Pusantrų metų islamistų nelaisvėje: fiziškai manęs nežalojo, bausmės buvo kitokios

Pusantrų metų islamistų nelaisvėje, trys mėnesiai gyvenimo įgrūstam į būdą, kurioje negali net išsitiesti, bandymai bėgti vėl ir vėl, nuolatinės patyčios, klajonių po džiungles siaubas, - tokia buvo „Al Arabiya“ televizijos žurnalisto Bakerio Atyani „neatliktų namų darbų“ prieš eilinį reportažą kaina.

Apie baisius pagrobėjų rankose praleistus metus, išgyvenimą ir nepaprastą pabėgimą žurnalistas papasakojo išskirtiniame interviu DELFI.

Patyręs „Al Arabiya“ televizijos žurnalistas Bakeris Atyani iš trečio karto paspruko nuo savo islamistų pagrobėjų Filipinų pietuose. Už žurnalistą jie prašė 3 mln. dolerių išpirkos. Galų gale pergudravęs pagrobėjus ir pasprukęs jis manė, kad sapnuoja.

„Prieš šį incidentą vis pagalvodavau – o kas būtų, jei mane pagrobtų, turbūt neišgyvenčiau. Tačiau išgyvenau“, – sako jis.

Tačiau po nepakeliamų metų nelaisvėje jis sunkiai sirgo ir neteko 30 kg svorio.

Dubajuje įsikūrusios „Al Arabiya“ televizijos žurnalistas B. Atyani 16 metų dirbo karštuose Azijos taškuose ir yra šio regiono karinių grupuočių ekspertas, atlikęs daugybę tyrimų, sukūręs dokumentinių filmų ir parašęs tekstų. Iš Jordanijos kilęs B. Atyani pasauliui, be kita ko, žinomas dar ir dėl to, kad ėmė interviu iš Osamo bin Ladeno prieš pat Rugsėjo 11-osios teroro aktus, kuriame žymusis teroristas užsiminė, kad netrukus Amerikai prireiks daug karstų.

B. Atyani pagrobimas buvo netikėtas: pasak jo, tada tame regione žurnalistų negrobdavo. 2012 m. birželio 5 d. B. Atyani nuvyko į Filipinus, kur planavo nufilmuoti du dokumentinius filmus, taip pat ir apie musulmonų gyvenimą šalies pietuose. B. Atyani troškimas padaryti išskirtinį reportažą buvo toks didelis, kad, nepaisydamas pavojaus signalų, jis vis tiek siekė susitikti su islamistų grupe.

Pačią paskutinę savo kelionės Filipinuose dieną jis ir jo filmavimo grupė buvo pagrobti „Abu Sayyaf“ islamistų grupuotės. B. Atyani kolegos buvo paleisti po keleto mėnesių, o jį patį islamistai laikė Sulu salos džiunglėse 18 mėnesių, kol 2013 m. gruodžio 4 d. žurnalistui galiausiai pavyko pasprukti.

Žurnalistas tęsia savo darbą ir dabar, tačiau jis kur kas atsargesnis. „Tada nepadariau namų darbų: nepatikrinau savo fikserio (fikseriais žurnalistai vadina vietinius organizatorius, padedančius jiems nežinomose, naujose ir pavojingose vietovėse, karo zonose – DELFI) ir jis mane pardavė“, – sako B. Atyani.

- Bet juk ir tada buvote jau patyręs žurnalistas, ne kartą dirbęs pavojingose vietovėse, kaip galėjo atsitikti taip, kad nepatikrinote? Galbūt Jus tai ir atpalaidavo, kad buvote labai patyręs?

- Šį žmogų man rekomendavo bendrovė, kuri man visada padeda Filipinuose, dirbau su ja jau 12 metų ir visada viskas būdavo tvarkoje. Tačiau paties pietuose rekomenduoto žmogaus nepatikrinau. Nors buvo tam tikrų užuominų, buvo ir nuojauta, kad kažkas negerai.

