Ši ponia plačiai nuskambėjo politiniuose ir diplomatiniuose sluoksniuose po jos vadovautos tarptautinės komisijos išvados dėl 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karinio konflikto. Jos pasitraukimas teikia vilčių, jog Ukrainos ir Rusijos karinis konfliktas nebus vertinamas taljaviniškai.
Ambasadorė pranešė atsistatydinanti G-7 lyderių susitikimo Vokietijoje išvakarėse ir kitą dieną po separatistų puolimo Marjinkoje šalia Donecko. Įvairūs šaltiniai rašo apie jos emocinį nuovargį ir apie tai, jog ji nebematė perspektyvos derybose.
Per savo karjerą ji buvo dirbusi Maskvoje, Gruzijoje, Čečėnijoje, Ukrainoje, Balkanuose. Kai Rusija užpuolė Gruziją, tuo metu ES pirmininkavusios Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy skubiai nulėkė į Maskvą ir suderino penkių punktų taikos planą su tuometiniu Rusijos prezidentu Dimitrijumi Medvedevu. Karo veiksmai liovėsi, bet taikos planas neįgyvendintas iki šiol.
H. Tagliavini raportas
Raportas apibendrino, kad abi pusės reagavo neadekvačiai, ir „objektyviai“ sulygino abi puses – agresorių ir jo auką. Gruzinai buvo apkaltinti tuo, kad pirmieji pradėjo Cchinvalio apšaudymą ir taip išprovokavo rusų reakciją. Rusai buvo pabarti už pasų dalijimą Pietų Osetijos gyventojams ir panašius dalykus.
Ponia H. Tagliavini šiuo raportu padėjo Rusijai išlįsti sausai dėl akivaizdaus tarptautinio nusikaltimo – suverenios kaimynės užpuolimo. Kaip rašė rusų karo reikalų ekspertas Pavelas Felgengaueris, „Maskva norėjo, kad jos karinė akcija Gruzijoje 2008 m. rugpjūtį būtų laikoma tik reakcija į „gruzinų agresiją“ prieš Cchinvalį ir prieš rusų taikdarius regione“. Ko norėjo, to ir sulaukė iš šios komisijos, kuri juodu ant balto parašė, jog negalinti įrodyti gausių Rusijos pajėgų buvimo Pietų Osetijoje iki gruzinų puolimo naktį iš rugpjūčio 7 į 8.
Rusija savo veiksmus teisino tuo, jog siekė sustabdyti osetinų tautos genocidą, kurį vykdo gruzinai. Propagandos trimitai plačiai skelbė apie 2000 nužudytų Cchinvalio gyventojų. Raporte yra nustatyta, jog per visą karinio konflikto laiką žuvo 162 civiliai osetinai. Taigi, komisija genocido pėdsakų nerado, bet rusų pasaka apie gynimą nuo vykstančio genocido suėjo jai kaip už gerą.
Įvykių Gruzijoje eiga
Teko kalbėtis su garsiu analitiku Andrejumi Ilarionovu, kuris buvo Cchinvalyje 2008 rugsėjį. Jo vertinimu, matytose gatvėse buvo pažeisti ne daugiau kaip 5-10 proc. pastatų. Ir tai po gruzinų apšaudymo naktį iš 7 į 8 bei po rusų artilerijos smūgių rugpjūčio 9 ir 10. Įdomu, kad rugpjūčio 7 komentarai osradio.ru svetainėje rodo, jog tą dieną Cchinvalyje jau buvo Rusijos 58-tosios armijos daliniai. Kad Rusija pirmiau įsiveržė į Gruzijos teritoriją, patvirtina ir gausūs rusų kariškų liudijimai spaudoje, įskaitant gynybos ministerijos dienraštį „Krasnaja zvezda“.
Rugpjūčio 5 Pietų Osetijos vidaus reikalų ministras Michailas Mindajevas, anksčiau tarnavęs Rusijos FSB (saugume), įsakė sunaikinti gruzinų gyvenamus Avneri ir Nuli kaimus. Pastarajame gyveno apie 2 000 žmonių. Artilerija juos lygino su žeme 6 ir 7 dienomis. H. Tagliavini komisijai net neparūpo, iš kur pas osetinus 152 mm artilerija, kurios negalėjo turėti ir oficialiai P.Osetijoje buvę rusų taikdariai.
