R. Čepaitienė. Mylėti (ir nekęsti) Rusiją

Neseniai Tverėje vykusioje konferencijoje, kurioje buvo nagrinėjami vėlyvojo stalinizmo istorijos klausimai, bičiulis istorikas iš Novosibirsko manęs paklausė: „ar tikrai jūs nekenčiate rusų?"

Nors ten sutikti puikūs rusų intelektualai kaip vienas tvirtino nežiūrintys nacionalinės televizijos, jau seniai virtusios zombovizija, tačiau šio klausimo kilmę buvo galima nesunkiai numanyti. Tąkart teko skubiai suktis paaiškinant, kad „mes", t.y. lietuviai, gerbiame rusus, tačiau nekenčiame V. Putino režimo. Atsakymas kolegai, atrodo, tiko, nes ir patsai nedega aistra šlovinti pokomunistinėje Rusijoje susiklosčiusią tvarką, tačiau tai privertė mane giliau susimąstyti apie tuomet spontaniškai padarytos perskyros tarp Rusijos ir rusų, valdžios ir visuomenės pagrįstumą. Ar išties šis skirtumas toks paprastas ir aiškus, darantys vienus Putinui valdant susiklosčiusio režimo laimėtojais, o kitus - jo įkaitais, pralaimėtojais bei nekaltomis aukomis?

V. Putino kontrrevoliucija

Panašų klausimą nagrinėja ir itin plačiai aptarinėjamo filmo kūrėjai. A. Zviagincevo „Leviatanas" sukėlė šurmulį ne tik aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (Rusijos kultūros ministras antai piktinosi, kaip valstybės finansuotas filmas išdrįso taip šūdinai pavaizduoti Rusiją (originale - рашку гавняшку), bet ir „plačiosiose liaudies masėse", kurios „filmo, aišku, nematė, bet pelnytai smerkia". Nors skinantis pačius svarbiausius apdovanojimus užsienio kino festivaliuose, įskaitant pretendavimą į šių metų „Oskarą", savo tėvynėje šis filmas, matyt, vargu ar bus plačiau įsileistas į kino teatrus, todėl visiškai tikėtina versija, kad jo autoriai patys nutekino filmą į internetą laisvai peržiūrai.

„Leviatanas", be abejonės, epochinis filmas. Per vienos šeimos tragediją atskleisdamas pastaruoju dvidešimtmečiu šalyje susiklosčiusią atmosferą režisierius atidengia neužmaskuotą „brandžiojo putinizmo" veidą, įkūnytą išpurtusiame pagirioto mero snukyje, kone sprogstančiame nuo savo galios, teisumo ir nebaudžiamumo. Tačiau šio meno kūrinio iššaukta reakcija ir keliamas įspūdis būtų nepakankamai paveikus, jei jame būtų kalbama vien apie šiuolaikinės Rusijos aktualijas. Nors filmas erzina ir skaudina jame papasakotos istorijos beviltiškumu ir nykumu, kas atbaidė ir nuvylė ne vieną jo žiūrovą, tačiau tenka tai iškęsti, kad pabaigoje atsiskleistų režisieriaus nešamos idėjos esmė.

A. Zviagincevui pavyksta tai, kas nenusisekė panašią mintį 2009 m. filme „Caras" bandžiusiam išsakyti kitam puikiam rusų režisieriui Pavelui Lunginui - t. y. atidengti pačią rusiškosios civilizacijos esmę ir pagrindą. „Bet kokia valdžia - nuo Dievo" - filme merui nekart pabrėžia stačiatikių vyskupas, tokiu būdu pateisindamas (ir paskatindamas) bet kokius jo nusikaltimus. Tačiau, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dievu ir Bažnyčia prisidengusi nežmoniška valstybės mašina gali negailestingai ir nebaudžiamai traiškyti žmonių likimus, ne viskas taip beviltiška: filmo pabaigoje draugų šeima priglaudžia našlaičiu likusį pagrindinių personažų paauglį sūnų, kas rodytų, kad „rusų tauta gera, tik valdžia jos šėtoniška".

Leviatano metafora, nekart iškylanti filme tai milžiniškais banginio griaučiais, tai gyvo jūroje išdidžiai besipliuškenančio jūrų galiūno pavidalu, kaip žinia, turi gilias biblijines šaknis ir reiškia gigantišką jūrų pabaisą, iš tiesų - „Priešą", Šėtoną. Šiuo atveju - tai bealternatyvė valstybės galia, kurią 1651 m. traktate „Leviatanas" filosofiškai pagrindė T. Hobbesas. Jis suformulavo valdymo principą, kuomet bet kokia valdžia geriau nei į visų kovą su visais vedanti bevaldystė, pavaldiniai negali pakeisti valdymo formos negavę leidimo iš suvereno; pavaldiniai negali teisėtai smerkti suvereno veiksmų; kad ir ką bebūtų padaręs suverenas, jis negali būti nubaustas pavaldinio. Kultinio „Brolio" pirmojoje dalyje (1997 m.) 

