos.

Rusija taip pat, panašu, kad gali bet kuriuo momentu nustoti vykdyti savo įsipareigojimus, jei tik jai pasirodys, kad tai nebėra taip naudinga. Todėl būtent susitarimų įgyvendinimo procesas, o ne patys susitarimai, atrodo, gali smarkiai nulemti Ukrainos ateitį.