Pavojingiausia Amerikos moteris – litvakė iš Vilijampolės

Vienoje šią moterį įamžinusioje nuotraukoje matome ją kalbant skrybėlėtų amerikiečių vyrų miniai iš automobilio su nuleidžiamu stogu. Ji stovi vienplaukė, sustingusi ikoniškame oratoriaus judesyje – iškėlusi kairę ranką virš skrybėlių jūros smiliumi rodo kažkur į tolį. Panašūs kadrai iš Emmos Goldman gyvenimo ir nuotrupos iš jos kalbų pelnė šiai Kaune, Vilijampolėje, 1869 m. gimusiai litvakei pavojingiausios Amerikos moters vardą.

Lietuvoje Goldman vis dar beveik nežinoma, nors prieš šimtą metų jos kalbos gąsdino JAV saugumą, kėlė nerimą Rusijos Komunistų partijai, o dabar jos tekstai skaitomi Vakarų universitetuose kaip socialinės ir politinės kritikos klasika. Netrukus knygynuose pasirodysianti Emmos Goldman rinktinė „Anarchizmas ir kitos esė“ (iš anglų kalbos vertė Lina Žigelytė, išleido „Kitos knygos“) yra pirma proga lietuvių kalba išsamiai susipažinti su jos idėjomis ir išsklaidyti gausybę mitų, siejamų ir su šios anarchistės gyvenimu, ir su anarchizmu.

Goldman vardas apipintas daugybe mitų, nes jiems plisti padėjo neeilinės jos gyvenimo aplinkybės. Žurnalistai ją vadino ir šėtonu, ir anarchizmo didkunige. Kol Goldman maždaug tris dešimtmečius gyveno Jungtinėse Valstijose, saugumo tarnybos jai suversdavo kaltę už beveik visus politinio smurto protrūkius. Feministės iki šiol mėgina išsiaiškinti, ar tikrai ji į JAV kontrabanda vežė kontraceptines priemones. Lesbietėms smalsu, kodėl savo biografijoje iškalbingoji oratorė nutyli apie pusšimtį išlikusių meilės laiškų, kuriuos jai parašė viena aistringa gerbėja.

Aistringa Goldman kova už individo laisvę neatsiejama nuo jos patirčių. Dėl finansinių aplinkybių ir Rytų Europoje plitusio žydų tautybės asmenų persekiojimo, jos šeima nuolat keitė gyvenamąją vietą. Būdama 13 metų, ji jau buvo pagyvenusi ir dabartinėje Latvijoje, ir Karaliaučiuje, ir Sankt Peterburge. Į JAV Goldman emigravo bėgdama nuo suplanuotos santuokos. Jai buvo šešiolika, ji visiškai nemokėjo anglų kalbos.

Išgarsėti tarp Amerikos anarchistų padėjo jidiš ir vokiečių kalbų žinios, nes į mitingus susirinkdavo daugybė imigrantų. Už savo pasisakymus ši agitatorė ne kartą kalinta. Kai dėl politinių persekiojimų jai nebuvo kur apistoti, Goldman apsigyveno viešnamyje – prostitutės vienintelės sutiko suteikti laikiną prieglobstį. Beje, Goldman ne kartą gynė sekso industrijos darbuotojų teises ir peikė tuos, kurie prostitucijos priežastimi laikė ne kapitalistinę sistemą, o supuvusią dorovę. Moralizuojantiems dorovės sargams Goldman metė iššūkį ir pasisakydama už laisvąją meilę. Ji turėjo ne vieną meilužį.

„Anarchizmas ir kitos esė“ yra pirmoji pačios Goldman 1910 m. sudaryta knyga. Čia ji rašo apie alternatyvų švietimą, patriotizmą, prostituciją, meną ir daugybę kitų temų, kurios įrodo platų akiratį. Knygoje skaitytojai taip pat ras pirmajame angliškame leidime pasirodžiusį Goldman biografijos eskizą, kurio autorius – ją pažinojęs čekų anarchistas Hippolytas Havelas. Lietuviškajam leidimui istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė parašė post scriptum apie anarchistinės filosofijos sklaidą Lietuvoje Nepriklausomybės priešaušrio ir tarpukario metais.