A. Balabanovas parodė šios šėtoniškos tvarkos (atsi)kūrimą posovietinėje Rusijoje. Tačiau šiame filme visgi dar prasišvietė silpna viltis: pagrindinis veikėjas Danyla, nors ultranacionalistas ir kileris, visgi savais būdais siekia teisingumo, turi vilčių ir svajonių, myli savo motiną ir brolį, yra melomanas, kuriam nesvetimas susižavėjimas kūrybingu ir spalvingu bohemos pasauliu. Tuo tarpu Zviagincevo „Leviatane" regime jau sunokusius putiniškos visuomeninės tvarkos vaisius, kuomet teisingumo vykdymui užverti bet kokie keliai ir lieka remtis tik į tarpasmenius draugystės bei šeimos ryšius. Tačiau pastarieji irgi silpsta ir trūkinėja - neveltui filme daug vietos skiriama ir išdavystės bei neištikimybės temai.

Valdžios ir autoriteto klausimą Zviagincevui paliečia ne viename filme. 2003 m. „Sugrįžime" jis plėtojamas šeimos lygmeniu. Nežinia iš kur ir kodėl netikėtai sugrįžęs tėvas, kuris buvo palikęs šeimą ir nematė savo dviejų sūnų nuo pat jų kūdikystės, spėriai imasi iš berniukų padaryti tikrus vyrus. Tačiau šitiek metų nesirūpinusio sūnumis ir jų nepažįstančio tėvo bandymai priversti juos paklusti ir vykdyti jo reikalavimus griebiantis smurto iššaukia vis aršesnį pastarųjų pasipriešinimą, kas galiausiai baigiasi tragedija. Kaip gerbti tą, kuris neužsitarnavo meilės ir pagarbos, kuris naudojasi savo fizine jėga ir pranašumu, kad „įtikintų" nusileisti, palaužtų? - štai kokią dramą išgyvena sūnūs. Tačiau ne mažesnė ir tėvo, kuris nori, bet nemoka mylėti, drama. 

Reikšminga, kad pats žodis „autoritetas" rusų kultūroje šiandien visų pirma asocijuojasi su kriminaliniu pasauliu... Tačiau naujausiame darbe Zviagincevas eina dar toliau. „Leviatane" valdžios autoritetas ir teisėtumas, be manipuliacijų, smurto ir nepaklusniųjų gniuždymo, remiasi ir žymiai paveikesne „minkštąja galia" - religijos jėga. Režisierius buvo bene pirmasis, taip atvirai ir tiesiai išdrįsęs tai įvardinti, kas ir sukėlė tokį šoką bei valdžios atstovų susierzinimą. Su politine valdžia suaugusi Bažnyčia - bizantizmas arba cezaropapizmas - senas Rusijos civilizacijos bruožas, nūnai Putino režimo sėkmingai atgaivintas. Čia „valdžios vertikalė", nuo apačios (Šiaurės pajūrio miesto mero ar policijos viršininko) iki pat viršaus, remiasi dieviškuoju autoritetu, o kiekvienas, drįsęs tuo suabejoti, nusižengia ne tik visuomeninei tvarkai, bet ir pačiam visatos Kūrėjui, kurio atspindys ir atstovas Žemėje yra valdovo asmuo, todėl privalo būti negailestingai nubaustas. Ivanas Žiaurusis dar XVI a. ideologiškai ir instituciškai pagrindęs pačią patvaldystės doktriną susiejo dieviškąją ir žemiškojo valdovo valdžią, paversdamas ją aukščiausiu neginčijamu (kvazi)sakraliniu autoritetu, o jo įkurta slaptoji policija - opričnina - vėliau atgims sovietų represinių struktūrų ar posovietinių specialiųjų tarnybų pavidalu.