Pirma, jis iš anksto perdavė, kad žmonės, kuriuos planuoju filmuoti, prašo pinigų už interviu. Atsisakiau, nes normaliai už interviu nemokame. Tačiau jis išmaldavo nedidelės sumos (apie 50 JAV dolerių), nes tai grupuotei neva reikėjo keltis iš vienos vietos į kitą. Antra, man atvykus į salą jis nepasirodė ir pažadėjo, kad manimi pasirūpins kitas žurnalistas, nes jis negalįs atvykti. Trečia, prieš pat pagrobimą jis atsiuntė man žinutę „Nesirūpink, būsi saugiose rankose“. Va tai iš tiesų sukėlė nerimą. Bet noras susirinkti daug žadančią medžiagą buvo didesnis, be to, raminau save tuo, kad paprastai karinės grupuotės šiame regione žurnalistų negrobia. Žodžiu, tiesiog ignoravau šiuos signalus.

- Kaip įvyko pats pagrobimas?

- Tiesa, buvo ir dar vienas pranašiškas signalas: tik atvykus į salą mane fikseris spaudė nenakvoti mero namuose, nors šis man gražiai siūlė tai padaryti, taip pat nenakvoti ir pas JT taikdarius, nes neva islamistai bijosią ten atvykti manęs pasiimti. Tuomet tai skambėjo lyg ir logiškai, tik vėliau supratau, kad viskas jau buvo suplanuota.

Buvome trise: aš, operatorius ir mano asistentas. Mūsų atvažiavo pasiimti. Nuvykome į džiungles, kur ir turėjo vykti interviu. Tuomet buvome paprašyti truputį paėjėti gilyn į džiungles, tačiau ėjome net 40 minučių. Kai jie paprašė atiduoti ką turiu kišenėse ir mobilųjį, tada sau tikrai pripažinau, kad kažkas negerai. Mus išskyrė, o po keliasdešimt valandų liepė paskambinti mano darbdaviams ir pranešti, kad mane pagrobė, o tos pačios dienos vakarą – dar kartą paskambinti ir pranešti, kad reikalaujama išpirkos. 3 milijonų JAV dolerių. Mano direktorius pasakė – perduok, kad tiek negalėsime mokėti, nesame vyriausybė. Taigi, prasidėjo derybos.

- Kaip visa tai Jums tuomet atrodė? Supratote, kad neįmanoma, kad tokie pinigai būtų sumokėti, bet gyventi juk norisi…

- Perėjau visas stadijas: neigimo – iš pradžių nesitiki, kad esi pagrobtas, visa tai atrodo kaip pokštas ir kad po dienos kitos visa tai baigsis. Po 2-3 dienų supratau, kad tai ilgam.

Reikia suprasti, kad tai net nėra organizacija, tai tiesiog bendruomenė, gyvenanti džiunglėse, besivadinanti „Abu Sayyaf“ grupe. Iš esmės tai dviejose Filipinų salose išsibarsčiusių maždaug dešimties atskirai veikiančių bendruomenių grupė, neturinti ideologijos, bendrų tikslų, nelabai net hierarchizuota. Mane pagrobusią bendruomenę sudarė apie 170 žmonių – tai 7 šeimų giminė, menkai išsilavinę žmonės, netgi tiksliai nežinantys , kurie dabar metai.

Bendruomenės veikia tarsi frančizės principu: mainais į teisę naudotis grupuotės vardu, moka 20 proc. duoklę pagrindiniam bendruomenės vadovui toje saloje. Įvyksta pagrobimas, gaunama išpirka, nuo to mokama duoklė. Taigi, ta grupuote ir buvau susidomėjęs kaip žurnalistas. Tai buvo paskutinis mano devynių dienų komandiruotės Filipinuose interviu.

- Kaip pagrobėjai elgėsi su jumis?

- Jie manęs nežalojo, tačiau nuolat taikė psichologinį spaudimą: grasino nužudysią, demonstravo peilius, šaudė palei kojas, greta galvos. Tiesiogiai nežalojo jau vien dėl tos priežasties, kad siekė gauti už mane išpirką, taigi turėjo grąžinti gyvą ir sveiką: jiems esi pinigų maišas. Tačiau nuolat spaudė.

- Papasakokite apie pirmuosius savo mėginimus pabėgti.