Goldman tekstai – tai toliaregiško mąstymo pavyzdys. Ji perspėjo, kad kovoje už moterų teises nebus išvengta trinčių dėl klasinių skirtumų, ir nuspėjo, kad JAV kalinimo įstaigų ir kalinių tik daugės. Goldman pasisakė už lyčių lygybę, bet negailestingai peikė tas moteris, kurios laikė save pranašesnėmis už vyrus vien dėl savo lyties. Goldman tapo viena pirmųjų kovotojų už lytinį švietimą nuo mažens, mat dirbdama akušere vargingose Niujorko imigrantų bendruomenėse matė, kad žinių apie kontracepciją trūkumas žlugdo ypač vargingas šeimas.

XIX-XX a. sandūroje galingiausioms pasaulio valstybėms skiriant gausias lėšas ginklavimuisi, Goldman agitavo prieš militarizaciją. Jos pasisakymai prieš karo prievolę Pirmojo pasaulinio karo metais tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu JAV saugumo tarnybų kantrybės taurę. Būtent agitacija prieš karo prievolę grindžiama Goldman deportacija iš JAV į Rusiją 1919 m.

Goldman, kaip ir daugybė kairiųjų, daug tikėjosi iš Spalio revoliucijos, bet atsidūrusi Rusijoje greitai perprato bolševikų tironiją. Dėl negailestingos kritikos jų atžvilgiu Goldman atstumti suskubo net nemaža dalis Vakarų valstybių kairiųjų. Tironiškų politinių režimų kritika neapsiribojo bolševizmo išpeikimu. Vokietijoje stiprėjant nacizmui, bet daugeliui vis nesiryžtant viešai pasmerkti Adolfo Hitlerio, Goldman savo nuomonę amerikiečių žurnalistams išsakė vienu sakiniu: „Jo aš nepažįstu ir pažinoti nenoriu.“

Šios Vilijampolėje gimusios anarchistės gyvenimas šiandien daugeliu prasmių sukelia panašias reakcijas, kurias iššaukia žodis „anarchizmas“. Abu neišvengia skubotų kaltinimų smurto skatinimu ir priekaištų dėl naivaus idealizmo. Abu kartais žavi, o kartais glumina.

DELFI skaitytojams siūlome keletą fragmentų iš Emmos Goldman knygos „Anarchizmas ir kitos esė“, kurie įrodo, kad ir po šimto metų daugybė jos pastebėjimų išlieka aktualūs – taip pat ir šiandienos Lietuvai.

Apie anarchizmą:

„Kraują stingdantys pasakojimai apie anarchizmą audrina neišmanėlių emocijas. Kai oponuojama šiai filosofijai ir jos šalininkams, nelieka padorumo ribų. Jei nemąstoma, anarchizmas tampa tuo, ką vaikas laiko tipišku blogiečiu, – tai viską praryti norinti juoda pabaisa, trumpiau tariant – griovimas ir smurtas.

<…>Sakoma, kad pasmerkimas reikalauja mažiau protinių pastangų nei mąstymas. Visuomenėje išplitęs proto išskydimas tą tik patvirtina. Užuot gilinęsi į bet kokios idėjos esmę, nagrinėję jos kilmę ir reikšmę, dauguma žmonių linkę arba ją apskritai pasmerkti, arba remtis paviršutiniškumais ir išankstinių nuostatų sukurtais neesminių dalykų apibrėžimais.

