Prasideda Hitleris

Ir aš žinojau: vėl visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo – Europa, mūsų tėvynė, kuriai gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas. O blogiausia buvo tai, kad mus apgavo maloniausias jausmas – visuotinis optimizmas. Bet mes vis dar nematėme pavojaus.

Stefanas Zweigas (Stefanas Cveigas, 1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų; daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę po Austrijos anšliuso, Zweigas išvyko į Londoną, vėliau – Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje, Brazilijoje, kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė. 

„Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ – knyga, išleista jau po rašytojo mirties. Tai ir autobiografija, ir epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis. Parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, ši knyga nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, kaizerio laikų Vieną, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiaja prasme, Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia.

Tai knyga apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą. Apie “saugumo ir kūrybinio proto pasaulio” netektį. Apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti. Apie tai, ką išgyvena kūrėjas, kai karas pasibeldžia į jo numylėtų namų duris. Istorija kartojasi. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.

Incipit Hitler*

Nepaneigiamas istorijos dėsnis – kaip tik amžininkams ji neleidžia atpažinti didžiųjų, epochos veidą nulemiančių judėjimų, kai šių matyti dar tik užuomazgos. Nebeįstengiu prisiminti, kada pirmą kartą išgirdau Adolfo Hitlerio vardą, kurį jau daug metų kiekvieną dieną, beveik kiekvieną akimirką esame priversti mąstyti arba tarti kokiame nors kontekste, vardą žmogaus, kuris mūsų pasauliui nelaimių atnešė daugiau negu kuris nors kitas.

Stefanas Zweigas

Vieną dieną iš Miuncheno atvažiavęs pažįstamas ėmė skųstis, jog mieste vėl neramu. Ypač visur pilna vieno smarkaus agitatoriaus, pavarde Hitleris, kuris organizuoja mitingus su pašėlusiomis muštynėmis ir pačiu vulgariausiu būdu dergia respubliką ir žydus.

Beje, tas vardas išniro gana anksti, nes mūsų Zalcburgas buvo savotiškas Miuncheno, traukiniu pasiekiamo per pustrečios valandos, kaimynas, taigi mes greitai sužinodavome viską, kas nutikdavo tame mieste. Žinau tik tiek, kad vieną dieną – datos nebepamenu – iš Miuncheno atvažiavęs pažįstamas ėmė skųstis, jog mieste vėl neramu. Ypač visur pilna vieno smarkaus agitatoriaus, pavarde Hitleris, kuris organizuoja mitingus su pašėlusiomis muštynėmis ir pačiu vulgariausiu būdu dergia respubliką ir žydus.

Tą pavardę išgirdau ir tuoj pat užmiršau, nelaikiau jos galvoje. Juk anuomet, sukiršintoje Vokietijoje, išnirdavo ir lygiai taip prasmegdavo daugybė šiandien seniai užmirštų agitatorių ir pučistų vardų. Kapitonas Ehrhardtas ir jo vadovaujami Baltijos pulkai, generolas Kappas, žudikai, vykdantys slaptojo teismo nuosprendį, bavarų komunistai, Reino separatistai, savanorių vadai. Šimtai tokių mažų burbulų plaukiojo paviršiuje vykstant visuotiniam rūgimui, o sprogę jie palikdavo tik smarvę, kuri aiškiai liudijo slaptą puvimo procesą dar neužsitraukusioje Vokietijos žaizdoje. Kartą man į rankas pateko ir to naujojo nacionalsocialistų judėjimo laikraštėlis „Miesbacher Anzeiger“ (iš kurio vėliau išaugo „Völkischer Beobachter“). Bet juk Mysbachas buvo tik mažas kaimelis, o laikraštis darė primityvų įspūdį. Kam tai rūpėjo?

Paskui gretimuose pasienio miesteliuose, Reichenhale ir Berchtesgadene, į kuriuos nuvykdavau beveik kas savaitę, staiga pasirodė dideli būriai jaunų vaikinų auliniais batais ir rudais marškiniais, kiekvienam ant rankos ryškiaspalvis raištis su svastika. Jie rengė susirinkimus ir eitynes, žygiavo gatvėmis dainuodami ir skanduodami, klijavo ant sienų milžiniškus plakatus ir juos tepliojo svastikomis; aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į tai, kad už tų staiga išnirusių gaujų turi stovėti finansinės ir šiaip įtakingos jėgos. Aprūpinti šimtus jaunų vyrukų ir sukurti tokią brangią struktūrą tikrai ne vieno žmogaus, Hitlerio, jėgoms, – jis anuomet dar sakė kalbas išskirtinai Bavarijos aludėse. Tą „judėjimą“ turėjo užvesti ir palaikyti stipresnės rankos. 

Juk uniformos buvo naujutėlaitės, „smogiamieji būriai“, siunčiami iš miesto į miestą, važinėjo žvilgančiais automobiliais, motociklais ir sunkvežimiais – keista buvo visa tai matyti per patį sunkymetį, kai tikrieji armijos veteranai tebevilkėjo nudriskusias uniformas. Be to, buvo akivaizdu, kad karinė vadovybė taktiškai apmoko tą jaunimą, arba, kaip anuomet sakyta, ugdo „paramilitaristinę“ jaunimo drausmę, ir kad čia bus nagus prikišęs pats reichsveras, mat Hitleris nuo pat pradžių buvo jo slaptas agentas, ir kad reichsveras organizuoja jam paslaugiai pakištos medžiagos reguliarų techninį mokymą.

