M. Zingeris. Bėda, kai žmonės neturi humoro jausmo, bet turi galią

Šiomis dienomis prie kavutės Vilniuje mūsų vis dar, palyginus, saugioje šalyje, įsišnekėjau su pažįstamais paryžiečiais, užsiimančiais pažintiniu turizmu. Apie ką gi kalbėti šį sausį su prancūzais, jeigu ne apie „Charlie Hebdo“ žurnalistų žudynes. Negalėjau nepasiklausti: kaipgi čia yra, kad jaunuolis, gimęs Prancūzijoje ir išėjęs europietiškąjį švietimą Prancūzijos valstybinėje mokykloje (kur paskaitoma ir apie Apšvietos epochą, ir apie Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją) gali, tarkime, per kelis mėnesius būti perviliotas į viduramžišką pasaulėžvalgą kokio nors islamisto?

Paryžietis bejėgiškai nusišypsojo: „o mes ir patys sau keliame tokį klausimą“.

Akivaizdu, kad Europos musulmonų jaunimą į džichadą pastūmėja ir bendraamžių nuotaikos, ir menkos vidinės paskatos įsilieti į didžiąją gyvenamą visuomenę, ir kokie nors vietinės valdininkijos barjerai, ir jo šeimos pasaulėžvalga, atsivežta iš pokolonijinių šalių. Vis dėlto, jeigu Apšvietos amžiaus ir dabartinių Vakarų motinos Prancūzijos, dovanojusios Vakarams laisvės ir lygybės idealus, vaikai puola į šariato glėbį, o švietimas nesusidoroja su barbariško ekstremizmo ekspansija, pasakiau paryžiečiui, tai ant kokių klibančių kultūrinių atramų buvo statomas laisvos, liberalios, atviros visuomenės Europoje rūmai?

Ir vėlgi šypsena vietoje atsakymo. Atsiprašiau už mano retorinius klausimus, jie, ko gero, buvo ne vietoje ir ne laiku. Nuo žudynių Paryžiuje tebuvo praėjusi savaitė. 

Tačiau liberaliųjų demokratijų piliečius mobilizavo Prancūzijos miestuose vykusios kone keturių milijonų žmonių demonstracijos, solidarizuojantis su islamistų teroro Paryžiuje aukomis. Šios manifestacijos visam pasauliui, o ypač teokratijų ir autokratijų pavaldiniams parodė, kad pokolonijinio ir pokomunistinio pasaulio stabai ir vertybės nėra absoliučios, o norintys jas smurtu primesti susilauks vieningo atsako ginklo ir dvasios jėga. 

Po to įvyko riaušės ir masinės demonstracijos atviros ir laisvos visuomenės priešininkų islamo šalyse. Jos blogiausiu atveju kvietė žudyti, deginti, šaudyti už tą šventvagystę, geriausiu – sakė, kad žurnalistai prisiprašė. Kaip kad pasakė vienas musulmoniško Paryžiaus priemiesčio gyventojas: „Žurnalisto atsakomybė yra kaip vairuotojo. Nori vairuoti, turėk teises ir atsakyk už tai, ką darai.“

Fronto (tenka pavartoti šį žodį) linija eina ir per žiniasklaidą. 

Vakarų žurnalistai, kaip visuma, į manifestacijas pažvelgė pritariamai ir solidariai. Islamo šalių žiniasklaida, be retų išimčių, akcentavo kitką: reagavo neigiamai į šitokį Vakarų solidarumą arba, smerkė islamistų smurtą, bet kaltino ir aukas dėl provokatyvaus žurnalizmo. Kai kurie šių šalių leidiniai, perspausdinę „Charlie Hebdo“ karikatūras arba užrašę „Je suis Charlie“ buvo išimti iš apyvartos. 

Idėja, kad menus globalėjančiame pasaulyje reikia riboti, satyrai – šipint pieštuką turi daug šalininkų. Čia ir Rusijos Federacijos popai ir mulos, ir katalikybės bažnytininkai, jų yra ir tarp komentatorių solidžiuose Vakarų laikraščiuose.

