M. Parčiauskas. Didžioji sumaištis: Vakarai patys įteikė Rusijai ginklą

Pastaruoju metu neįtikėtinai dažnai aptarinėjama Rusijos propagandos tema ir jos vykdomas informacinis karas. Žinoma, tai vertinga analizei tema, nes galima netgi teigti, kad visas konfliktas Ukrainoje yra savotiška gudriai apgalvota propaganda. Ši vykdoma meistriškai, ištrinant bet kokias ribas ir viską paverčiant tik iliuzija be jokio apčiuopiamo pagrindo ir aiškiai numatomo tikslo.

Mes buvome priversti spėlioti ir aiškintis, kas su kuo šiame kare kovoja, kas už ko slypi ir koks yra viso šio konflikto tikslas ir prasmė. Mums ne tiek stengtasi įpiršti klaidingą įvykių aiškinimo versiją, kiek norėta viską paversti jokios nuoseklios esmės neturinčia mozaika, kur kiekvienas tolimesnis žingsnis yra nenuspėjamas, nėra konvencinių taktikų (o dažnai atrodo, kad taktikos apskritai nėra, nors gal taktikos tikslas ir yra įpiršti mums, kad jos nėra), o kiekvieną priešininko ištartą žodį gaubia miglota nežinomybė, kada jis meluoja tik kitiems, o kada ir pats netiki tuo, ką sako.

Kitaip tariant, visa priešo strategija neturi sudaryti jokios nuoseklios ir prasmingos eigos bei tikslo, nes ji skirta sukurti nuolatinę dvejonių ir beprasmybės atmosferą, neleidžiančią įvykių aiškinti racionaliai, kaip esame įpratę. Tai ne kas kita, kaip racionalus ir apgalvotas neracionalumas.

Nemažiau stebina ir tai, jog Rusijos režimui pavyksta išlaikyti aukštą piliečių palaikymą. Suprantama, kad šis populiarumas ir sutelktumas taip pat palaikomas propagandos pagalba. Čia verta išskirti išorinę Rusijos propagandą, skirtą mums ir visam Vakarų pasauliui, bei vidinę Rusijos režimo propagandą, taikomą pačių Rusijos piliečių atžvilgiu. Jos skiriasi tik tam tikrais metodais ir tiksline auditorija, bet ne pačiu tikslu.

Kaip ir visos propagandos, vidinės tikslas taip pat yra sukurti ir įpiršti piliečiams savąją „tiesą“, tačiau ne taip banaliai, kaip įsivaizduojame. Šaltojo karo metais vyko kova tarp dviejų „tiesų“ ir buvo neabejojama, jog viena iš jų yra tiesa, o kita – tik „tiesa“. Dabar gi kova vyksta tarp teigiančių, kad tiesa yra, ir tų, kurie apskritai neigia tiesos egzistavimą. Teigti, kad Rusija stengiasi įpiršti savąją įvykių versiją, galima tik iš dalies. Paskutiniai įvykiai parodė, jog žymiai veikmingesnė strategija yra panaudoti pačių Vakarų sukurtą ginklą – moralinį reliatyvizmą – ir sukurti iliuziją, kad jokia tiesa neegzistuoja, o viskas gali būti matuojama tik nuomonės ir požiūrio matu.

Sakote, kad Rusija nėra demokratiška valstybė? O kas nustatė, kas yra demokratija? Rusijoje yra demokratija, tik rusiška („suvereni“). Teigiate, kad Rusija pažeidinėja tarpautinę teisę? O kodėl ji jos negali pažeisti, jeigu ši teisė tėra stipresniojo teisė ir nėra paremta jokiais objektyviais ir todėl universaliais teisingumo principais? Akivaizdu, kad Rusija logiškai ir apgalvotai išnaudoja pačių Vakarų sukurtą ideologiją, todėl nors iš pirmo žvilgsnio jos veiksmai atrodo nelogiški ir padriki, tačiau jie tokie ir turi atrodyti, ir būtent tai išmušė iš vėžių Vakarus – juk iki šiol jie buvo pripratę, kad gali vienu metu teigti, jog viena tiesa neegzistuoja ir kad Vakarų įvykių intepretacija yra teisinga. Deja, bet remiantis tokiu mąstymu, nuoseklu būtų ir suprasti, kad Vakarų pozicija tokiu atveju yra tik interpretacija ir niekas daugiau.

