M. Zingeris. Sakau ir vėl: „Je suis Charlie!”

Naujajame vaizdo įraše, pasirodžiusiame praėjusią savaitę, Al Qaidos vadeiva Aymanas al-Zawahris kreipėsi į jaunus musulmonus Vakaruose, ragindamas pasekti pavyzdžiu brolių Carnajevų, susprogdinusių bombą Bostono maratone, ir brolių Kouačių (Kouachi), sušaudžiusi praėjusią žiemą „Charlie Hebdo“ redakcijos Paryžiuje darbuotojus.

Islamistams nereikia preteksto tam, kad užsipultų laisvąją spaudą – laisvamanių pasaulio gyventojus būtina žudyti, sprogdinti ir jiems įvaryti baimės. Klaupkitės, šalaputriai, prieš dogmą!

Betgi tikra nuostabybė, kaip buvo įpratęs kadaise leptelti vienas Kompartijos pareigūnas, apsilankydamas naujoviškų menų parodose, kai vienoje barikadų pusėje su islamofašistais atsiduria ir Europos kairuoliai, ir neva korektiški (veidmainystė!) propaguotojai ypatingo minties drausminimo, kitaip sakant, „jautrumo tikinčiųjų jausmams“.

Taip pat Jungtinės karalystės – liberalios šalies – Tamsiaodžių teisininkų asociacija (Black lawyers association), pasak televizijos „Al Jazeera“, rengiasi teikti ieškinį Tarptautiniam kriminaliniam teismui dėl naujausių prancūzų satyros leidinio „Charlie Hebdo“ karikatūrų, susijusių su pabėgėlių krize.

Advokatas Peteris Herbertas, asociacijos pirmininkas tviteryje parašė, kad „Charlie Hebdo“ „yra idėjiškai bankrutavęs, rasistinis ir ksenofobiškas leidinys, atstovaujantis Prancūzijos moralinę degradaciją.“

Taip, tai kandu. Tai žiauru. Net ir skandalinga. Bet argi ne tokia turi būti satyra, kurios taikinys – ne pats skęstantis ar nuskendęs vaikas, o pabėgėlių ir migrantų krizės pasekmės ir Europos valstybinė mašinerija, nesugebanti nuspėti iškylančių pavojų.

Markas Zingeris

Taigi, komentatoriams įvairiose šalyse, besijaudinantiems dėl žmogaus teisių pažeidimų, diskriminacijos, įžeistų tikinčiųjų, ir vėl pasitaikė proga įgelti tiems, kas šių metų sausį palaikė „Charlie Hebdo“, žingsniuodami Paryžiuje šimtatūkstantinėje demonstracijoje su plakatais „Je suis Charlie“ – „Aš esu Šarlis“.

Nūnai naujausiame leidinyje atspausdintos karikatūros susilaukė Rusijoje ne tik profesionalių žurnalistų, bet ir, pavyzdžiui, smarkuolės Marjanos Naumovos, keturiskart pasaulio čempionės tarp paauglių spaudžiant štangą gulomis komentaro radijui „Echo Moskvy“, pavadinto „Ei, jūs vis dar Šarlis?“ ir prikabinusios prancūzų karikatūristams pamėklių (upyri) etiketę.

Tačiau kiti „Echo Moskvy“ komentatoriai, tokie kaip rašytojas, humoristas Viktoras Šenderovičius, taip pat ir kitame pasaulio krašte žurnalistai iš „Jerusalem Post“, pritariantys šiai Paryžiaus satyrikų publikacijai, teigia, kad „Charlie Hebdo“ sarkazmas yra preciziškai tikslus ir nukreiptas prieš sočių europiečių biurokratiją ir veidmainystę migrantų krizės akivaizdoje.

