M. Zingeris. Kai Maskvos aktorius pratrūksta didžiarusiškomis tiradomis

Du plačiai žinomi aktoriai praėjusią savaitę viešai samprotavo apie kultūras, rases ir tautas. Ne personažų, o savo lūpomis. Tai Kirkas Douglasas, Brodvėjaus ir kino aktorius, Lietuvoje žinomas iš filmo „Spartakas“, ir Olegas Tabakovas, sovietinio ekrano ir Maskvos teatrų žvaigždė.

Du aktoriai, du veidai, dvi pozicijos. Kirkui Douglasui – 98 metai, jis yra sukūręs 90 vaidmenų ekranui, 10 knygų autorius, ir neseniai išleido poezijos knygą „Gyvenimas galėtų būti kaip eilės.“ Tai, ko gero, seniausias pasaulio poetas. Jo veidas atšiaurokas, kampuotas, taigi ir jo vaidmenys buvo herojiniai.

Olegas Tabakovas – Kirko priešingybė. Veidas jaunatviškas, apskritas, naivokas, bet ir, esant reikalui, valiūkiškas. Jo vaidmenys romantiški, komedijiniai, jam ir šiaip sąmojo netrūksta. Sovietmečiu pagarsėjo ir vėliau buvo uždarytas, o naujaisiais laikais buvo atkurtas jo teatriukas, sąmojingu pavadinimu „Tabakerka“ – Tabokinė. Apie jo teatrinę veiklą (130 vaidmenų) ir tarptautinius pastatymus, kurių buvo per 30, būtų galima rašyti ir žodingai, ir žavingai.
Bet mes ne „Wikipedija“, ir esmė kitur.

Šiomis dienomis abu aktoriai – žinomas amerikietis ir žinomas rusas – neišsiteko studijoje ar scenoje. Ėmė ir papūtė politinę dūdą karštiems įvykiams įkandin.

Douglasas Vyresnysis, JAV žiniasklaidos puslapius šiaušiant artėjančių prezidentinių rinkimų vėjui, respublikonų ir demokratų išminčiams ieškant temų, kurios pritrauktų rinkėją, žiebė straipsnį į „Huffington Post“, pavadintą: „Atviras laiškas Tam, kas taps Prezidentu“. Politinė veikla Kirkui Douglasui, beje, ne naujiena, jis tarp daugybės apdovanojimų, turi ir JAV prezidento apdovanojimą – Laisvės medalį.

Skaitant „Atvirą laišką“ tenka stebėtis. Negi tai, ką jis siūlo, neatėjo į galvą nei vienam kandidatų – tarkim, nei Jebo Busho, nei jo varžovės Hillary Clinton patarėjams?

JAV aktorius veteranas siūlo būsimam prezidentui, jei šis „nori jo balso“, oficialiai atsiprašyti už vergovę. Žinant istorinį nuotolį nuo vergovės laikų, tai būtų tas pat, kas paprašyti Rusijos prezidento atsiprašyti už Nikolajaus I laikų baudžiavą. Tačiau rasinė vergvaldystė ir jos paveldas, tai dalykas, sukeliantis daug daugiau kartėlio bei pagiežos, sudėtingesnis ir labiau traumavęs JAV visuomenę, negu rusus jaudina ligi šių laikų išlikęs jų vidutinio rinkėjo kone baudžiavinis mentalitetas.

Žodžiu, tai klausimai, audrinantys Amerikos piliečius. JAV kino apžvalgose ir socialinėje žiniasklaidoje pavasarį buvo plačiai aptarinėjami kito aktoriaus Beno Afflecko prisipažinimai, kaip jis buvo priblokštas, radęs vergvaldžių tarp savųjų protėvių. Kaip tai paveiks jo vidinę raidą ir jo kūrybą – dar bus matyti.

O Kirko Douglaso atviras laiškas paveikus ir platesniame kontekste. Šiomis dienomis JAV pasirodė klasikinio Harper Lee romano „To Kill a Mocking Bird“ („Nužudyk strazdą giesmininką“) antroji knyga, suredaguota iš atrastų autorės, sergančios Alzheimeriu, rankraščių. Naujoji knyga sukėlė sprogimą skaitančioje visuomenėje ir nusipelnė pirmojo „The New York Times“ puslapio. Juk I tomas buvo nuo seno įtrauktas į JAV vidurinių mokyklų privalomus skaitinius; jos herojus – advokatas Atticus Finch, kuris stoja Teksase prieš rasistų minią ir kukluksklaną, ir pasiekia juodaodžio vaikino, melagingai apkaltinto išprievartavimu, išteisinimo, buvo pilietinio ugdymo modelis pusšimtį metų. Ir štai, tos pačios autorės II knygoje tas pat Atticus Finc – pavyzdys kelioms amerikiečių generacijoms – pasirodo, pats ne be kaltės ir netgi pirmininkauja rasistinei „Amerikos piliečių draugijai.“

Tai tie, kurie sako, o kaipgi, bratcy, pamename jūsų Banionisa, Žalakevičiusa, Marcinkevičiusą, Mieželaitisa. Pamenam taip pat pieną ir sūrius. Ir saulę visi drauge palydėdavome Palangoje. Kaip buvo gera visiems drauge—kaip jus mylėjo Maskva!