Markas Zingeris

Kremliaus užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žygiavo solidarumo demonstracijoje Paryžiuje tikriausia tik iš užuojautos šeimoms ir dėl to, kad ir jis smerkia smurtą, o gal ir dėl to, kad įžiūrėjo galimybę bent jau eitynėse įveikti didėjančią Rusijos atskirtį nuo Vakarų. Vis dėlto sunku įsivaizduoti atstovą autoritarinės valstybės, įkalininusios „Pussy Riot“, pritariant „Charlie Hebdo“ pobūdžio politinei satyrai, kuriai šventųjų karvių nėra. Rusijoje įvyko didžiausia pasaulyje musulmonų demonstracija prieš tą šventvagiškąjį „Charlie Hebdo“. Prieš pat S. Lavrovui pasirodant Paryžiuje Maskvoje buvo areštuoti ir griežtai nubausti du žmonės už tai, kad iškėlė prie Kremliaus plakatą „Aš esu Šarlis“, ir žiniasklaidos priežiūros institucija – „Glavkomnadzor“ – išleido įspėjimą žiniasklaidai neperspausdinti „Charlie Hebdo“ karikatūrų. Kas be ko, Maskvoje areštuojama net ir už viešai rodomas Putino karikatūras. 

Filisterių proginė partija

Tarp atsisakiusių būti solidariais su aukomis iš prancūzų leidinio ir kai kurie mūsų publicistai. Visus, priekaištaujančius žuvusiems karikatūrų autoriams ir manančius, kad kūrybos laisvė yra daloma griežinėliais, pavadinčiau virtualia partija, susibūrusią į kompaniją drauge su šventikais iš Rytų ir Vakarų, nuosaikiais musulmonais iš Paryžiaus priemiesčių ir vietiniais bažnytininkais. Partiją pavadinčiau „Taip, Laisvė, bet...“ Tai būtų pasaulinė filisterių ( miesčionių) partija. 

Mes tokią savicenzūrą išėjome prie sovietų. Spektaklyje „Strazdas – žalias paukštis“, kurią Kauno scenoje buvo pastatęs Jonas Vaitkus, poetas turėjo dvi galvas. Filisteriai sako, kad ir nūnai laisvajame pasaulyje vienam ir tam pačiam asmeniui būtina turėti menininko širdį ir politiko galvą, žodžiu, kiekvienas turėtų tapti savo paties kultūros ministru. Šitokias savikastracijos pamokas draugai kultūrininkai ir draugai tikybininkai jau išėjom sovietmečiu. Šie „antišarlininkai“ lyg ir yra europietiškoje barikadų pusėje ir visi jie, be abejo, atmeta smurtą kaip atsaką į laisvės išdaigas ir „įžeidinėjimus“. 

Bet velniukas juk tūno plonybėse. Tai, kas slypi už to daugtaškio, ištarus „taip, laisvė, bet...“ ir buvo diskusijos su šiuo „antišarlininkų“ sparnu esmė. Idėja, kad menus globalėjančiame pasaulyje reikia riboti, satyrai – šipint pieštuką turi daug šalininkų. Čia ir Rusijos Federacijos popai ir mulos, ir katalikybės bažnytininkai, jų yra ir tarp komentatorių solidžiuose Vakarų laikraščiuose, kaip kad Tomo Barberio straipsnis „Financial Times“ (pasak jo, „Charlie Hebdo“ karikatūristai – bukagalviai, provokuojantys musulmonus) . N. Švidkoj, plataus akiračio liberalas ir netgi V. Putino patarėjas tarpkultūriniams ryšiams sutrinka (pašnekesys „Echo Moskvy“ redakcijoje), kai tenka nusakyti santykį tarp menininko laisvės ir atsakomybės globalėjančiame pasaulyje. Bet nereiktų įžeidinėti tikinčiųjų jausmų! 

Žmonės, kurie neturi humoro jausmo yra kažkuo nuskriausti gamtos. Tai tas pat, kas turėt pusę skrandžio – vien tik avižų košei. Bėda, jei tokių asmenų rankose – laisvės žymekliai ir kitokie galios instrumentai.