Ką vaizduoja šios dvi karikatūros „pabėgėlių temomis“? Vienoje figūra, primenanti Jėzų, eina vandeniu (Evangelijų epizodas), o šalia iš gelmių styro aukštielninko vaiko kojytės. Užrašas skelbia: „Krikščionys vaikšto vandenimis“ ir „Musulmonų vaikai nuskęsta.“ Kitoje – kontūrais perpaišyta plačiai žinoma ir milijonus žmonių pribloškusi mažamečio siro, bangų išplauto į pakrantę, nuotrauka, o šalia makdonaldo užrašas su linksmo klouno piešiniu skelbia: „Meniu vaikams – du patiekalai už vieno kainą“. Karikatūros pavadinimas, užrašytas virš vaiko kūnelio: „Taip arti tikslo.“

Ir be šių karikatūrų ant „Šarlio“ visados grieš dantį margas politinis choras: barbariški islamistai, jų vaizdajuostėse dudenantys pranašystes ir prakeiksmus, politkorektiškumo kromelninkai, giedantys tame pačiame chore laibais balsais, visokiausio plauko dešiniųjų cypdavatkės ir tie politikai, kurie žodžiais už laisvę, bet jos – tikrosios kūrybinės laisvės – prisibijo kaip vampyras česnako. Nes ji išpurtytų pjuvenas jiems iš galvų.

Markas Zingeris

Ar tai pasityčiojimas iš mažamečio siro? Juk akivaizdu, kad jis tapo dviguba auka ir jo tėvų, siekusių geresnio gyvenimo, vietoje to, kad liktų Turkijos pabėgėlių stovykloje, ir Vakarietiškos biurokratijos. Kanadoje, kur jie vyko, opozicija verčia peržiūrėti imigracijos įstatymą.

Kaip žinoma, Ayno Kurdžio mirtis, tiražuojama žiniasklaidos, buvo ir požiūrio į pabėgėlius ar migrantus, kaip juos bepavadintum, takoskyra. Po šito Angela Merkel paskelbė sirų pabėgėliams be išlygų atkelianti Vokietijos vartus.

Ir štai atsiliepė Prancūzijos satyros plačiausiai žinomas leidinys. Taip, tai kandu. Tai žiauru. Net ir skandalinga. Bet argi ne tokia turi būti satyra, kurios taikinys – ne pats skęstantis ar nuskendęs vaikas (ir patys karikatūristai, beje, turi vaikų, o ir koks psichiškai sveikas žmogus juoktųsi iš tragedijos?), o pabėgėlių ir migrantų krizės pasekmės ir Europos valstybinė mašinerija, nesugebanti nuspėti iškylančių pavojų. Tenka apgailestauti, kad daugybės skaitytojų ir žiūrovų – ir Europoje, ir nelaisvose ar suirutės apimtose šalyse – suvokimas yra toks tiesmukiškas ir ribotas.

Žmogui, pažįstančiam satyros žanrines galimybes, ir žinančiam politinį šių dienų kontekstą, akivaizdu: tai sarkazmas ir nuoskauda dėl šiuolaikinio pasaulio kontrastų, dėl žmonių iš turtingų ir sugriautų šalių padėties skirtumo. Tokia satyra yra ir visados buvo parankus ir aštrus ginklas žmoniškumo barikadose. „Charlie Hebdo“ piešiniai nukreipti prieš visokių imigracijos departamentų biurokratiją užkalkėjusiomis kraujagyslėmis, prieš alubarių parapijinį patriotizmą, prieš sočią, raugėjančių tautiniais marinatais europiečių gyvenseną, pasaulyje vykstant klaikiems dalykams. Tai skaudi tema. Į ją atliepta atvira širdimi.

O ir be šių karikatūrų ant „Šarlio“, turinčio drąsos išlaikyti kandžios satyros stilių ir sarkastiškus visuomenę šokiruojančių įvykių komentarus, tęsiant nužudytų 11 bendradarbių kūrybą, visados grieš dantį margas politinis choras: barbariški islamistai, jų vaizdajuostėse dudenantys pranašystes ir prakeiksmus, politkorektiškumo kromelninkai, giedantys tame pačiame chore laibais balsais, visokiausio plauko dešiniųjų cypdavatkės ir tie politikai, kurie žodžiais už laisvę, bet jos – tikrosios kūrybinės laisvės – prisibijo kaip vampyras česnako. Nes ji išpurtytų pjuvenas jiems iš galvų.

Kaip tik dėl to aš ir vėl pakartoju. „Je suis Charlie.“

Kaip rašė Goethe paskutinėse Fausto eilutėse, už laisvę tenka kovoti kasdieną. Man su „Charlie Hebdo“ už laisvę kovoti yra linksmiau ir prasmingiau.