Markas Zingeris

Idilė apsivertė aukštyn kojomis. Prietarai, romanistės akimis, glūdi giliau amerikiečių pasąmonėje, negu galėjome įsivaizduoti.

Štai kokioje Amerikoje jos seniausias aktorius paragino kandidatus ar būsimąjį prezidentą, kurio Baltieji rūmai, pasak Douglaso, pastatyti vergų, oficialiai atsiprašyti už vergvaldystę ir po jos sekusią segregaciją. „Negalime ištrinti istorijos, bet galime įsipareigoti, kad neapykanta būtų ištremta iš mūsų didžios šalies“ – rašo jis. Ir baigia: „Laukiantis atsakymo, Kirk Douglas.“

Beje, mes iš savos, lietuviškos patirties žinome, kokie sudėtingi būna tie atsiprašymai dėl prieštaringai vertinamos praeities, ir kaip jie sujudina visuomenę, kad ir ne tokią rafinuotą, ar politizuotą, ar įvairialypę kaip JAV. Nesunku prisiminti, kaip tamsuoliškai mūsų žiniasklaida reagavo į Lietuvos prezidento atsiprašymą Izraelio parlamente prieš dvidešimt metų – net ir liberalusis „Lietuvos rytas“ atsiliepė karikatūra, pašiepiančia atsiprašymą.

O ir Maskva, esant dabartinei administracijai, neatsiprašys Baltijos šalių už sovietinę okupaciją.

Apie atsiprašymas jaučio odas galima prirašyti. Ir štai, istorinį atsiprašymą būsimajam JAV prezidentui siūlo Holivudo ikona – žymus JAV kūrybinės inteligentijos atstovas. Gal ir dėl to, kad jo tėvas buvo išeivis iš Vakarų Baltarusijos, ir Holokaustas, kuris, kas be ko, yra rasistinio pobūdžio genocidas, ten, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo ypač nuožmus.

O dabar pastatykime šalia JAV aktoriaus–veterano mielą, mylimą, gerbiamą Olegą Tabakovą iš „Moskovskiji Chudožestvenyji teatr“. Toli gražu nebejauną, koks būdavo anų dienų ekrane. Ir Tabakovui taip pat, matyt, ši vasara neįprastai karšta. Kelios dienos prieš Kirko Douglaso viešą pareiškimą apie rasizmą JAV jis išreiškė savo požiūrį į Rusijos ir Ukrainos santykius. Ir jo mintis paviešino radijo stotis „Echo Moskvy“.

Jo tema taip pat užkabina, kaip sakoma, gyvą nervą. Bet ne Amerikoje, o Vilniuje ir Kijeve, gal ir dar kur nors „artimajame užsienyje“. Tema, aktuali visoms šalimas, atsiskyrusioms nuo SSRS.

Tiesa, aktorius vėliau gynėsi, kad čia bus ištraukta iš konteksto ir jis tik šiaip sau pleptelėjo, o žurnalistai pasigavo. Bet žodžio iš dainos neišmesi.

Štai santrauka to, kaip, kalbėdamas su žurnaliste, jis sulygino rusų ir ukrainiečių kultūras ir literatūras. Kas tie ukrainiečiai, kas jų kultūra, kalbėjo jis. Kaip galima su didžiais rusų rašytojais lyginti kažinkokį Panas Mirny ar Lesia Ukrainka, ar ką jie ten dar turi. Ir ,beje, Dovženkos kino studija galėjo išgarsėti tik žengdama į ateitį drauge su Rusija.

Gal ir nevertėtų viso to pedantiškai knibinėti. Kaip kad „Echo Moskvy“ naktiniame eteryje išmintingai pastebėjo rašytojas Dmitrijus Bykovas „visi kažkodėl mano, kad menininkas turi kalbėti vien teisingas mintis. O jam, kaip ir kitiems, leistina ir kvailystę pasakyti.“ Bet šis pasisakymas, manau simptomiškas. Kirkas Douglas nuo mūsų toli, o Tabakovas istoriškai ir geografiškai daug arčiau, ir santykis su juo dėl bendros, sovietinės patirties betarpiškesnis. Tad ir užgauna tam tikrą rezonuojančią stygą.

Išgirdome didžiarusiškomis tiradomis pratrūkusį Maskvos kūrybinį inteligentą, o juk tai tam tikro rusų inteligentijos sparno imperinė tradicija žvelgti į „periferines“ kultūras iš Maskvos varpinės. Tai tie, kurie sako, o kiek jums davė tarybų valdžia, turėdami galvoje, ką jums davė didžioji Rusija, kuomet Lietuva „klestėjo“ ir buvo SSRS „tautų brolijoj skambiausioji styga“.