Markas Zingeris

Taip, nereikėtų. Bet negi leisi įžeidaus žmogaus refleksams ir kompleksams riboti laisvės teritoriją? O kūrėjas? Jeigu ribosime kūrėjo santykį su religiniais simboliais, tai kaip su kitais tabu – valstybės simboliais ir tautos autoritetais ir „tautų kiršinimu“ ir t.t. ir pan.? „Charlie Hebdo“ karikatūristams tai nepriimtina. O kitiems menininkams? Štai, išgarsėjus Rusijos filmui „Leviatanas“ Samaroje buvo grasinama teismais vietinio dramos teatro vyr. režisieriui, satyriškai suvaidinusio pravoslavų hierarchą. Ar ne geriau čia imti ir pasielgti kaip komedijų aktorius Rolanas Bykovas kadaise A. Tarkovskio „Rubliove“, nusimovęs kelnes ir parodęs visiems pliką subinę. Reakcija a la Charlie Hebdo! Beje, aptikau ir neįsižeidinėjančių „kulto tarnų“. Delfine Holvilleur (viena iš trijų Prancūzijos moterų-žydų dvasininkių) paskelbė Prancūzijos spaudoje eulogiją nužudytai „Charlie Hebdo“ skilčių autorei Elsai Cayat, ir pasekė sakmę iš Talmudo, kaip Dievas įsikišo į trijų teologų ginčą ir buvo paprašytas netrukdyti. Ponas Dievas nusijuokė ir tarė: „Mane įveikė mano vaikai!” Su Viešpačiu, pasirodo, galima ir pajuokauti.

O, štai, su jo „vaikais“ – toli gražu ne su visais. Apskritai, žmonės, kurie neturi humoro jausmo yra kažkuo nuskriausti gamtos. Tai tas pat, kas turėt pusę skrandžio – vien tik avižų košei. Bėda, jei tokių asmenų rankose – laisvės žymekliai ir kitokie galios instrumentai. 

Turbūt didžiausia iš publikacijų apžvelgiama tema Lietuvoje buvo Nidos Vasiliauskaitės poleminis straipsnis DELFI „Kodėl nereikia būti Šarliu“. Apžvalgoje straipsnį, manau, galima apibendrinti jo esminiais akcentais. N. Vasiliauskaitė „nėra Šarlis“ dėl to, kad karikatūros „spjauna ant ko tik nori“, yra įžeidžios ir vulgarios. Jai apskritai nėra priimtina „šarlizmo“ (jos terminas) kultūra, kai laisvė yra tolygi vulgarybei. Autorė stebisi, kodėl Žmogaus teisių aktyvistai, politikai ir apskritai publika žygiavo protesto prieš žurnalistų žudynes marše Paryžiuje. Empatija? Kam? „Tualetinio humoro“ autoriams? 

Ką gi, kitaip nei N. Vasiliauskaitė, manau, kad žmonės, nebijoję rizikuoti ir galop paaukoję gyvybę už įsitikinimus yra verti pagarbos ir nėra „bet kas, galintis turėti nuomonę“ . Beje, ,,vieno iš nužudytų karikatūristų George’o Wolinskio pieštukas jam pelnė Prancūzijos Garbės legiono ordiną. Antra, 3,7 mln. žmonių eitynės visoje Prancūzijoje ir, pirmiausia, Paryžiuje buvo didžiausia manifestacija šiuolaikinės Prancūzijos istorijoje, nuo tų dienų, kai buvo pasitinkami amerikiečiai ir generolo de Gaulle išvadavimo armija. O Prancūzijos Nacionalinė asamblėja šešios dienos po žudynių vieningai sugiedojo „Marselietę“, ir laikraščiai pastebėjo, kad parlamentarai, atstovaujantys priešingoms partijoms, šito nėra darę nuo 1918 m. Ar tai tik dėl nužudytų piešėjų ir žurnalistų, kurių darbas buvo „spjaudyti ant ko patinka“, arba įžeidinėti tikinčiųjų jausmus? Ar čia tik „empatija“?
Priežasčių „empatijai“ gali būti daugybė, tačiau tai nėra manifestacijų esmė. Pakanka perskaityti, kaip aiškino „Je suis Charlie“ ženkliuko segėjimą N. Vasiliauskaitei priimtinas autoritetas Salmanas Rushdie. Taip, sprendžiant iš nekrologų, iš eulogijų ir publikacijų „Paris Match“, „Liberation“, iš kalbų ir spontaniškų gėlių ceremonijų, pagaliau iš to, kad „pomirtinio“ Charlie Hebdo, pajamos yra skirtos nužudytojų šeimoms, empatija Paryžiuje liejosi per kraštus. Tačiau tai, kas vyko, geriau apibūdina paprastas paryžiečio, mindžikavusio naktį prie kiosko, laukiant naujojo „Charlie Hebdo“ numerio glaustas atsakymas „CBS News“ korespondentui. „Aš perku „Charlie Hebdo“, nes tai mano manifestacija – aš už laisvę.“ 