- Po kokių dviejų savaičių po pagrobimo suvokiau, kad vienintelis būdas išsigelbėti – tai pabėgti, nes jų reikalavimai buvo nerealistiški ir niekas neketino tokios išpirkos mokėti. Jie net patys nesuvokė, kokie nerealūs yra jų reikalavimai. Nors mano darbdaviai vedė derybas ir žadėjo, kad stengsis surasti pinigų. Tuomet mano bendrovė kreipėsi pagalbos į Sulu saloje esančią buvusią karinę grupuotę „Moral Islamic Liberation Front“ (MILF) ir jie sutiko padėti, nes, be kita ko, pažinojo mane – buvau daręs su jais interviu. Jie skyrė savo narį toje saloje man padėti.

Pasiryžti bėgti nebuvo lengvas sprendimas, nes supratau, kad nesėkmės atveju galiu būti nudėtas, tačiau nutariau, kad jau geriau rizikuoti, nei šitaip vegetuoti.

Bakeris Atyani

Tuo pat metu man pavyko užmegzti gerą ryšį su savo sargybiniu, kuris truputį kalbėjo arabiškai. Ėmiau mokyti jį arabų kalbos ir susidraugavau. Jis man duodavo pasinaudoti savo mobiliuoju, taigi aš ėmiau tartis dėl pabėgimo su MILF nariu. Iš telefono jis galėjo nustatyti mano buvimo vietą, pasiuntė savo žvalgus jos link. Mane laikė lūšnoje ir išleisdavo pabūti greta jos. Pradėjau orientuotis pagal saulę, o jis man davė nurodymus. Stebėjau savo sargybinių pamainas – mane pasikeisdamos saugojo bendruomenės šeimos ir viena šeima vis 30-45 minutes vėluodavo į savo pamainą. Taigi apsisprendžiau bėgti. Sulaukiau tinkamo meto ir nusiunčiau jam trumpąją žinutę, kad metas. Jis turėjo atsiųsti vietinius manęs pasitikti į džiungles – aplink visiškai tamsu – džiunglės, nėra elektros, nieko, vienam pasprukti neįmanoma.

Man tai nebuvo lengvas sprendimas, nes supratau, kad nesėkmės atveju galiu būti nudėtas, tačiau nutariau, kad jau geriau rizikuoti, nei šitaip vegetuoti. Taigi, išsėlinau, pasiekiau medinę teritorijos tvorą, bet pamačiau šviesas džiunglėse, išsigandau ir prisiplojau prie žemės. Tada nutariau grįžti į savo lūšną, nes tuojau turėjo pasirodyti mano sargybinių pamaina. Taip ir buvo.

Nusiunčiau savo gelbėtojams žinutę, kad šiąnakt nepavyko. Jis atsakė, kad žmonės, kuriuos mačiau džiunglėse, turėjo mane pasitikti. Tačiau jie buvo ne toje vietoje, kur mes susitarėme, o daug arčiau, maniau, kad ten – vietiniai, mano grobikai. Buvo baisiai apmaudu, nes mus teskyrė 50 m – jau galėjau būti išgelbėtas. Bet vienam klajoti po džiungles – neįmanoma: galėjau būti vėl iš naujo pagrobtas ir grąžintas arba pagrobtas kitos grupės.

- Taigi tada pabėgimo istorija prasidėjo iš naujo?

- Taip, mes pradėjome planuoti naują pabėgimą – jis įvyko po 2-3 savaičių. Šį kartą man pavyko palikti bendruomenės teritoriją, tačiau pagalbininkų nebuvo sutartame taške, jie vėlavo. Kaip vėliau paaiškėjo, jie matė kažką judant iš vietinių ir pasislėpė džiunglėse. Bet šį kartą jau nutariau bėgti savarankiškai. Tačiau mane pastebėjo vietiniai, iš karto iššovė į orą, sukėlė visus ant kojų ir pradėjo šukuoti džiungles. Paryčiais pajutau šautuvo vamzdį prie galvos ir mane grąžino atgal. Tuomet buvau nubaustas: tris mėnesius jie mane laikė atskirtą mažoje lūšnoje.

- Kokio dydžio buvo ta lūšna?

- Maždaug 1 m x 1,5 m, o mano ūgis 1,8 m., taigi miegodavau susirietęs.

- Kuo dar Jus nubaudė?