Mano pažįstamų maskviečių rate (kūrybinė inteligentija) taip pat esu girdėjęs tokių intonacijų. Tai tie, kurie sako, o kaipgi, bratcy, pamename jūsų Banionisa, Žalakevičiusa, Marcinkevičiusa, Mieželaitisa. Pamenam taip pat pieną ir sūrius. Ir saulę visi drauge palydėdavome Palangoje. Kaip buvo gera visiems drauge—kaip jus mylėjo Maskva!

Be savikritiško požiūrio į praeitį kandys suėstų ir didį rusų teatrą, ir talentingą kiną, ir literatūrą.

Markas Zingeris

Koks švelnus buvo meškos glėbys!

Šitoks mąstymas tam tikros rusų inteligentijos dalies pasąmonėje glūdi taip giliai, kaip, drįstu pasamprotauti, rasizmas JAV pietuose. Toks mąstymas, paprasčiausia, nesąžiningas ir dėl to nėra ir inteligentiškas (suprantant inteligentą Čechovo dvasia).

Dabartinių nepriklausomų valstybių, besiradusių iš Raudonosios ir carų imperijos pakraščių, tam tikras kultūrinis periferiškumas turi daugybę priežasčių. Paminint bent kelias, imperija nuviliodavo į metropolijas geriausius iš geriausių, prigesindama talentus pakraščiuose (ukrainiečių ar lietuvių kultūros prievaizdas Kijeve arba Vilniuje buvo bjauresnis už jo viršininkus Maskvoje, nesgi visados perlenks lazdą, Maskvos prisibijodamas). Rusijos imperija buvo retgrogradinė, ukrainiečių net raštas buvo XIX a. nuožmiai cenzūros ribojamas teatruose, koncertuose, knygolaidoje (apie tai šia proga rašo Kijeve dirbantis apžvalgininkas, buvęs maskvietis Jevgenijus Kiseliovas) tuo pat metu kaip ir lietuviškos rašybos lotynišku raidynu draudimas.

Antra vertus dabar, kai Ukraina bando vystytis laisvai ir turi kultūrinių pasiekimų Vakaruose, Maskvos aktorius paleidžia gaidį: su mumis jūs viskas, be mūsų esate niekas. Taip, Tolstojaus „Ana Karenina“ pasaulyje nepalyginamai plačiau žinoma negu Mykolaičio Putino „Altorių šešėlyje“, o Taraso Ševčenkos dainos „Hliažu ja na nibo i dumku gadaju...“ posmas, išreiškiantis ukrainietiškos pasaulėjautos dainingą svajingumą ir platybes, žinomas rafinuotam skaitytojui nepalyginamai mažiau už peterburgiečio Osipo Mandelštamo „O niebo niebo ty mnie budešj snitsia(...)“ .

Bet ar dera mąstančiam kūrėjui atsainiai pašiepti slopintų tautų kultūrą, atsisukus į buvusios carų ir sovietų imperijos pakraščius, kurie dabar – nepriklausomos valstybės? Kaip miela būtų rusų šovinistams, jei visą istoriją iki pasaulio pabaigos ukrainiečiai, baltai, totoriai, užkaukazės tautos mūvėtų trumpomis kelnaitėmis ir džiaugtųsi iš Maskvos gavę saldainį. Buvusių didžiųjų kolonijinių valstybių Vakaruose politikai, žurnalistai, kultūrininkai – visi, išskyrus radikalus – vieningai pasmerktų savąją scenos ar kino žvaigždę, jeigu ji šitaip samprotautų apie buvusias kolonijas: mes jums davėme parlamentą, didžią kalbą ir pasaulinę kultūrą, o be mūsų jūs esate žemės kirminas ir pakylate tik su mumis.

Taip, kolonijose buvo įstaigtos ir suformuotos Vakarietiškos institucijos, betgi mainais už dirbtinę tapatybę ir pusvelčiui išvežamas žaliavas. Nekalbant apie represijas ir malšinimus. Vakarų šviesuomenė nepakęstų, kad visų akivaizdoje kas nors užmintų žmogui, po sunkios ligos besimokančiam vaikščioti, koją ir dar tą savąjį kulną pasukiotu.

Kai vienas žymiausių XX a. JAV romanistų, Nobelio laureatas Saulas Bellowas prieš gerus trisdešimt metų pašaipiai tarstelėjo žurnalistui : „Kas yra zulusų Tolstojus ir papuasų Proustas?“ jis buvo bemat visuotinai pasmerktas ir pasiaiškinimai, tokie kaip Olego Tabakovo 2015 m., „aš čia tik pašnekėjau mobiliuoju“ jam politinės reputacijos nepataisė.

Žodžiui, prasitarėte, maestro. Ką gi, kam nepasitaiko!

Bet jau kiti laikai, kitos ir dainos. Ir ne vien tik dėl to aš surašiau šiuos pamąstymus, kad jūsų protausena, mano manymu, užtraukta ant imperinio kurpaliaus. O, pirmiausia, dėl to, kad be savikritiško požiūrio į praeitį kandys suėstų ir didį rusų teatrą, ir talentingą kiną, ir literatūrą.