Poleminis straipsnis „Kodėl nereikia būti Šarliu“, mano galva, nukreiptas ne tik prieš prancūzų politinę satyrą tabloide „Charlie Hebdo“. (Paliksime nuošaly lietuviškos „Respublikos“ karikatūras, pasinaudojusias antisemitiniais stereotipais, besiradusias iš antivakarietiško mentaliteto ir specifinio posovietinio konteksto). Man pasirodė, jog tai N. Vasiliauskaitės reakcija apskritai į visuomenę pofroidinę, liberalią ir veik be jokių tabu. Tikriausia tą patį, ką ir apie „Charlie Hebdo“ „vulgarumą“ ir provokatyvumą N. Vasiliauskaitė pasakytų ir apie kai kurias šiuolaikines amerikiečių komedijas, apie komediantus prie mikrofono JAV (stand up comedians), tokius kaip Sara Silverman arba aktoriaus Jameso Franco „Comedy Central Roast“. Ten įžymybės komiškai „spirgina“ kolegas ir aukštus politikus ir taip yra pavaroma, kad bet kuri žvaigždė galėtų išvirsti iš jos švytinčių pusbačių. 

Laisvoje visuomenėje visi laisvi „įžeidinėti“, „įsižeidinėti“ (visa tai subjektyvios sąvokos) ir bylinėtis. Bet nelaisvi atsakyti bombomis ir automatų ugnimi. Europa kadaise praėjo ir tai, ir dabar su šituo ir vėl susiduria – smurtas prieš laisvę. Įbauginti europietišką kultūrą. Danijoje teroristams pavyko. Kopenhagos „Jylland Posten“, 2006 m atspausdinęs 12 pranašo Mahometo karikatūrų ir sukėlęs pasaulinį furorą, šiuo metu tiek įbaugintas, kad netgi neperspausdino, bent jau iš žurnalistinio solidarumo, kaip tai padarė daugybė Vakarų laikraščių, „Charlie Hebdo“ viršelių. Priežastis? Ją įvardijo Flemming Ross interviu Stephenui Sackurui, vedančiam BBC laidą Kietas pokalbis („Hard Talk“). Už juos anuomet mūru nestojo jų visuomenė, kaip už „Charlie Hebdo“ – prancūzai. Trūko solidarumo. Ir jis pridūrė, cituoju: „Būna, kad kardas laimi prieš žodį. Mūšis pralaimėtas. Bet ne karas.“

Kalbant apie menininkus Europoje, manau, kiekvienas kūrėjas laisvoje visuomenėje, jeigu tik jis jaučiasi apsaugotas nuo smurto, pasakytų štai ką. Jau verčiau „būsiu Šarlis“ negu išsiugdysiu vidinį cenzorių, kuris suėstų mano meninius impulsus kaip vėžys. Dėl to ir teisiniai bylinėjimaisi tampa drąsaus kūrinio kelio į visuomenę – tai reikštų jo raidos – dalimi. Kaip ir diskursas apie laisvę. Taip pat ir vidinės etinės dilemos žaizdrą, kuris yra natūrali kūrybinio pasaulio dalis tenka ištverti. Štai, satyriškai arba su sarkazmu pavaizdavai šeimos narį arba pažįstamą – ar tai nėra išdavystė? Ar neprispjaudei į dūšią artimajam?Ar nesityčiojai iš bejėgio, neįgalaus – ar nespardai, taip sakant, gulinčio? Jau vien tik jos, be išorinių kliūčių, yra pakankamai sudėtingos dėl to, kad meno tiesa – negailestinga, žodis ar linija, ar sceninis judesys turi būti tikslūs, ir nuklysti šiukštu net per plauką. Bet visa tai sprendžiama kiekvieno kūrėjo individualiai. O džichadistai siekia, kad mūsų kultūrą ir kūrybinę mintį ribotų ir nuolatinė smurto baimė. Jiems atsakė prieš dvi savaites Prancūzijos visuomenė: neišdegs. Filisterių partija mindžikavo lemiamu momentu.