Jei ateistinė sovietų valdžia galutine Autoriteto ir transcendentine instancija buvo paskelbusi religijos pakaitalą „neklystantį" marksizmo-leninizmo mokslą, ir rėmėsi pažadu sukurti rojų žemėje bei „šviesų rytojų" ateities kartoms, tai postsovietinė nomenklatūra, atsikračiusi varginančios socialinės rūpybos prievolės, bando grįsti savo teisę valdyti iškreiptu Aukščiausiojo autoriteto žodžiu - bet kokia valdžia kyla iš Dievo. Nūnai Rusijos valdininkijos sluoksniuose itin išpopuliarėjęs „įsicerkvinimas", t.y. demonstratyvus įsitraukimas į stačiatikybę, nėra vien mada ar gudri priedanga. Jie išties yra tikintieji (beje, filme tikėjimo trūksta būtent jų aukoms). Jie sukūrė neofeodalinę naujųjų bojarinų ir opričnikų valdomą korupcinę sistemą, kurioje jaučiasi kaip žuvys vandenyje (ar, kaip šiuo atveju, banginis jūroje), kurios stabilumui niekas negresia, nes bent kokie bandymai pakeisti jų sprendimus teisinėmis priemonėmis ar šantažu susilauks ne tik triuškinančio atkirčio, bet ir transcendentinio pasmerkimo. Taip carinis modelis - patvaldystė, stačiatikybė, liaudiškumas - atgimsta ir suveši. Ratas užsidaro.

Vidinė kolonizacija

O kaip gi rusų liaudis? Kembridžo universiteto profesorius slavistas Aleksandras Etkindas neseniai publikavo knygą apie vidinę Rusijos kolonizaciją, kurios apraiškas įžvelgia per visą šalies istoriją. „Vidinės" arba savikolonizacijos terminu vadinamas iš mongolų-totorių laikotarpio perimta ir nuo XVI a. - Ivano Žiauriojo laikų - vis aktyviau Rusijos valdžios įgyvendinama nuostata elgtis su savos šalies ištekliais ir gyventojais taip, lyg jie būtų kolonizuoti svetimieji. Tirdamas Rusijos kolonijines praktikas Etkindas randa nemažai analogijų su Aukso Orda. Tai ir šert - nukariautų tautų elitų duodama lojalumo priesaika patronui, amanat (imami įkaitai) ir jasak (mokamos duoklės). Tokiai valdžiai nuosava liaudis išties virsta kolonijiniu „Kitu", t.y. elitų ekonominės gerovės resursu ir socialinių eksperimentų objektu kilus reformų vajams, tiek ir nuolatinės aklo ir žiauraus maišto baimės šaltiniu ar, priešingai, utopijos realizavimo erdve, kuomet XIX a. inteligentai - narodnikai, ar vėliau bolševikai atkreips dėmesį į valstiečių bendruomenes - komunas.

Ekonominis „monoištekliaus" eksploatacijos Vakarų rinkose modelis leido susiformuoti specifiniam Rusijos visuomenės pobūdžiui. Novgorodo, o vėliau Maskvos kunigaištystės ekonomikos nemenką priklausomybę nuo Sibiro kailiukų eksporto galima gretinti su dabartine V. Putino Rusijos priklausomybe nuo naftos ir dujų pardavimų užsienyje. Šalyje visuomet egzistavo tam tikra kastų sistema, kai tik nedidelė visuomenės dalis pelnėsi iš šių ekonominių mainų ir priimdavo likusiai visuomenės daugumai, iš esmės gyvenančiai iš jos skiriamų menkų dotacijų bei iš natūrinio ūkio, reikšmingus sprendimus. Etkindo teiginys, kad vidinė kolonizacija Rusijoje prasidėdavo tik išnaudojus galimybes eksportuoti šiuos išteklius dėl jų išeikvojimo ar užsidariusių užsienio rinkų, kaip kad kuriam laikui atsitiko po bolševikų perversmo, vertas ypatingo dėmesio. Tuomet ji epizodiškai išvirsdavo vidinių valstybės teritorijų įvaldymo bandymu bei siekiu „civilizuoti" rusų ir kitataučių elitus, o bolševikų atveju - ir „plačiąsias liaudies mases".

Bene ryškiausi vidinės kolonizacijos „vajai" Rusijoje - carų Petro I-ojo ar Aleksandro II-ojo reformos ir, ypač, stalininė industrializacija. Tuomet vidinės kolonizacijos įrankiais tapdavo „valdžios žmogus" (caro statytinis provincijoje, bolševikas) ir „kultūros žmogus" (inteligentas), o „liaudies žmogus" judviejų buvo suvokiamas kaip vykdomų reformų objektas ir žaliava. Petrą I-ąjį galima laikyti tokio autoritarinės modernizacijos modelio pagrindėju, nes būtent jis reanimavo archaines vergiško darbo formas, paradoksas, Sankt-Peterburgo - iki šiol paties europietiškiausio Rusijos miesto - statyboje, tuo pačiu beviltiškai siekdamas pritempti savo meto visuomenę prie europietiškos kultūros standartų. Valstybė tokiu būdu kolonizavo savo valdomas tautas, įskaitant ir titulinę - pačius rusus.

