R. Bogdanas. Bėgliai: gelbėja savo gyvybę ar ieško rojaus?

Visais laikais žmonės migravo, ieškodami geresnio gyvenimo. Vieniems trūkdavo saugumo, kitiems – sotesnio kąsnio, trečius vedė pažinimo alkis. Ypatingas žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų nulėmė, kad esame išplitę po visus žemynus.

Paskutinis didysis tautų kraustymasis buvo abiejų Amerikų kolonizavimas. Būta daug kraujo, ašarų, prakaito ir graudžių istorijų, o bendra pasekmė buvo Europos civilizacijos išplitimas ir galingiausios šių dienų valstybės susikūrimas.

Jei paimsime savo tautos mastelį, migravimų irgi netrūksta, nors save įsivaizduojame kaip sėslią žemdirbių tautą. Pradėti galima nuo to, kad mūsų protėviai atsikraustė į šitas vietas vos prieš kelis tūkstančius metų, nustumdami į šiaurę čia gyvenusius estų, suomių, mordvių protėvius. Esame senbuviai, jei lyginsime save su kokiais vengrais, kurie savo dabartinėje teritorijoje įsikūrė vos prieš tūkstantį metų, bet esame naujakuriai, jei lyginsime save su persais (dabartiniais iraniečiais) ar sirais, kilusiais iš dešimt tūkstantmečių senumo Tarpupio civilizacijų.

Dalį 20 amžiaus lietuviai emigravo patys, o dalį buvo prievarta išvežami. Patys emigravo dėl ekonominių priežasčių amžiaus pradžioje, daugiausia savo kraujo įliedami į naujas tautas Amerikose. Amžiaus viduryje migracija buvo priverstinė, nulemta išorinės jėgos dėl okupacijos. O amžiaus pabaigoje ir 21 a. pradžioje lietuviai vėl pajudėjo dėl ekonominių paskatų. Vanduo teka, kur žemiau, žmogus ieško, kur geriau.

Tas pats Lietuvoje, tas pats ir Kinijoje. Ten šiuo metu vyksta skaitlingiausia migracija žmonijos istorijoje. Ji susijusi su gyvenimo sąlygų gerėjimu ir technine revoliucija. Anksčiau skurdžiame kaime vienas kinas ardavo, kiti keliese tempdavo arklą, paskui visi drauge kasdavo melioracijos kanalus, ir taip sunkiai dirbdami vos prasimaitindavo. 

Dėl didžiulio antplūdžio per jūrą į Italiją neatliekamos visos procedūros, todėl dalis atvykėlių, nepalikę pirštų antspaudų, laisvai keliauja Šengeno erdve tolyn į šiaurę. Tarp jų gali būti ir infekuotų žmonių; su nesuvaldytu srautu patogu praslysti teroristams.

Ramūnas Bogdanas

Dabar atsirado technika, prieinami kreditai. Guviausio proto kaimietis įsigyja žemės ūkio techniką, ir su keliais pasamdytais kaimynais sugeba apdirbti visus aplinkinius laukus. Likusiems nebėra kas veikti, ir jie traukia į miestus, kur galimybių daugiau. Paskaičiuota, kad tokių persikėlėlių gali būti iki 400 mln.

Vyriausybė kol kas sugeba šį procesą kontroliuoti, miestuose kyla nauji daugiabučių rajonai. Turint omenyje šalies dydį ir atskirų regionų skirtybes, persikėlimas, pvz., iš pietų Kinijos į centrinę jos dalį ne ką skirsis nuo migracijos Europos viduje.

Šiuo metu pasaulyje vyksta dar dvi didelės migracijos, kurios visiškai nekontroliuojamos. Skirtinguose žemynuose, dėl skirtingų priežasčių, tačiau sukeliančios panašius galvosūkius šalims, į kurias taikomasi.

Rohindžos ar bengalai?

