M. Zingeris. Kritus Borisui, nepamirškime Nadeždos

Pasaulinę žiniasklaidą sukrėtus žiniai apie tai, kad Maskvoje šalia Kremliaus nušautas charizmatiškas opozicijos lyderis Borisas Nemcovas (kurį vasarą galėdavai matyti ir Vilniaus šaligatvio kavinėse besibičiuliaujant su Lietuvos politikais) ir įsibėgėjant šiai istorijai, susijusiai ir su kovo 1 d. vykstančiu opozicijos mitingu „Pavasaris“, nustumiama į šalį kita drama, kuri neturėtų būti pamiršta.

Ne šiandien, tai ryt už grotų gali užgesti Nadeždos Savčenko gyvybė. Tad šios dvi pavardės – Nemcovo ir Savčenko – tampa politizuotos teisėtvarkos ir neapykantos viruso, kurį paskleidė visuomenėje valstybės kontroliuojama žiniasklaida, aukomis.

Keista, kad Ukrainoje, kovojančioje už išlikimą ir perpuvusioje nuo korupcijos tiek, kad vadai pameta likimo valiai kareivius, nusiuntę į skerdynių „katilus“, Gynybos ministerija ministerija, pasak „The Newyorker“, siunčia į frontą kareiviams skylėtus šalmus ir suplyšusias „neperšaunamas“ liemenes, o reketininkai užima solidžias pareigas, Ukrainoje, kur prezidentas priverstas kviestis užsienio piliečius jo valstybės reformuoti, nes nepasitiki ar laiko nekompetentingais vietinius tarnautojus, toje valstybėje yra aibės nuostabaus ir šviesaus jaunimo, kuris išstovėjo Maidaną. 

Kuris aiškiai suvokia, už ką kovoja. Už tai, kad priklausytų demokratiniams Vakarams su mumis visais, prieš ketvirtį amžiaus ištrūkusiais iš SSRS, kurią vadindavome tautų kalėjimu. 

Ir esama Ukrainoje tokių piliečių, kaip ši jauna moteris, pagrobta Rytų Ukrainoje, ir nūnai žūstanti RF. Kremlius bando vaizduoti, kad šios moters marinimas belangėje yra pagrįstas ir teisėtas. Kaip kad neseniai buvo kalėjiman „teisėtai“ nugrūsta daugiavaikė motina iš provincijos, neva išdavusi valstybę. (Apeliuojant visuomenės aktyvistams, jai pagaliau buvo pakeista kardomoji priemonė.) Kaip kad prieš aštuonerius metus kitame, Butyrkų kalėjime buvo kalinamas ne geriau, negu nacių kacete ir negyvai užspardytas auditorius Magnickis, išaiškinęs, kaip ir kokie valstybės pareigūnai apvogė valstybę ir užsienio investuotoją. (Jie ligi šiol nenubausti).

Įdomu, kad vieno žmogaus drama kartais mąstymui suteikia daugiau peno, negu nuolat besikartojanti statistika apie tūkstančius žuvusiųjų šio karo frontuose. Laikau būtina priminti Lietuvai apie Nadeždą Savčenko, nes ji jau, ko gero, vaduojasi mirtimi. Tikiuosi, kad ši jauna moteris šiomis dienomis dar gyva, nors per vieną paskutiniųjų atvesdinimų į teismą, ji jau nebenulaikė galvos ir sėdėjo veidu ant rankų, sudėtų ant stalo. Jos bruožai paaštrėjo, net ir iš nuotraukų matyti, kad veidas įgauna tą balkšvumą, kuris nuspalvina žmogaus odą vykstant negrįžtamiems pakitimams. Kovo 1 d. N. Savčenko badavo jau 77 dienas. Įrašau šią data, nes jos dienos gali būti suskaičiuotos.