Anarchizmas ragina žmogų mąstyti, tyrinėti, nagrinėti kiekvieną teiginį; norėdama pernelyg neapsunkinti vidutinio skaitytojo protinių pajėgumų, aš taip pat pradėsiu apibrėžimu ir jį išplėtosiu. ANARCHIZMAS – naujos socialinės tvarkos filosofija, kuri remiasi žmogaus sukurtais įstatymais nevaržoma laisve; teorija, teigianti, kad visos valdžios formos grindžiamos smurtu, todėl jos netinkamos, kenksmingos ir nebūtinos.

<...>Anarchizmas nėra karinė programa ir pastovumas; jis reiškia maištingą dvasią,
skirtingais būdais sukylančią prieš viską, kas stabdo žmogaus raidą.“

Apie moterų emancipacijos trūkumus:

„Didžiausi šių dienų emancipacijos trūkumai – tai dirbtinis susikaustymas ir menkaverčio padorumo siekis, – dėl jų moters sieloje atsiranda mėgautis gyvenimu trukdanti tuštuma. Kartą pasakiau, kad naujajai moteriai senamadiška motina ir namų šeimininkė, kurios rūpinasi mažylių laime bei mylimais artimaisiais, yra artimesnės nei tariamai emancipuota sesuo. Emancipacijos pasekėjos suskubo paskelbti mane laužo nusipelniusia eretike. Dėl aklo uolumo jos neperpranta, kad lygindama sena ir nauja tik norėjau įrodyti, jog dauguma mūsų močiučių buvo gyvesnės, linksmesnės, sąmojingesnės ir tikrai paprastesnės, geraširdiškesnės ir ne tokios susikausčiusios kaip galybė mūsų emancipuotų išsilavinusių moterų, užtvindžiusių universitetus, mokslo šventoves, raštines.“

Apie moterų seksualumo varžymą:

„Ypač kalbėdamas apie moterį, puritonizmas iškreipia žmogaus kūno reikšmę bei funkcijas, tad ji yra pasmerkta susilaikyti, nerūpestingai gimdyti paliegusią rasę arba užsiimti prostitucija. Tai tikras nusikaltimas žmoniškumui, ypač įvertinus to padarinius. Iš netekėjusios moters reikalaujama visiško seksualinio susilaikymo, kitaip ji laikoma ištvirkusia ir puolusia, todėl išsivysto neurastenija, nevaisingumas, depresija, daugybė nervinių sutrikimų, tokių kaip nuovargis, abejingumas aplinkai, nemiga ir polinkis nuolat galvoti apie seksualinius geismus bei fantazuoti.

Nepagrįstai ir su pražūtingais padariniais peršamas visiškas susilaikymas greičiausiai paaiškina ir tai, kodėl lytys protauja skirtingai. Freudas mano, kad daugybės moterų intelektas yra silpnesnis, nes dėl nuslopinto seksualumo jų mąstymas suvaržomas. Puritonizmas numalšina įgimtą netekėjusios moters seksualinį geismą, o šios moters ištekėjusiai seseriai linkima amžino vaisingumo. Ne tik linkima – ilgą laiką seksualinius geismus tvardžiusi moteris verčiama gimdyti, net jei jos sveikata silpna ar nepriteklius neleidžia turėti gausios šeimos. Prevencija – net kai taikomos moksliškai saugiomis laikomos priemonės – griežtai draudžiama, o kalbėjimas apie tai laikomas nusikaltimu.

Dėl puritoniškos tironijos dauguma moterų greitai pripažįsta, kad jų sveikata sušlubavo. Jos visiškai nebegali rūpintis vaikais, nes yra paliegusios ir išsekusios. Dėl to ir dėl ekonominio spaudimo daugybė moterų renkasi ne gimdyti, o rizikuoti savo gyvybe. Abortai Amerikoje daromi neįtikėtinai dažnai. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, šimtui nėštumų tenka septyniolika abortų. Šie bauginantys skaičiai įvardija tik tuos atvejus, apie kuriuos sužino gydytojai. Kadangi šią veiklą būtina laikyti paslaptyje, o specialistai neturi įgūdžių arba yra neapdairūs, dėl puritonizmo kvailumo ir veidmainystės tūkstančiai tampa jo aukomis.