Pietryčių Azijoje kyla nauja valčių žmonių banga, primenanti valtimis nuo komunistinių represijų 1978-1979 m. bėgusius vietnamiečius. Tai pabėgėliai iš Mianmaro pakrantės valstijos Arakano, kuri šiaurėje ribojasi su Bangladešu. Per 19 a. iš ten atsikėlė daug bengalų. Jie yra musulmonai sunitai. O birmiečiai – budistai. Paskutinė didelė bengalų banga užplūdo per 1971 m. karą Bangladeše. Jie susimaišė su seniau gyvenančiais, ir dabar jų yra apie 800 000 Mianmare ir apie 1 mln. emigracijoje. Pagal 1982 m. Birmos pilietybės aktą, šiems žmonėms, kurių tautybė birmietiškai yra vadinama rohindža (rohingya), pilietybė nėra suteikiama.

Kol karinė diktatūra valdė kietu kumščiu, buvo ramu. Kai ji atleido gniaužtus ir pasuko šiokios tokios demokratizacijos keliu ( kaip SSRS „perestroika“, sujudinusi Kalnų Karabachą, Padnestrę), į paviršių pratrūko slėptas priešiškumas. Tvyrojusi įtampa 2012 m. virto budistų birmiečių pogromais prieš musulmonus rohindžas. 

Rohindžos save laiko vietiniais, birmiečiai juos vadina atvykėliais. Arakano valstijoje jie sudaro 20 proc. gyventojų, o šiaurinėje dalyje ir pakrantėse jų tautybė dominuoja. Mianmaro valdžia yra jiems įvedusi apribojimą turėti ne daugiau dviejų vaikų, tačiau tipiškoje rohindžų šeimoje auga keturios ar penkios atžalos.

2014 m. Mianmaro vyriausybė uždraudė juos vadinti rohindžomis ir paskelbė, kad oficialus jų pavadinimas bus bengalai. Bangladešas jų viešai išsižadėjo ir nepriima, kaimyninis Tailandas atsitvėrė sustiprinta pasienio apsauga. Liko vienintelis kelias jūromis.

Palaikiais laiveliais išplaukę į vandenyną, visų atstumti rohindžos tampa piratų ir prekiautojų žmonėmis grobiu, dalis jų žūsta. Pietryčių Azijai jie nereikalingi. Užfiksuota, kad Tailando karinis laivas 2009 m. ištempė laivą su 190 rohindžų į atvirą jūrą ir paliko. Tik pastaruoju metu atsiranda žmogiško požiūrio į šiuos nelaimėlius. Pavyzdžiui, Filipinai paskelbė priimsiantys 3 000 pabėgėlių.

Australija taip akylai saugo savo sieną, kad nuo 2014 m. tik vienas pabėgėlių laivas sugebėjo įplaukti į teritorinius vandenis. Perimtus savo prieigose laivelius australai pagal tarpvyriausybinį susitarimą nukreipia į Nauru valstybę-salą arba į vieną salą Papua Naujojoje Gvinėjoje. Pasak Australijos užsienio reikalų ministrės Julie Bishop, tik apie trečdalis valčių žmonių yra rohindžos, o likusieji – nelegalaus darbo vykstantys Bangladešo gyventojai.

Bėgliai ar migrantai?

Per Viduržemio jūrą vykstanti žmonių kontrabanda gali prisidėti formuojant lietuvių supratimą, kad pasaulis nesibaigia ties Lazdijais ar Lavoriškėmis. Nors JT konvencijos sako, kad bėgliai yra tos šalies, į kurią jie atbėga, atsakomybė, laikydamiesi ES solidarumo principo, turime padėti bendrai spręsti ES pietų valstybes užgriuvusią problemą.

Pasak britų savaitraščio „Economist“, 2014 m. į ES šalis prieglobsčio kreipėsi 626 000 žmonių, ir pusė prašymų buvo patenkinti. Jūrų bėglius skatina tarptautinės teisės nuostatos: pabėgėliai turi pakliūti į ES, kad galėtų prašyti prieglobsčio. Todėl jie ir plaukia.