Netrukus atsitiktinai gavau progą savo akimis pamatyti vieną tų iš anksto išmoktų „kovinių veiksmų“. Į vieną pasienio miestelį, kur kaip tik labai taikiai vyko socialdemokratų susirinkimas, staiga atūžė keturi sunkvežimiai, pilni guminėmis lazdomis ginkluotų nacionalsocialistų žaliūkų, kurie – visai kaip tąkart Venecijoje, Morkaus aikštėje, mano matyti jaunieji fašistai – nepasirengusius susirinkimo dalyvius apstulbino netikėtais, ūmiais veiksmais. Tai buvo tas pats iš fašistų perimtas metodas, tik dar tiksliau kariškai išmoktas ir atliekamas, sistemingai parengtas iki smulkmenų vokiškąja dvasia. Nuaidėjus švilpukui, SA žaliūkai akimirksniu iššoko iš mašinų ir guminėmis lazdomis pradėjo talžyti kiekvieną pasipainiojusį po kojų, ir nespėjus įsikišti policijai ar atsitokėti darbininkams, jie vėl sušoko į sunkvežimius ir nurūko. Mane pritrenkė nepaprastai tiksli to išsilaipinimo ir sulipimo į mašinas technika; tie veiksmai buvo atliekami vadeivai davus švilpuko signalą. Galėjai matyti, kad kiekvienas žaliūkas iš anksto gerai įsikalęs į galvą, kokiu būdu, ties kuriuo sunkvežimio ratu ir kurioje vietoje privalo šokti į mašiną, kad netrukdytų kitam ir nesukeltų netvarkos. Tai buvo toli gražu ne miklumas – kiekvienas judesys pirma turėjo būti kartojamas dešimtis, gal net šimtus kartų kareivinėse ir pratybų aikštelėse. Iš pat pradžių – tai buvo iškart matyti – šis būrys buvo išugdytas puolimui, smurtui ir terorui.

Netrukus apie tuos pogrindinius manevrus Bavarijos žemėje išgirdome daugiau. Naktį, visiems sumigus, tie žaliūkai slapčia susirinkdavo „pratybų vietovėje“; valstybės arba paslaptingų partijos rėmėjų apmokami karininkai dresavo šiuos būrius, o valdžios įstaigos žiūrėjo pro pirštus į tuos keistus naktinius manevrus. Ar jos iš tikrųjų miegojo, ar tik užmerkė akis? Ar tą judėjimą jos laikė nepavojingu, ar slapta jį rėmė? Šiaip ar taip, netgi tuos, kurie nelegaliai palaikė tą judėjimą, vėliau išgąsdino brutalumas ir tai, kaip sparčiai jis atsistojo ant kojų. Vieną rytą nubudusios, valdžios įstaigos pamatė, kad Miunchenas Hitlerio rankose, visi administraciniai postai užimti, o revolveris privertė laikraščius pergalingai džiūgaujant pranešti, kad įvyko revoliucija. Kaip iš debesų, į kuriuos nieko nenujaučianti respublika svajingai žvelgė, pasirodė tasai deus ex machina, generolas Ludendorffas, pirmas iš daugelio, maniusių, jog įstengs laimėti prieš Hitlerį, bet Hitleris juos apkvailino. Priešpiet prasidėjo garsusis pučas, turėjęs užkariauti Vokietiją, o po pietų (man nebūtina pasakoti pasaulio istoriją) jis, žinia, jau buvo baigtas. Hitleris pabėgo ir netrukus buvo suimtas; rodės, judėjimas užgeso. Šiais, 1923 metais, nebeliko svastikų, smogiamųjų būrių, o Adolfo Hitlerio vardas beveik nugrimzdo užmarštin. Niekas apie jį nebegalvojo kaip apie galimą jėgos faktorių.

Tik po keleto metų jis vėl išniro, ir putota nepasitenkinimo banga jį greitai kėlė aukštyn. Infliacija, nedarbas, politinė krizė, taip pat užsienio šalių neišmanymas sukrėtė vokiečių tautą; tvarkos karštai troško visi vokiečių tautos sluoksniai, nes tvarka nuo seno jai buvo daug svarbesnė negu laisvė ir teisė. O tą, kuris žadėjo tvarką, – net Goethe yra sakęs, kad neteisingumas jam nėra toks nepakenčiamas kaip netvarka, – iš pat pradžių palaikė šimtai tūkstančių.

Bet mes vis dar nematėme pavojaus. Tie nedaugelis rašytojų, kurie prisivertė perskaityti Hitlerio knygą, užuot nagrinėję jo programą, šaipėsi iš jo pompastiškos prozos. Didieji demokratiniai laikraščiai – užuot įspėję – kiekvieną dieną ramino skaitytojus, kad judėjimas, kuris sunkiosios pramonės pinigais ir drąsiomis paskolomis tik vargais negalais įstengia remti savo beprotišką agitacinę veiklą, ryt poryt neišvengiamai žlugs.

*Prasideda Hitleris (lot.).