- Neleido niekam su manim kalbėtis, tik pastumdavo maisto, neleido išeiti iš lūšnos, tik kartais atverdavo stogą, kad gaučiau šviesos, kitą laiką leisdavau visiškoje tamsoje. Taip pat išsiaiškino, kad vietinis man padėjo, ir ketino jį užmušti, tačiau jis tai sužinojo ir paspruko iš salos. Žinau, kad jis tebėra gyvas. Pašlijo mano sveikata – nugara, sąnariai. Ir vis tiek planavau tolesnį pabėgimą.

Pasirodo, vienas iš sargybinių truputį kalbėjo angliškai. Iš 170 bendruomenės narių tebuvo du, su kuriais galėjau nors kiek susikalbėti – šis ir tas, kuris jau buvo pabėgęs. Taigi pradėjau tą sargybinį mokyti anglų kalbos ir po truputį jį įkalbinėjau padėti man pabėgti. Pasiūliau jam pinigų ir paaiškinau, kad niekas neketina už mane mokėti išpirkos, o bendruomenės vadovas – kvailys, kad to tikisi. Sakiau, pagalvok apie tai. Na ir jis galvojo keturis mėnesius.

- Ilgokai galvojo…

- Aš padėjau jam galvoti. Tuo pat metu po truputį pradėjau susivokti erdvėje ir mokiausi vietinės kalbos, žinoma, neišsiduodamas, kad kažką jau suprantu. Jie perkėlė mane 11 kartų, nes visa bendruomenė vis nuolat persikėlinėja, bet aš po truputį vis išsiaiškindavau, kur esu. Sargybinis po truputį stojo į mano pusę, jis pats pradėjo man pasakoti, kaip geriausia būtų nusigauti iki pagrindinio kelio, ką daryti. Tuo tarpu vis gundžiau jį – sakiau, turėsi savo pinigų, galėsi išeiti iš bendruomenės ir įkurti savo. Galiausiai įkalbėjau jį susisiekti su mano gelbėtoju ir padėti man pasprukti, taip jis ir padarė. Kita man palanki aplinkybė buvo ta, kad sunkiai susirgo mano pagrobimą suplanavęs bendruomenės vadas, ir bendruomenė paskyrė angliškai kalbantį mano sargybinį atsakingu už derybas dėl mano išpirkimo.

Galiausiai bendruomenės vadas pasimirė, bendruomenė pakriko ir mano sargybinis susisiekė su mano gelbėtoju. Pradėjome planuoti mano pabėgimą. Šį kartą mane jau pasitiko kaip sutarta, mes pasakėme vieni kitiems sutartą slaptažodį ir jie paskambino mano gelbėtojams kitoje saloje, kad šie patvirtintų mano tapatybę. Tuomet nugabeno mane prie pagrindinio salos kelio ir paliko, nes nenorėjo pasirodyti – toliau turėjau gelbėtis pats. Kai pasiekiau kelią, kiti vietiniai iškvietė policiją. Kadangi mano sveikata buvo visai pašlijusi, jie mane nugabeno tiesiai į ligoninę. Iš viso numečiau 30 kg svorio, skaudėjo inkstus. Į ligoninę manęs aplankyti atvyko mano gelbėtojas, kurio tebuvau tik balsą girdėjęs, jis mane užtikrino, kad mane dabar jau saugo vyriausybė.

- Koks galiausiai buvo tas jausmas, kai supratote, kad pagaliau esate išlaisvintas?

- Kai buvau pagrobtas, vis sapnuodavau, kad esu laisvėje, o kai išsilaisvinau, man kurį laiką atrodė, kad irgi sapnuoju. Ne iš laimės, bet tiesiog absoliučiai negalėjau patikėti. Kai policininkai mane vežė nuo to kelio, po kiekvieną iš abiejų pusių, sakiau jiems – aš tikrai sapnuoju, o jie – nesapnuoji! Įžnybė man ir klausia – jauti? Nereikės tau trenkti, kad patikėtum, juokavo jie.

- Kas jus palaikė visus tuos 18 mėnesių? Kas palaikė jūsų dvasią ir viltį?