Ukrainiečių karės vardas taip pat buvo įrašytas Kijevo premjerai filosofo ir publicisto prancūzų autoriaus Bernardo Henrio Levi pjesėn „Viešbutis Europa“. Spektaklis apie pavojus demokratijai ir ištižusius Vakarus, kilus naujiesiems iššūkiams Rytų Europoje, buvo pastatytas Kijevo Operos teatre minint Maidano metines. 

N. Savčenkos vardas yra įrašytas ir tūkstančių Rusijos piliečių kreipimesi į prezidentą Putiną, ir rašytojo Vladimiro Voinovičiaus, kadaise pagarsėjusio disidentiniu romanu apie sovietinę armiją „Pochoždenija soldata Ivana Čionkina“, asmeniškame laiške tuo pačiu adresu; ir žmogaus teisių gynėjos Jelenos Masiuk kreipimesi į Prezidentinę tarybą Pilietinės visuomenės vystymo ir žmogaus teisių klausimais. Dėl kardomosios priemonės N. Savčenko pakeitimo ir jos išlaisvinimo.

Tačiau Savčenko drama tai ne viešųjų ryšių akcija, jos gyvenimas gali nutrūkti bet kurią dieną. Nei Vakarai, nei, žinoma, Ukraina šito režimui nedovanotų. Galimai prie Magnickio akto, priimto JAV kongrese, prisidėtų koks nors „Savčenko aktas“. Kalėjimo sąlygomis galbūt jai galėtų pritaikyti intraveninį maitinimą (kaip kad kadaise sovietai jėga maitino Andriejų Sacharovą, paskelbusį bado streiką) , bet jos venos jau nebepriima net gliukozės, reikalingos širdžiai palaikyti. Buvusi Aidaro bataljono karininkė, pilotė badauja, protestuodama prieš kaltinamus karo nusikaltimais ir tai, kad ją jėga išvežė į Rusijos teritoriją. Prieš kelias savaites ji pasakė: „jie mano valios nepalauš“.
Jeigu ji šitaip mirtų N. Savčenko Ukrainoje neabejotinai taptų kone šventąja – tuo, kuo Prancūzijoje viduramžiais tapo Žana D’Ark, okupantų sudeginta ant laužo.

Kaip savo bloge nurodo Jelena Masiuk, byloje, pradėtoje dar praėjusiųjų metų gegužės 30 dieną pilotei gali būti pateiktas kolektyvinis kaltinimas, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos naudojo „uždraustus karybos būdus Donecko ir Lugansko liaudies respublikose“. Šituo kaltinami, beje, net 64 įtariamieji, tarp jų oligarchas Igoris Kolomoiskis ir ukrainiečių pareigūnas Arsenijus Avakovas. Tai gigantiška byla, kurioje apklausti, pasak teisininkų, jau netgi 90 283 žmonės. 

Ką jie beišsiaiškintų, jau dabar akivaizdūs trys dalykai. Pirmiausia, Rusija neturi jokio tarptautinės organizacijos mandato kištis į reikalus, vykstančius ne jos teritorijoje, o teisti už „karo nusikaltimus“ gali tik tarptautinis tribunolas, bet ne viena iš suinteresuotų pusių. Antra, byla yra kiaurai persunkta politika ir propaganda, ir vyksta aršios propagandinės kampanijos Kremliaus žiniasklaidos fone – kaip kad vieno šventiko parodymai per TV, kad Savčenko jį kankino. Po ukrainiečių „fašistų“ ant skelbimų lentos viename mieste neva „nukryžiuoto berniuko“ blaiviai mąstantys žmonės žino, kad valdžios TV propagandinės papliūpos nevertos supuvusio kiaušinio. Trečia, ir svarbiausia, kad, laikant Nadežda už grotų, ji be teismo pasmerkiama myriop. O juk ji galėtų gyventi, vykstant tyrimui Ukrainos ambasadoje arba neutraliame, saugomame name, kur ją lankytų kvotėjai ir advokatai. 