Ir – apie „Charlie Hebdo“ karikatūrų „rasizmą“. Pasak N. Vasiliauskaitės. „Kam jau kam, o žydams ir krikščionims rankų trinti nederėtų – Šarlis ir jiems turi ką pasiūlyti: štai žydas pagal geriausias antisemitizmo tradicijas, o štai šv. Trejybė. Nuostabus sąmojis! (…) Tiesą sakant, čia tyras V. Tomkaus ir Zeppelino humoras(...) – rašo straipsnio autorė. – Beje, nuostabu, kad sukrutę Žmogaus teisių aktyvistai dabar karikatūrose nemato ne tik beskonybės, bet ir homofobijos, rasizmo, antisemitizmo, ir kartu su naciukais stoja ginti „žodžio laisvės“ spjaudyti ant ko patinka.“ Peržiūrėjau tas karikatūras, kurios, kaip teigiama, išprovokavo antpuolį. Kas be ko, pasitaiko ir vulgarokų, bet esant laisvai kūrybai be šitokių moralės ar estetikos požiūriu „prisvilusių blynų“ neapsieisi. O dauguma jų tiesiog sąmojingos, aštrios, aktualios ir pataiko į nervą, o tai ir yra, buvo ir bus politinės satyros tikslas.

Tačiau, pagalvojau, „žydo“ kaukė per Užgavėnes gali būti užgaulesnė, negu „Charlie Hebdo“ karikatūros. Štai, „Neliečiamieji 2“ pavadinimas – aliuzija į prancūzų filmą „Neliečiamieji“, kurio personažai neįgalusis turtuolis ir jį slaugantis imigrantas iš Afrikos. Ant žurnalo viršelių du personažai – judėjų ortodoksas, stumiantis musulmoną neįgaliojo vežimėlyje. Abu nuo viršelio unisonu šaukia : „Jūs neturėtumėte šaipytis!“ Antisemitizmas? Kai jie pirmadienį susirenka į redakcinį pasitarimą, jie apsvarsto savaitės temas su flomasteriais ir pieštukais rankose, nusikvatodami iš gyvenimiškų ir politinių situacijų absurdo, iš šventeivų ir veidmainingų politikų, ir veda liniją iki galo. 

Satyra turi būti kaip pirštu į akį. Nužudytas redaktorius pseudonimu Chabr – Šabras kartais perlenkdavo lazdą, pasirinkdamas viršelį, ir žinojo, kad rizikuoja būti patrauktas atsakomybėn, taip pat ir tai, kad gali būti nužudytas (iš islamistų laiškų). Bet politinei satyrai apynasrio neuždėsi. Tokie jau priesakai viduramžių aikštės teatro karaliaus juokdario, galėjusio leptelt viešai monarchui kokį nors „nesusipersk – tau karūna nukris“, blevyzgos Rablais personažų. Toks yra antiklerikalinių ir antimonarchistinių karikatūristų paveldas. N. Vasiliauskaitės pasaulėžvalga neapima aukšto–žemo pradų dichotomijos europietiškoje kultūroje, taigi neranda rakto į „Charlie Hebdo“ pobūdžio šaržus ir satyras.

„Pomirtinis“„Charlie Hebdo“

Skaitant Jemeno ir Saudo Arabijos Al Qaidos žurnalo „Inspire“ gruodžio numerį anglų kalba, akivaizdu, kad islamistai žiūri į pasaulinius reikalus plačiau, negu mūsų publicistai. Jie aiškiai suvokia, kad atakuodami Vakarų institucijas, atakuoja liberaliąją demokratiją Taigi, jiems Paryžius- europietiškos laisvės simbolis, o satyrinis tos šalies žurnaliukas – tos laisvės ploniausias ir jautriausias nervas. O apie naująjį numerį, kuriam viršelį sukūrė išlikęs gyvas karikatūristas Renardas Luzieras, žydų kultūrininkų ir intelektualų žurnalo „Tablet“ autorius Paulis Bermanas rašo, kad tai drąsiausias veiksmas žurnalistikos istorijoje, įskaitant ir 1898 m. Emilio Zola straipsnį „J’accuse“, nukreiptą prieš tuometinius antisemitus. Zola nerizikavo gyvybe, kaip nūnai naujojo „Charlie Hebdo“ numerio kūrėjai. Šis komentatorius vadina šmeižtu ir kaltinimus, kad karikatūristai buvo rasistai, nes, viena, jie piešdavo net ir simpatišką Mohamedą ir, antra, rasistai buvo ne kas kitas kaip trečiasis teroristas – košerinės Paryžiaus parduotuvės užpuolikas, apmokytas Islamo valstybėje ir šaudęs į pirkėjus dėl to,kad jie galimai buvo žydų kilmės. (Dėl to solidarumo maršas Paryžiuje buvo ir prieš antisemitizmą, ir tuo pačiu prieš kolektyvinės kaltės primetimą islamui ir musulmonams, ir prieš „rudąją“ europiečių reakciją į islamistų terorą, nešant šūkius ne vien tik „Aš esu Šarlis“, bet ir „Aš esu žydas“ ir „Aš esu Achmedas“ – tai nužudyto islamistų prie redakcijos policininko vardas).

