NATO pasirinkimas: būti ar nebūti?

2014 m. Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) švenčia 65 metų įkūrimo jubiliejų, o taip pat didžiausios plėtros, kai buvo priimtos net 7 naujos aljanso narės, dešimtmetį. Vis dėlto, nepaisant šių sukakčių, iškyla daugybė klausimų dėl aljanso gyvybingumo, veiksmingumo ir pagrindinių jo tikslų. Šios diskusijos itin sustiprėjo po Rusijos invazijos į Ukrainą, kuri gali duoti naują impulsą NATO vaidmens persvarstymui.

NATO užkulisiuose netgi subtiliai juokaujama, kad jeigu ne Rusijos agresija prieš Ukrainą, NATO viršūnių susitikime, kuris numatomas 2014 m. rugsėjį Jungtinėje Karalystėje, nebūtų apie ką kalbėti. Tai rodo, kad naujų misijų už Euroatlantinio regiono ribų bei naujų NATO veikimo sričių nepakanka aljanso gyvybingumui išlaikyti.

Rusijos veiksmai Ukrainoje ir dabartinė Maskvos pozicija tarptautinėje erdvėje suteikė naują impulsą diskusijoms dėl NATO ateities. Pastaroji tema vyravo 2014 m. balandžio 3–4 dienomis vykusioje Vilniaus konferencijoje „NATO Open Door: Ten Years after the „Big Bang“. Konferencijoje svarstyta, ar 5-asis Vašingtono sutarties straipsnis vis dar yra veiksnus ir kiek NATO nutolo nuo savo ištakų, kai pagrindinė aljanso paskirtis buvo Sovietų Sąjungos sulaikymas.

Po Šaltojo karo NATO Rusiją laikė partnere, kuri, kaip parodė vykstantys procesai, nebuvo patikima. Vis dėlto, aljanso narės buvo linkusios ignoruoti Rusijos siunčiamus negatyvius signalus, NATO–Rusijos Tarybos (kuri buvo tapusi Rusijos nepasitenkinimo NATO išsakymo formatu) neveiksnumą, jos agresyvius veiksmus (prieš Gruziją). Rusijos, kaip galimo grėsmės šaltinio, tema aljanse buvo tapusi savotišku tabu. Šiame kontekste aljanso narės, kurios akcentavo griežtesnių pozicijų Rusijos veiksmų atžvilgiu būtinybę, laikytos paranojiškomis.

Net ir šiandieninėje situacijoje dalies Vakarų Europos valstybių (Nyderlandai, Ispanija, Prancūzija, Italija) pozicijos Rusijos atžvilgiu nesikeičia. Šios valstybės, perfrazuojant analitiką Davidą J. Smithą, vis dar „nemato meškos kambaryje“. Todėl kyla natūralus klausimas, ar NATO yra pasiruošusi ginti esmines vertybes – demokratiją, valstybės suverenitetą, sienų neliečiamumą.

Ar NATO apskritai yra pajėgi jas ginti?

Tik 4 aljanso narės skiria 2 proc. ir daugiau gynybai nuo bendro vidaus produkto (JAV, Graikija, Estija ir Jungtinė Karalystė). Dauguma aljanso narių Europoje yra tapusios išlaikytinėmis gynybos srityje. NATO narių Europoje gynybos finansavimo vidurkis nuo 1990 m. sumažėjo nuo 2,5 proc. BVP iki 1,6 proc. BVP 2013 metais. Tokios tendencijos demotyvuoja JAV rūpintis Europos saugumu.

Kartu pastebėtina, kad NATO plėtra į Baltijos šalis, Vidurio Europą ir Balkanus, nors ir pakeitė geopolitinę Europos architektūrą, tačiau nesustiprino aljanso gynybinių pajėgumų, nes naujai priimtose narėse gynybos infrastruktūra buvo vystoma nepakankamai. Svarbiausios JAV karinės bazės Europoje net ir po 2004 m. plėtros vis dar lieka „senosiose“ NATO narėse. NATO oro policijos misija Baltijos šalyse iki šiol nėra aprūpinta pakankama infrastruktūra. Šiaulių Zoknių karinių oro pajėgų bazėje naikintuvų skaičių padidinus iki dešimties, daugiau kaip pusė naikintuvų nėra laikomi angaruose.