Pagal Dublino susitarimą, atvykęs į šalį prieglobsčio prašytojas turi kreiptis su paraiška, tada paimami jo pirštų antspaudai, ir teigiamo atsakymo atveju jis gauna teisę likti tik toje valstybėje. Tačiau dabar dėl didžiulio antplūdžio per jūrą į Italiją neatliekamos visos procedūros, todėl dalis atvykėlių, nepalikę pirštų antspaudų, laisvai keliauja Šengeno erdve tolyn į šiaurę. Tarp jų gali būti ir infekuotų žmonių; su nesuvaldytu srautu patogu praslysti teroristams.

Todėl pirmoji užduotis yra sukurti struktūrą, pajėgiančią greitai visus patikrinti ir atmestuosius deportuoti. Kitas svarstomas variantas – gauti Šiaurės Afrikos valstybių sutikimą įrengti stovyklas jų teritorijoje. Tačiau neaišku, ar jos sutiks; neaišku, kiek užsiprašys už sutikimą. Kyla nuogąstavimų, kad tokios stovyklos imtų traukti dar daugiau prieglobsčio prašytojų iš visos Afrikos.

Pagal oficialius duomenis, pusė nelegalių bėglių per jūrą yra iš Sirijos ir Eritrėjos. Tačiau visa geografija daug platesnė – ir Malis, ir Gambija, Nigerija, Kenija... Tai šalys, kur daugumos gyvenimas skurdus, bet jų nėra ištikusios humanitarinės katastrofos.

Palyginus bėglių iš Šiaurės Afrikos nuotraukas su sulaikytų rohindžų nuotraukomis matosi akivaizdus būklės skirtumas. Rohindžų veidai paženklinti beviltiškumo, jų kūnai išsekę nuo gyvenimo pusbadžiu. Tuo tarpu dauguma iš valčių Viduržemio jūroje yra guvūs, sveikai įmitę, neblogai apsirengę.

Tos nuotraukos man priminė pirmąjį mūsų nepriklausomybės dešimtmetį, kai lietuviai prašydavosi prieglobsčio Vakarų Europoje, apsimetinėdami baltarusiais ir laužyta rusų kalba aiškindavo prastai rusiškai kalbantiems imigracijos darbuotojams, kaip juos persekiojo kruvinas Lukašenkos režimas. Todėl man kyla klausimas, kiek toji oficiali bėglių kilmės statistika atitinka tikrovę, jei dalis žmonių apsireiškia Italijoje be jokių dokumentų ir kliaujamasi vien jų pačių prisistatymu.

Yra skirtumas tarp bėglio, gelbėjančio savo gyvybę, ir rojaus ieškančio migranto, nepatenkinto pragyvenimo lygiu savo šalyje, todėl privalu atidžiai tikrinti pateikiamų duomenų tikrumą – jei nėra dokumentų, tai galima daryti kalbos mokėjimu, deklaruojamos kilmės vietovės pažinimu, ir t.t.

Nesimato jokių prielaidų, kad artimiausioje ateityje tose Afrikos valstybėse įvyks proveržis ir žmonių gyvenimas pradės gerėti. Be to, skaičiuojama, kad per ateinančius 30 metų subsacharinėje (į pietus nuo Sacharos dykumos) Afrikoje žmonių padvigubės.

Perkraustyti gyventojus iš neturtingų šalių į turtingas nėra tinkamas būdas kovoti prieš skurdą pasaulyje. Kas tada dėtųsi apleistose valstybėse ir kuo pavirstų priimančios valstybės? Vienintelis kelias – padėti jiems tėvynėje pakeisti sąlygas, kurios sukuria masinį skurdą, ir nepalaikyti jokių kitų iliuzijų.