Puritonizmo triumfą įkūnija kova su prostitucija – ji visaip medžiojama, kalinama ir kaustoma grandinėmis. Prostitucija yra labiausiai puritonizmo branginamas kūdikis, tiesa, patvirkęs. Prostitutė yra mūsų laikų furija, lyg vėtra švilpianti per „civilizuotas“ valstybes palikdama ligų bei nelaimių pėdsaką. Vienintelis vaistas, kuriuo puritonizmas gydo savo paliegusį kūdikį, yra dar daugiau kontrolės ir dar daugiau negailestingų persekiojimų.“

Apie santuoką:

„Nuo pat kūdikystės mergaitei sakoma, kad jos esminis tikslas yra vedybos, todėl ugdymas ir išsilavinimas rengia ją santuokai. Ją ruošia kaip skerdimui penimą nebylų galviją. Tik keista, kad apie savo, kaip žmonos ir motinos, funkcijas ji mokoma mažiau nei vidutinis amatininkas savojo darbo. Gerai išauklėtai merginai žinoti apie vedybinius santykius nedera, tai nepadoru. Kam tas padorumas, jei santuokos įžadai nešvankybę paverčia pačiu skaisčiausiu ir švenčiausiu sandoriu, kuriuo abejoti nevalia, o kritikuoti negalima. Būtent tokiu požiūriu vadovaujasi santuokos šalininkai.

Nuo būsimos žmonos ir motinos slepiamos žinios apie vienintelį jos privalumą konkurencingoje aplinkoje – seksą. Visam gyvenimui užmezgus santykius su vyru, natūralus ir sveikas seksualinis potraukis ją ima šokiruoti, kelia šleikštulį ir neapsakomai piktina. Galima sakyti, didžioji dalis nelaimių, bėdų, rūpesčių ir fizinės kančios santuokiniame gyvenime kyla dėl nusikalstamo neišmanymo apie seksualinius reikalus, ir tai dar laikoma didžia dorybe. Neperdėsiu teigdama, kad dėl šios apgailėtinos aplinkybės sugriuvo ne viena šeima.“

Apie prostitucijos priežastis:

„Visuomenė vyro seksualines patirtis laiko jo raidos požymiu, o panašios patirtys moters gyvenime laikomos siaubinga neganda, garbės ir viso, kas žmoguje yra gera ir tauru, praradimu. Šis dvigubas moralės standartas buvo labai svarbus sukuriant ir puoselėjant prostituciją. Dėl jo jaunimas visiškai neišmano apie seksą, o tariamas jaunimo „tyrumas“ ir nerimstanti, bet tvardoma seksualinė prigimtis sukuria aplinkybes, kurių mūsų puritonai siekia išvengti. Patenkinus seksualinį geismą, moteris nebūtinai bus pastūmėta į prostituciją – prostitucija plinta, nes iš kelio išklysti išdrįsusios moterys žiauriai, beširdiškai ir nusikalstamai persekiojamos.

Jaunos merginos pluša po dešimt ar dvylika valandų perpildytose tvankiose patalpose prie mašinų ir yra nuolat įsiaudrinusios. Dauguma šių merginų neturi namų ir gyvena be patogumų, todėl gatvė ar pigios pramogos tampa vieninteliu būdu pamiršti kasdienę rutiną. Tokiomis aplinkybėmis jos atsiduria šalia kitos lyties atstovų. Sunku pasakyti, kuris iš šių dviejų veiksnių yra lemiamas, bet susijaudinimas būtinai pratrūks.

Tai pirmasis žingsnis prostitucijos link. Bet tai ne merginos atsakomybė. Priešingai, tai visuomenės klaida, įvykusi dėl mūsų nesupratingumo, nepakankamai vertinamo gyvenimo, o sunkiausias nusikaltimas gula ant moralės sargų pečių, kadangi jie amžiams pasmerkia merginą, nes išklydo iš „tiesos kelio“ pirmąją seksualinę patirtį įgydama be bažnyčios leidimo.