Šiame kontekste stebina ir tai, kad pačios Baltijos šalys, kurios puikiai suvokia ir akcentuoja Rusijos keliamą grėsmę, neskiria pakankamo finansavimo gynybai. Lietuva gynybai skiria vos 0,78 proc. BVP, o Latvija – 0,9 proc. BVP. Galima kelti retorinį klausimą, ar šalį, kuri yra nepasirengusi gintis, vienareikšmiškai turi ginti kitos NATO narės?

Baltijos šalių gynybai yra svarbūs Baltijos valstybių santykiai su kaimynais. Atsižvelgiant į Baltijos šalių gynybos galimybes, Lenkijos svarba yra milžiniška. Be to, Lenkija tampa tam tikra aljanso lydere Europoje, kuri yra pasirengusi imtis atsakomybės, gintis ir ginti. Baltijos šalys Lenkijos gynybai taip pat yra itin svarbios, todėl alternatyvų bendradarbiavimo gilinimui nėra. Skandinavijos regionas nors ir yra svarbus Baltijos šalių gynybai, tačiau Lietuva vienu metu negali būti dviejų regionų nare, be to nei Švedija, nei Suomija nėra NATO narės, o jų gynybiniai pajėgumai nelygintini su Lenkijos.

Valstybės galimybės efektyviai gintis priklauso ne tik nuo tokių komponentų kaip adekvatus finansavimas, geri santykiai su partneriais, bet ir politinės valios, veiksmingos ir nuoseklios politikos, gebėjimų mobilizuoti pilietinę visuomenę bei analitinių pajėgumų. Deja, tik mažuma Lietuvos politikų skiria deramą dėmesį užsienio ir krašto apsaugos politikoms, tai iliustruoja ir menkas dalyvavimas vykusioje Vilniaus konferencijoje, kurioje buvo pasiūlytos idėjos ir alternatyvios stiprinanti NATO ir Baltijos šalių gynybą.

Latvijos ambasadorius Imants Liegis siūlė stiprinti NATO teritorinę gynybą, peržiūrėti grėsmių sąrašus ir sukurti atitinkamus atsakymo instrumentus ir priemones, akcentavo kovos su propaganda stiprinimą visose NATO narėse. Lenkijos Senatorius Bogdanas Klichas teigė, kad šiuo metu svarbiausias tikslas yra aljanso konsolidacija ir praktinės gynybos dimensijos stiprinimas. Visa tai pasireikštų per sprendimus dėl bendrų plataus pobūdžio pratybų, karinių pajėgų dislokacijos pobūdžio, dislokuojant ne tik JAV karines pajėgas, bet ir kitų NATO narių pajėgas.

Analitinio centro Jungtinėje Karalystėje vadovas Chrisas Donnelly'is ragino NATO valstybes nares prisiminti, kad pirmiausiai tai yra politinis aljansas ir nebijoti kelti sudėtingų problemų. Brookings instituto (JAV) analitikas Steven Pifer akcentavo glaudesnio bendradarbiavimo tarp NATO ir Europos Sąjungos būtinybę, teigdamas, kad krizinėse situacijose šios bendrijos turėtų papildyti viena kitą ir dalintis atsakomybe.

Kaip ir aljansas, Baltijos šalys turėtų gilinti tarpusavio karinį bendradarbiavimą pirmiausia – dėl išteklių paskirstymo. Tai yra mažos šalys, todėl kaštai maksimaliai užsitikrinant individualius gynybos pajėgumus yra didesni nei bendradarbiaujant ir pasiskirstant atsakomybės sritimis, planuojant bendrus ginkluotės ir kovinės įrangos įsigijimus. Kaip pabrėžė Estijos prezidento patarėja saugumo politikos klausimais Merle Maigre, reikėtų stengtis atsikratyti nuostatos, kad Baltijos šalys yra „naujosios“ NATO narės, kuriomis turėtų rūpintis kitos aljanso narės. Baltijos šalys savo dalyvavimu karinėse operacijose įrodė, kad geba prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti NATO iškeltas užduotis, šiuos įsipareigojimus turėtų įgyvendinti ir krašto apsaugos finansavimo srityje.

Rusijos agresija Ukrainoje yra esminis momentas, kuris verčia aljansą apsispręsti, ar jis yra pasirengęs grįžti prie savo pradinio vaidmens, kai valstybės narės stiprina gynybos pajėgumus, tarpusavio bendradarbiavimą ir adekvačiai reaguoja į iššūkius. Priešingu atveju, kaip pastebėjo ambasadorius Antanas Valionis, jeigu NATO nebus pasirengusi inicijuoti 5-ojo Vašingtono sutarties straipsnio, aljansas išnyks.