Jeigu Kremliaus kalėjime nutrūktų Savčenko gyvybės siūlas, tai taip sustiprintų ukrainietiškąją tapatybę ir kovinę dvasią, kad jos drama būtų, giliau pažvelgus, ne mažiau pavojinga „opolčencams“ negu JAV prieštankinės raketos „Javelin“. Ne vienas komentatorius tvirtina, kad jos vardu Ukrainoje — ir ko gero, ne vien tik toje šalyje – būtų pavadintos gatvės ir aikštės, ir koviniai lėktuvai. Net jeigu ji ir būtų, pagal Maskvos versiją, „nusikaltėlė“ ir „žudikė“, ji neturėtų būti pasmerkiama – ir be jokio teismo – myriop. Kam visa tai? Bet juk šitaip galima pasiklausti ir apie visa kruviną pasaulio istoriją – KAM VISA TAI? 

Juk niekas taip pat negali šiandien tvirtai ir išsamiai atsakyti į klausimą, kam ūmai Rusijai prireikė lieti kraują Rytų Ukrainoje, žvanginti ginklais Europos pasienyje ir jėga keisti pasaulio tvarką, pliurpiant pasaulio visuomenei tokius niekus, kuriuos gali nuryti nekramtę ir prie degtinės tik Kiseliovo ir Žirinovskio tiradų klausytojai. Absurdo teatras tęsiasi – vienijant rusakalbių pasaulį būtina taip supriešinti slavų tautas, kad jos kibtų viena kitai į gerklę ir kartu pakišti apžėlusį geopolitinio chuligano kumštį panosėn nuošalėje trypčiojančiam civilizuotam pasauliui. Kadaise, beje, buvo Kaune toks daktaras Rabinovičius, žilutėlis senukas išgyvenęs stalininius „valymus“. Begriūvant SSRS jis man pasekė daug įdomių istorijų , tarp jų ir tą, kaip kvosdavo „liaudies priešą“ anais laikais čekistai: spiria čebatu tarpkojin ir tuo pat metu riaumoja: „Kalinka, dainuok man Kalinką, garsiau. Ir kad man šoktum, kalės vaike, į taktą ir su pritūpimais!“. 

Pone Putinai, jūs nesubursite rusų pasaulio smurtu ir patyčiomis, ir tegu jūsų neapgauna rėksmingi putinistai, suvežti į kokį nors antimaidaną Maskvoje ir baubiantys nusigandusioms senutėms (kurias išvelka iš aikščių milicija, nes pastarųjų piketas nesankcionuotas) „Ru-si-ja blo-ga?! A-me-ri-kon va-ryk!“ arba „Putinas – visiems laikams“.

Šias, pone prezidente, pamokas mes jau praėjome. Mes taip pat žinome, kad istorija atkiša špygą kiekvienam, kas bando aklai kopijuoti praeitį.

Žiniasklaida šiomis dienomis taip pat mini, kad sovietų laikais protestuodamas badavo ir Krymo totorių vadas Mustafa Džemiliovas, o Sacharovas jį įkalbėjo nutraukti bado streiką. Manau, kad Nadežda Savčenko priverstinio maitinimo neatlaikytų, ji gali grįžti į gyvenimą tiktai griežtai prižiūrint medikams už kalėjimo ribų, bet gali ir apskritai nebetverti artimiausiomis dienomis. Manau, kad Lietuvos prezidentė, turinti aiškią poziciją dėl pavojų, atsklindančių iš Rytų, galėtų inicijuoti bendrą Europos valstybių vadovų kreipimąsi į Kremlių dėl šios ukrainietės. Tai galbūt leistų kai kuriems asmenims Kremliuje, kurie norėtų išsaugoti bent jau valdžios žmoniškumo ir demokratijos regimybę (šitaip jie veiks ir tragišku Nemcovo atveju), inicijuoti dėl Nadeždos Savčenko išskirtinę humanitarinę akciją ir jai pakeisti „kardomąją priemonę“.