Šis autoritarinės arba represinės modernizacijos, atskyrusios asmens laisvę ir socialinę pažangą, valstybę ir visuomenę, modelis buvo atgaivintas V. Lenino ir J. Stalino pastangomis. Pastarasis, beje, ne mažiau nei Petru I-uoju žavėjosi Ivano Žiauriojo asmeniu ir jo propaguota Maskvos kaip „Trečiosios Romos" idėja. Stalininės vidinės kolonizacijos tikslu tapo didžiulės šalies socioekonominės infrastruktūros sukūrimas ir technologinio atsilikimo įveika. Pagrindiniais SSRS vidinės kolonizacijos institutais pasitarnavo represinis aparatas, GULAG'o sistema ir žemės ūkio kolektyvizacija ir industrializacija, leidę atgaivinti vergovinio ar baudžiavinio darbo praktikas, keistu būdu derančias su siekiu „pavyti ir aplenkti" technologiškai ir kultūriškai labiau išsivysčiusias šalis. Tad pusiau juokais galima teigti, kad SSRS kaip kolonijinės imperijos „sostine" reikėtų laikyti Magadaną.

Ar B. Jelcino pradėtos liberalios reformos ir jų nesėkmė būtų eilinis vidinės kolonizacijos bandymas? Tačiau jų greita diskreditacija visuomenės akyse rodytų, kad tai būta veikiau mechaniško vakarietiškų verslo ir ekonominės kultūros modelių pernešimo į tam nei juridiškai-ekonomiškai, nei galų gale mentališkai neparengtą terpę. 1999 m. į valdžią atėjęs Jelcino statytinis ir įpėdinis V. Putinas veikiai nusisuks nuo demokratizacijos kelio, grįždamas prie konservatyviosios doktrinos - įprastinio autoritarinio despotizmo ir „geologinio ekonomizmo" modelių derinio. Tad „vidinė kolonizacija" Rusijoje žymi ne tik specifinį istorinį socioekonominį reiškinį, bet ir dvasinę būseną, būdingą ir (post)sovietinei visuomenei. Tai leidžia užčiuopti ne tik „rusiškojo kelio išskirtinumą", bet paaiškinti ir dabartinio Rusijos valdančiojo isteblišmento politiką, įskaitant ir posūkį imperijos gaivinimo ir ekspancionizmo link.

Grįžtant prie pradžioje užduoto klausimo, ar galime atskirti politinį režimą ir sistemą, kuriuo jis remiasi, valdžią ir žmones? Jeigu ne, tuomet netgi pati aukščiausioji valdžia tėra įkaitė šimtmečiais susiformavusios ir įsišaknijusios tvarkos, kurioje valstybė sutapatinama su valdovo asmeniu, nesvarbu, kas juo bebūtų (prisiminkime neseną „nebus Putino, nebus Rusijos"), o visuomenėje laisvas tik vienas - valdovas. Visi kiti tėra azijinio tipo valstybės funkcionieriai-rentininkai ar išlaikytiniai, bet ne laisvi piliečiai. Neveltui „Leviatanas" prasideda scenomis, kuomet sprendžiamas teisės į privačią nuosavybę klausimas. Tačiau teisė į privačią nuosavybę yra vienas iš pamatinių Vakarų, europietiškos civilizacijos institutų, nežinomas azijietiškoms visuomenėms, kad ir kokiais juridiniais terminais ten tai būtų dangstoma. Nežinoma čia ir kita pamatinė vakarietiška vertybė - nelygstamas žmogiškojo asmens orumas. Argi vergas gali būti oriu?

Gruodį važiavau į Tverę kiek baimindamasi. Tačiau miestas ir žmonės maloniai nustebino. Švarios gatvės, prižiūrima architektūra, malonūs ir paslaugūs praeiviai, anaiptol nesužvėrėjantys išgirdę baltišką akcentą, o ir pati konferencija bei pokalbiai su kolegomis buvo tikra intelektualinė ir dvasios puota. Šįkart Rusija atsuko savo šviesų veidą, kuris taip žavi ir traukia savo kultūra, menu, tradicijomis. Kaip sakoma, Rusijos protu nesuvokti. Dvasingumas ir žiaurumas, sielos platybė ir bukumas, agresyvumas ir atgaila... Jos galima bijoti ir nekęsti, o galima ir mylėti. Bent jau už tai, kad jos didieji menininkai nebijo pasilenkti prie jos žaizdų ir prapjauti pūlinį.