Kaip matome, Ukrainos konflikto metu Rusijos naudojama propaganda nėra Rusijos išradimas. Ji remiasi liberaliomis prielaidomis, o ypač moraliniu reliatyvizmu. Būtent tai leidžia Rusijos režimui vienu metu teigti, kad gina prigimtinę šeimą nuo esą reliatyvizmu užsikrėtusių Vakarų ir tuo pačiu metu apsiginkluoti reliatyvistiniu teisės bei politinių santvarkų traktavimu.

Pavyzdžiui, 2013 metų gruodžio mėnesį kreipdamasis į Rusijos Federalinį susirinkimą V. Putinas teigė, kad pasaulyje nyksta nacionalinės tradicijos, kultūrų ir tautų skirtumai, o iš visuomenės reikalaujama pripažinti gėrio ir blogio, tai yra, priešingų pagal prasmę sąvokų lygiavertiškumą. Reziumuodamas Putinas teigė: „mes žinome, kad pasaulyje vis daugiau žmonių, kurie palaiko mūsų nuostatą ginti tas tradicines vertybes, kurios tūkstantmečius buvo dvasinis, moralinis civilizacijos, kiekvienos tautos pagrindas“.

Taigi akivaizdu, kad Rusija čia prisiima gelbėtojos nuo reliatyvizmu užsikrėtusių Vakarų vaidmenį, kartu tarsi siūlydama alternatyvą – tradicine morale bei objektyvia gėrio ir blogio skirtimi paremtą politiką. Paradoksalu tai, kad būtent Rusija yra vieną giliausių demografinių krizių išgyvenanti šalis, o jį lemia santykinai mažas gimstamumas (tik 1,4 vaiko moteriai). Vienas pagrindinių tokį gimstamumą lemiančių veiksnių yra visai ne toks, kokio galima būti tikėtis iš tradicinę moralę esą ginančios valstybės – siaubingai didelis šalyje atliekamų abortų skaičius. Remiantis 2013 metų JT Pasaulio abortų politikos diagrama, Rusijoje buvo padaromi 37,4 abortai 1000-iui 15-44 metų amžiaus moterų. Šis skaičius yra didžiausias iš visų pasaulio šalių, kurių duomenys prieinami. Kasmet vien legaliai atliekama apie 1,3 milijono abortų. Rusija taip pat gali „pasigirti“ ir vienu didžiausių skyrybų skaičiumi pasaulyje, itin dideliais suvartojamo alkoholio kiekiais bei kitais su tradicine morale niekaip nesuderinamais rodikliais. Beje, Rusijoje įteisinta ir surogatinė motinystė, čia traukianti homoseksualias poras iš visos Europos.

Visa logika čia, kad logikos turi būti kuo mažiau. Vienu metu Rusija teigia, jog esą gina tiesą nuo jos nepripažįstančių vakariečių, ir tvirtina, kad tų vakariečių teigiama tiesa ištikrųjų net negali būti vadinama tiesa. Juk jie patys teigia, kad viena tiesa neegzistuoja, tad negali pretenduoti į jokį teisingumą. Žinoma, Rusija nutyli, kad tarsi demaskuodama Vakarus, bet tuo pačiu metu grįsdama savo „tiesos“ legitimumą ir teisę egzistuoti nuomonių pliuralizmu, ji įsitraukia į tą pačią nelogišką ir nenuoseklią prieštaravimų virtinę, kurios rezultatas yra tas, kad ir pati Rusija nebegali pretenduoti į jokią tiesą.

Tačiau visą tai išnarplioti gali padėti suvokimas, kad neįmanoma vienu metu teigti liberaliojo nuomonių pliuralizmo ir moralinio reliatyvizmo ir kitų teiginius vadinti propaganda. Propagandai suvokti ir atskirti yra būtinas objektyvios tiesos egzistavimo pripažinimas. Kitu atveju propagandą galima būtų vadinti absoliučiai viską, ir taip šis žodis netektų bet kokios prasmės. Žinoma, dažnai nenuosekliai teigiama ir kad propaganda yra viskas, kas griauna liberaliąją diskusijų, kaip vienintelę įmanomą, erdvę ir perša savo tiesą. Tačiau toks propagandos traktavimas taip pat prieštarauja pats sau. Teigiant, kad viena tiesa neegzistuoja ir todėl vienintelis kelias yra nuomonių pliuralizmas, iš karto prisiimama tiesos pozicija. „Tiesa yra ta, kad tiesos nėra“.