Prisiminkime, ką nupiešė likęs gyvas redakcijos bendradarbis pomirtiniam„Charlie Hebdo“, sumaketuotam kairiųjų dienraščio „Liberation“ spaudos konferencijų salėje. Taip, ant žalios spalvos viršelių ir vėlgi pranašas Mohamedas ir jo skruostu ritasi ašara. Jis laiko atsukęs į skaitytoją užrašą „Aš esu Šarlis“o virš jo galvos parašyta: „Viskas atleista.“ Renardas Luzieras, vis dar negalintis atsigauti, Paryžiaus laikraščiams sako apie savo darbą : „(...) Atsiprašau,kad mes jį nupiešėme vėl, bet juk Mohamedas, kurį mes nupiešėme yra, be kita ko, verkiantis žmogus.“ 

Kas čia įžeidžiančio? Bent jau mūsų kultūros akimis pranašas Mahometas simpatiškas, žmogiškas, užjaučiantis. Ir ką gi, Pakistane dėl Vakarų pozicijos ir šio naujausiojo numerio, kaip žinoma, buvo sudegintas Prancūzijos kultūros centras, buvo žmonių aukų. Taip pat buvo riaušės Alžyre ir Nigerijoje, kur buvo deginamos bažnyčios, viešbučiai ir kavinės, priklausančios krikščionims. Ar dėl to kaltas karikatūristas Paryžiuje? Ar dėl to kalti kunigai Afrikoje? Ar kokie nors mitologiniai „žydai“? 

Deja, tai vyraujanti europietiška protausena, kuri net ir už islamistų terorą neprimeta kolektyvinės kaltės islamo tikybos žmonėms. Islamistai pasaulį mato kitaip. 

Kas belieka Europai? Kaip ir tas kolega paryžietis šiomis dienomis Vilniuje prie kavos, neturiu atsakymo. Tik tai, kad išeivių iš uždarų visuomenių parengimas įsilieti į vadinamas atvirąsias visuomenes tampa pirmaeiliu, gyvybišku uždaviniu, gal ir svarbesniu už visus euro pakilimus ir kritimus. Vienas iš karingiausių islamistų judėjimų Afrikoje „Boko Haram“ taip ir verčiamas – „prieš europietiškąjį švietimą“. Norėčiau, kad Lietuva priklausytų bendrijai, kurią sukūrė motina Europa (tegu motulė kartais ir buvo gan laisvo elgesio), o ne pasauliniam kalifatui, išpuoselėtam dykumų miražuose psichopato.

Lietuvoje po tos sausio 6-tos parašiau, „aš esu Šarlis“. Išreiškiau solidarumą ir užuojautą Vilniuje, Prancūzijos ambasadoje. O jūs, Nida, norite „nebūti šarliu“? Labai prašom. Nesuprantate tokio humoro? Ką gi, turim ką turim, ES spaudos kioskai ir be tos „lėkštos“ politinės satyros turės ką pasiūlyti. Aš, beje, nusipirksiu „The Newyorker“ – ten piešiniuose daugiau humoro, kurį mėgstu, ir mažiau satyros, tokios kandžios ir beatodairiškos, kaip tegali būti Prancūzijoje. Tačiau šį sausį, žvarbų ir kvepiantį paraku, mano palto kišenėje sutilpo ir tas pašėlęs prancūzų tabloidas. Je suis Europeen.