Nuo rugpjūčio 3 į P. Osetiją jau buvo įvedami atskiri rusų reguliarios kariuomenės daliniai, rugpjūčio 4 Rusijos – Gruzijos sieną kirto pirmieji 300 savanorių ir kazokų, o rugpjūčio 6 vakarą Džavos miestelyje įsikūrė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadovybė. Komisijai tai nepasirodė verta tyrimo, o etninių gruzinų valymų ponia H. Tagliavini nepriskyrė karo veiksmams.
Apšaudymai per 6 ir 7 dienas vis stiprėjo. 7 d. paryčiais per Roki tarpeklį įvažiavo šarvuota rusų kolona, o apie 14 val. tą dieną žuvo pirmasis gruzinų karys. Rusijos taikdarių vadas vėliau paliudijo, jog buvo gavęs gruzinų pareiškimą, jog šie taikdarių pulti neketina; ir tikrai nė vienas jų postas nebuvo nei užpultas, nei apšaudytas.
Rugpjūčio 7 d. apie 23:30 prezidentas Michailas Saakašvilis įsakė imtis karinio atsako. Naktį gruzinų artilerija apšaudė Cchinvalį, iš kurio jau buvo evakuota dalis gyventojų ir kur stovėjo rusų daliniai. A. Ilarionovui pavyko nustatyti, kad rugpjūčio 8 d. 5:50 ryto rusų taikdariai atidengė ugnį į gruzinų kariškius. 6:20 gruzinai pradėjo atsišaudyti.
Kaip bematuosi – ar artilerijos apšaudymo pradžia, ar lengvųjų ginklų panaudojimo pradžia – karinius veiksmus pradėjo Rusija. Tačiau lanksti diplomatė su pagalbininkais taip išraitė, jog gruzinai liko provokatoriais. Lygiai taip tarybinėje istorijoje buvo išraitoma, jog suomiai ėmė šaudyti į Raudonąją Armiją, kuri taikiai trynėsi palei valstybinę sieną, ir dėl to kilo Žiemos karas, po kurio Sovietų Sąjungai teko priglobti dalį Suomijos – Kareliją.
Antrąkart ant grėblio nelips
Šveicarų diplomatę į Ukrainą paskyrė tuo metu ESBO pirmininkavęs šveicaras Didier Burkhalteris. Galbūt H. Tagliavini buvo vienintelė kandidatė, dėl kurios dalyvavimo sutiko Rusija, bet Kijevas neturėjo pagrindo per daug džiūgauti, sulaukęs pagarsėjusios užmerktų akių specialistės.
Ir atvirkščiai, jos pasitraukimas rodo, jog šįkart Gruzijoje pademonstruoto gebėjimo vertinti neprireiks, ir agresorius nebus sulygintas su auka. Ar nebus ponią ambasadorę išvarginęs Rusijos spaudimas nuleisti blakstienas ir nematyti, kas iš tikrųjų vyksta, kuris darėsi vis mažiau suderinamas su stiprėjančia Vakarų pozicija Rusijos atžvilgiu?
Po savaitės sueis metai, kai virš Donbaso liepos 17 d. buvo numuštas MH 17 ir žuvo apie 300 žmonių. Tarptautinė komisija šiomis dienomis išsiuntinėjo pirmą išvadų variantą valstybėms, susijusioms su šia katastrofa. Dar prieš tai Nyderlandai pasiūlė įsteigti tribunolą šiam įvykiui išnagrinėti, bet Rusija pasiūlymą vetavo. Tačiau jau vien ši olandų iniciatyva rodo, kad yra rimtas pagrindas tribunolui, ir paskelbtos komisijos išvados gali tiesiog privalomai pakeisti santykius su Rusija. Poniai H. Tagliavini nebebus kur parodyti savo specifinių sugebėjimų.
Į jos vietą paskirtas austrų diplomatas Martinas Sajdikas, virš 10 metų praleidęs Rusijoje. Turint omenyje, kad ESBO dabar pirmininkauja serbas Ivica Dačičius, žinomas kaip vienas didžiųjų V. Putino draugų Belgrade, įpėdinis yra toli gražu ne blogiausias variantas Ukrainai. Vertinant reikia nepamiršti, kad ESBO tikslas nėra paremti kurią nors vieną pusę, o tarpininkauti. Tačiau M. Sajdikas yra ES šalies diplomatas, ir rusai sutiko su jo kandidatūra.
Nors ESBO pasiuntinys nėra kertinė figūra Ukrainos kelyje į taiką, tačiau šis aukšto atstovo pakeitimas, mano supratimu, yra labai ryškus ženklas, kad Rusija nebesulauks diplomatiško susitaikymo su jos agresyviais veiksmais. Antrą kartą ant grėblio nuspręsta nebeužlipti.