Mergina tampa atstumtąja, visuomenė ir artimieji jai užtrenkia duris. Ji taip išauklėta, kad pati ima jaustis esanti sugedusi ir puolusi, todėl jai iš po kojų slysta žemė, niekas nepadeda jai pakilti, o tik klampina gilyn. Taip visuomenė sukuria aukas, kuriomis ji vėliau mėgina atsikratyti. Nepadoriausias, labiausiai sugedęs ir visiškai nukaršęs vyras, kuris už moters garbę lengva ranka mokėjo pinigus, save laiko pranašesniu už ją ir net žinodamas, kad gali išgelbėti ją iš vargų, su tokia moterimi nesituokia. Ši moteris negali tikėtis pagalbos net iš ištekėjusios sesers. Pastaroji kvailai laiko save per skaisčia ir per padoria net nesuprasdama, kad jos padėtis daugeliu prasmių yra labiau apgailėtina nei gatvėje dirbančios sesers.“

Apie anarchizmo metodus:

„Kodėl nesakai, kaip bus organizuojamas gyvenimas, kai įsitvirtins anarchizmas?“ – į šį klausimą teko atsakyti tūkstančius kartų. Todėl, kad tikiu, jog anarchizmas negali ateičiai primesti nekintančios lyg akmenyje iškaltos programos ar metodo. Kiekviena nauja karta turi priešintis praeičiai, nes ją įveikti sudėtingiausia ir ji mus varžo lyg žabangai. Anarchizmas (bent jau aš taip jį suvokiu) leidžia ateities kartoms sukurti savas struktūras, kurios atitiks jų poreikius. Pati lakiausia fantazija negali numatyti nuo išorinių pančių išlaisvintos žmonijos potencialo. Kaip galima viltis sukurti ateities kartoms tiksiančio elgesio scenarijų? Tie iš mūsų, kurie brangiai mokame už kiekvieno gaivaus, tyro oro gurkšnį, turime vengti polinkio pančioti ateitį.“

„Rusijos tironiška valstybė ir despotiška politika paradoksaliai pasitarnavo pasauliui tuo, kad pagimdė garsiausius XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios maištininkus ir individualios laisvės gynėjus Europoje ir pasaulyje, net jei jie rinkosi tokias viena kitą paneigiančias pasaulio vizijas kaip kairysis anarchizmas ir dešinioji minarchija – pakanka paminėti Aleksandrą Herzeną, Michailą Bakuniną, Piotrą Kropotkiną, Ayn Rand, Emmą Goldman. Kaune gimusi Emma Goldman laikytina unikalia figūra kairiosios ir radikaliosios minties istorijoje. Savo polemine ir propagandine aistra, įsitikinimų gelme ir patirtimi ji iškyla kaip pranašiška, nors ir poliarizuojanti bei ambivalentiška figūra, nuspėjanti idėjines kovas, moralines įtampas ir politinio jautrumo formų susidūrimą nūdienos pasaulyje. Ši jos eseistikos rinktinė yra prasmingas Lietuvos pagimdytos, bet Rusijos imperijos politikos subrandintos mąstytojos minties istorijos ir įtakos ženklas.“

Leonidas Donskis

„Emma Goldman – aistringa ir drąsi žmogaus laisvės šauklė. Pasisakė prieš patriarchalinės visuomenės tradicijų ir religijų dogmas, kurios parklupdo moterį, surakina jos dvasią, pavergia kūną, paverčia sekso preke. Prieš moterį alinančią santuokos vergiją. Pasisakė už moters, kaip asmenybės, savivoką ir saviraišką. Už moterų politines teises, ekonominį savarankiškumą, lyčių lygybę, lytinių mažumų teises ir moters vaisingumo kontrolę. Kaip feminisčių pramotė, aktuali iki šiol.“

Marija Aušrinė Pavilionienė