Jau Platonas savo dialoge „Timajas“ paaiškina, kad tvirtinimas, jog tiesa neegzistuoja, taip pat pretenduoja į tiesos vietą, tad prieštarauja pats sau. Todėl vienintelis logiškas kelias tokiu atveju būtų tvirtinti, kad aš manau, jog tiesa neegzistuoja, bet kitas mano kitaip, ir galiausiai nėra nei taip, nei taip. Čia vėl neįmanoma propaganda, nes jai būtina tiesa kaip atspirties taškas, leidžiantis įvardinti dalykus esant iškraipytais, propagandiniais, melagingais.

Visa tai yra tikra sumaištis, kurią pažinti nėra lengva. Jau bent metus viena dažniausiai naudojamų sąvokų mūsų žiniasklaidoje yra „Rusijos propaganda“, tačiau taip kalba ir moralinio reliatyvizmo gynėjai, ir Vakarų valstybių vadovai, neseniai ėję solidarumo su „Charlie Hebdo“ redakcijos aukomis eisenoje ir tvirtinantys nuomonių pliuralizmą kaip tiesą (ir kaip minėta, todėl prieštaraujantys patys sau). Panašu, kad niekam neberūpi išsiaiškinti propagandos apibrėžimo, svarbiau yra prastumti savąją „tiesą“ kaip tiesą aplinkoje, kurioje pripažįstama, kad tiesa neegzistuoja. Įdomu, kad netgi čia reikalingas tam tikras tiesos apvalkalas, nuo jos šešėlio vis nepavykstama išsivaduoti, kad ir kaip jos būtų kratomasi.

Peršasi viena išvada – XXI amžiuje trūksta nuoseklios argumentacijos ir logiškų pagrindimų. Panašu, kad kitaip būti ir negali – juk nuomonių pliuralizmo kovoje laimi tas, kas savo nuomonę (ar „teisę“) tvirtina įtikinamiau. O žmonės, kurie neįtikinami argumentų, įtikinami emocijų. Tas, kuris supranta, jog savo emocinių užgaidų negali pateisinti jokiais racionaliais argumentais, visada griebsis absoliučiai nelogiškos ir būtent todėl galingos strategijos – išplauti bet kokias argumentacijos ribas, kad pati argumentacija taptų nebereikalinga ir nebeįmanoma, o viską lemtų tik daugumai įperšamos pagrindo neturinčios emocijos.

Tad, kai kalbame apie Rusijos propagandą ir jos veiksmingumą, atsiminkime, jog tai mes, Vakarai, ją įgalinome žaisti taip, kaip pas mus žaidžiama jau kurį laiką. Rusija gali įnirtingai prieštarauti ir pašiepti JAV tvirtinamas homoseksualų „teises“, tačiau tuo pačiu metu ji naudoja lygiai tą pačią liberalią strategiją užmaskuoti savo įgeidžiams ir veiksmams. O Vakarai gali įnirtingai vadinti Rusiją diktatoriška ir propagandiška šalimi, tarsi nesuvokdami, kad moralinio reliatyvizmo pasaulyje įmanoma bet kas ir kartu neįmanomas joks argumentuotas veiksmas. Panašu, kad reliatyvizmas iškasė pasauliui, kurį užvaldė, duobę, ir jau pats pasimetė savo sukeltoje sumaištyje. Kovojama su priešu, grasinančiu liberalioms demokratijoms ir tuo pačiu metu besiremiančiu liberalia strategija.
Gal tiksliau būtų informacinį karą vadinti brolžudišku karu? Liberalas žudo liberalą, o šį karą stebi visas likęs pasaulis ir tesugeba be argumentų emocingai palaikyti vieną iš liberalų, nors karas tarp liberalų pagal liberalią logiką apskritai turėtų būti neįmanomas. Nors stebime iliuziją, kančias patirti teks tikras – tokias, kurių jau nebepridengs liberalios pasakos.