- Iš tiesų mano nuotaika kas dieną tai smukdavo, tai vėl pakildavo. Rytas man atnešdavo iššūkį – kaip išgyventi dar vieną dieną? Po vidurdienio iš kažkur atsirasdavo šviežių jėgų kovai iš išgyvenimui, ir taip nuolatos. Tačiau sau visada sakydavau – tu išsigelbėsi ir papasakosi žmonėms, kas įvyko. Aš tikėjau tuo. Ir tikėjau, kad manęs dar laukia nuostabus gyvenimas, nepaisant to, ką išgyvenau. Planuodavau, ką veiksiu, kai būsiu laisvas.

- Vis mėgindavote tokiu būdu užimti savo mintis?

- Taip, ir geriau nusiteikti. Pamenu, buvo dar toks atvejis, kai tokia organizacija „Moro National Liberation Front“ (MNLF), neaiškių ketinimų vedina, prieš pat rinkimus mėgino mane išvaduoti. Jie žinojo, kur esu ir mėgino mane išvaduoti, kilo žudynės, žuvo per 20 žmonių, buvo nukirstos galvos. Buvau viso to viduryje. Po šių skerdynių pareikalavau, kad man leistų paskambinti mano darbdaviams ir pranešti, kad aš gyvas. Jie neleido. Tada paskelbiau bado streiką ir 3 savaites badavau, tik gėriau vandenį po saulėlydžio. Išeikvojau visus jėgų likučius, negalėjau net stovėti. Tada man buvo leista susisiekti su derybininkais. Sakiau, noriu pabėgti. Ne dabar, dabar turi valgyti, atsakė jie.

- Kaip visa ši patirtis pakeitė jūsų gyvenimą, jūsų profesinį gyvenimą, kaip galite toliau dirbti, daryti žurnalistinius tyrimus?

- Pajutau, kad mano profesija yra gera ir svarbi, ėmiau ja dar labiau tikėti. Juk tada Filipinuose ieškojau tiesos, rengiau dokumentinį filmą. Nesukūriau to filmo, bet viską pamačiau savo akimis. Po to ilgą laiką nedirbau žurnalistu, turėjau laiko apmąstyti, kaip dirbau praeityje ir kaip dirbsiu ateityje. Manau, visiems mums, žurnalistams, reikia tokios pauzės – na, ne tokios, kokią patyriau (juokiasi) – bet tokios, kad galėtum įvertinti jau nuveiktus darbus. Tai privertė mane geriau suprasti, kaip svarbu yra išbalansuotas pasakojimas, ir kad žurnalistinis darbas yra svarbus ir kilnus. Tiesos ieškojimas ir jos nešimas žmonėms.

Taip pat tapau atsargesnis – dabar daug geriau viską apskaičiuoju ir patikrinu. Sumokėjau labai jau didelę kainą už šią pamoką. Taip pat supratau, kad gyvenimo nuostabumas nusveria visus vargus ir įtampas. Kai buvau nelaisvėje, galvojau apie savo praeities problemas ir supratau, kad jos yra niekis palyginus su ta situacija, kurioje buvau atsidūręs. Tada supratau, kad visus iššūkius įmanoma nugalėti, jei turi noro. Nėra nieko neįmanomo. Kiekviename iš mūsų slypi energijos klodai, kurie išlenda paviršiun, kai jų prireikia. Anksčiau svarstydavau, kas būtų, jei mane pagrobtų ir galvodavau, kad neišgyvenčiau, bet radau savyje jėgų išlikti.

- Taigi dabar rašote apie šią savo unikalią patirtį knygą?

- Taip, ji bus anglų kalba.

- Kaip vadinsis jūsų knyga?

- Dar nenusprendžiau. Vienas iš pasiūlymų buvo „Įkaitas“, kitas – „Lūšna“, nes lūšnoje praleidau labai daug laiko. Ir apskritai stengiausi stebėti jų buitį – dabar galėčiau iš bambukų suręsti lūšną. Stebėjau, kaip jie gamina valgyti, galėčiau pagaminti (juokiasi). Tai padėjo man išlaikyti teigiamą nusiteikimą. Jei būčiau tik savęs gailėjęs visą laiką, būčiau sau labai pakenkęs.

- Tai ar nusiuntėte galiausiai tam jums padėjusiam pabėgti sargybiniui pinigų, kaip žadėjote?

- O taip, ne aš pats, bet mano gelbėtojai. Tai nebuvo labai didelė suma. Po to, kai tik telefonu patikrino, kad čia tikrai aš, pinigai buvo iš karto įteikti jo giminaičiui.

- Kiek laiko praėjo po jūsų išlaisvinimo, kai vėl pradėjote dirbti žurnalistu?

- Praėjo šeši mėnesiai ir paėmiau pirmąjį interviu. Po to buvo ilga pertrauka, gal metų. Man reikėjo susivokti, kas įvyko per tuos pusantrų metų, juk buvau visiškai izoliuotas, daug kas pasikeitė. O aš nežinojau absoliučiai nieko, kas per tą laiką įvyko pasaulyje. Kai į salą atvyko lėktuvas manęs pasiimti, gavau laikraštį, „The Herald Tribune“, nustebau pamatęs, kad Iranas turi naują prezidentą, kad atsirado Daesh (ISIS), kad Obama buvo perrinktas, ir taip toliau. Man buvo šokas. Užtrukau metus, kol atsigavau ir grįžau į normalų gyvenimą, turėjau konsultuotis su psichologu.

Iki Rugsėjo 11-osios buvo likusios 8 savaitės. O. bin Ladenas man interviu pasakė: karstų verslas Jungtinėse Valstijose suklestės.

Bakeris Atyani

- Esate žymus dar ir tuo, kad ėmėte interviu iš Osamos bin Ladeno prieš Rugsėjo 11-ąją. Papasakokite detales ir savo įspūdžius.

- Prieš 2001 m. rugsėjo 11-ąją, „Al Qaeda“ kreipdavosi į žiniaklaidą siūlydami interviu, jiems reikėjo išėjimo į žiniasklaidą, nes savo įrankių jie neturėjo, socialinių tinklų tada nebuvo. Tuo metu dirbau Islamabade, Pakistane. Jie susisiekė su manimi ir pasiūlė interviu mūsų televizijai. Mes pasitarėme su kolegomis ir nutarėme, kad tai nerizikinga, nes žiniasklaida jiems reikalinga žiniai paskleisti, o mums tai būtų išskirtinė istorija. „Al Qaedos“ nariai suorganizavo mano kelionę į Afganistaną, viskas buvo jų – automobilis, namai, netgi filmavimo kamera. Man neleido atsivežti savo kameros dėl saugumo sumetimų. Praleidau su Osama bin Ladenu tris valandas. Didžiausia žinia, kurią nešė šis interviu – ateinančios savaitės pateiks didelę staigmeną.

- Kiek buvo likę iki Rugsėjo 11-osios?

- 8 savaitės. O. bin Ladenas pasakė: karstų verslas Jungtinėse Valstijose suklestės.

- Ir Jūs paleidote tai į eterį?

- Taip, tai buvo puiki citata! Visas įrašas buvo 3 valandų ilgumo, bet, žinoma, mes daug ką iškirpome. Tačiau tebeturiu visą medžiagą. Tada man buvo labai akivaizdu, kad jie kažkam ruošiasi. Kai nutiko Rugsėjo 11-oji, nesuabejojau, kad tai ir yra tas didysis planas, apie kurį jie kalbėjo.

- Kokį įspūdį jums paliko pats O. bin Ladenas kaip asmenybė?

- Jis buvo labai nekalbus, pasakė tik tai, ką pats norėjo. Jaučiau, kad jis nuolat įtemptai mąsto, nes kalbėdamas darė ilgas pauzes. Tačiau tuo pačiu akivaizdu, kad jis žino, kaip elgtis su žiniasklaida, kaip pozuoti prieš kamerą, kaip kalbėti. Jis nebuvo grubus ar agresyvus, su juo buvo lengva kalbėtis. Beje, jis jau tada buvo labai žymus, JAV vyriausybė už jo galvą jau buvo pasiūliusi 5 mln. JAV dolerių.

- Dėkoju už tai, kad pasidalinote su DELFI skaitytojais savo neįtikėtina istorija.

Interviu darytas „IPI World Congress“ konferencijoje, kovo 21-23 d. Dohoje, kur B. Atyani dalyvavo kaip pranešėjas.