R. Lopata. Pasaulio tvarka: paskutinė Kissingerio versija

Paskutinė devyniasdešimt vienerių Henry Kissingerio monografija World Order („Pasaulio tvarka“) oficialiai pasirodė 2014 m. rugsėjo 9 d. Knygą lydėjo įprasta ją parašiusiam autoritetingui autoriui viešinimo procedūra: recenzijos iki pristatymo, jo metu, po pristatymo, recenzijos recenzijoms ir gausios polemikos, virstančios diskusijomis ne apie knygą, o apie recenzentus.

Štai pavyzdys. „Pasaulio tvarką“ vertinusi Hillary Clinton komunizmą prilygino fašizmui. Rusijoje kilo triukšmas, mat, H. Kissingeris neprilygino . H. Kissingeris nekomentavo komunizmo adekvatumo fašizmui klausimo. Jis pagyrė prezidentinę kampaniją pradėjusią H. Clinton už efektingą vadovavimą JAV Valstybės departamentui ir leidosi į postringavimus apie Vakarų uždavinį pasaulėtvarkos stabilumo vardan suderinti kelis veiksnius: Ukrainos europietiškumą ir Rusijos valstybingumo kilmę iš Kijevo Rusios. „Politinės tvarkos“ autorius apeliavo į tvarką, paremtą subtiliu suvaržymo, jėgos ir legitimumo balansu. 

Politinio autoriteto parašytai knygai visada gresia pavojus virsti simuliakru. Ne visada yra aišku, ar simuliakrais siekiama didesnės komercinės sėkmės, ar tikrinamos politinės siekiamybės perspektyvos. Kalbant apie H. Kissingerio „Pasaulio tvarką“, nekyla abejonių tik dėl knygos pavadinimo autentiškumo. Ne kokia nors naujoji pasaulio tvarka, ne post-post šaltojo karo pasaulis ar pan., bet pasaulio tvarka. Į šią detalę būtina atkreipti dėmesį. Ir štai kodėl.

Raimundas Lopata

Amerikiečiai iki šiol ginčijasi dėl užsienio politikos pagrindų: ar imtis tarptautinio vaidmens reikalauja ideologinė pasaulio visuotinės demokratizacijos idėja ir moraliniai įsipareigojimai jai, ar geopolitiniai interesai, įpareigojantys užtikrinti pasaulinę galios pusiausvyrą kaip nacionalinio saugumo garantą? Pergalė šaltajame kare šio ginčo neišsprendė.

Intelektualinis Henry Kissingerio akademinės, politinės ir konsultacinės veiklos šaltinis – faktinės ir alternatyvinės istorijos taikymas geopolitinės padėties analizei. Šis amerikiečių valstybininkas bandė įgyvendinti teorinius klasikinio realizmo principus globalios galios pusiausvyros užtikrinimui. Toks požiūris į pasaulio tvarką paremtas garsiausia europinės diplomatijos tradicija, laipsniškai ištobulėjusia XVII – XIX amžiuose ir vadinama realpolitik, o kartais ir galios politika.

Šią tradiciją apibūdina dvi idėjos. Pirmoji – tai raison d‘etat idėja, t.y. nacionalinių-valstybinių interesų pirmenybė, pateisinanti visas priemones šiems interesams įgyvendinti. Antroji – galios pusiausvyra paremta pasaulėtvarka, kurioje nevyrauja nei viena valstybė. Kiekviena valstybė, pagal savuosius galios skaičiavimus remdamasi sąjunginiais ryšiais su kitomis valstybėmis arba priešindamasi joms, išlaiko savo nepriklausomybę. Tokiu tvarkymusi paremta pasaulio tvarka teikia naudą visoms status quo valstybėms – jos gali sutramdyti agresorių pretenzijas ir užtikrinti tarptautinės sistemos stabilumą bei nuosaikumą. 

Istorinę geopolitinės galios pusiausvyros išklotinę H. Kissingeris yra pateikęs netrukus po Šaltojo karo pabaigos paskelbtame fundamentaliame veikale „Diplomatija“ . Autoriaus sumanymu, knyga turėjo istoriškai pagrįsti ir jo paties, nacionalinio saugumo patarėjo ir valstybės sekretoriaus, vykdytą pasaulinę politiką, grįstą modernizuotomis, t.y. prie XX a. antrosios pusės pasaulio realijų pritaikytų, vestfalinės tvarkos taisyklėmis.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje H. Kissingeris kartu su R. Niksonu pasuko JAV vairą nuosaikios sulaikymo strategijos SSRS atžvilgiu link. Totalaus komunizmo blokavimo politika buvo pakeista į geopolitiškai svarbių centrų ir teritorijų kontrolę ypač Artimuosiuose, Vidurio Rytuose bei Pietryčių Azijoje. Détante su sovietais, partnerystės su Kinija, įkvėpto Izraelio – arabų pacifikacijos proceso pagalba Amerika atsitraukė iš Indokinijos, tačiau išlaikė strateginę įtaką pasaulio raidai ir nepralaimėjo šaltojo karo. Vašingtonui pavyko pergudrauti Maskvą tiek Kinijoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. H. Kissingerio geopolitinis projektas numatė įtraukti SSRS, Kiniją ir kitus geopolitiškai reikšmingiausius centrus į pozityvų galios pusiausvyros taisyklių žaismą, neutralizuojantį pasaulinio karo grėsmę ir tuo primenantį XIX a Vienos kongreso dvasią. 

Tai, kad H. Kissingeriui (ir R. Niksonui) pavyko globaliu mastu įgyvendinti galios pusiausvyros principą, nemaža dalimi sąlygojo konkrečios laikmečio aplinkybės. Beje, pats H. Kissingeris neslėpė, kad susiklosčius kitokioms aplinkybėms, galios pusiausvyros principas nebūtų toks efektyvus, o gal būtų ir žalingas. Vis dėl to paskutiniuose „Diplomatijos“ puslapiuose jis apie žengiantį į XXI amžių pasaulį pasitikinčiai teigė: „Sistemoje, kuri susideda iš galbūt penkių ar šešių didelių galiūnių ir daugybės mažesnių valstybių, tvarka turės atsirasti labai panašiai, kaip ji atsirado ankstesniais šimtmečiais – derinant ir balansuojant nacionalinius interesus: kokie yra pagrindiniai tarptautinės tvarkos dėmenys, kokie yra jų sąveikos būdai, kokie yra tikslai, dėl kurių sąveikauja?“.

„Pasaulio tvarka“ yra atsakymų į šiuos klausimus paieškos tęsinys. Todėl nereikia stebėtis, kad paskutinysis H. Kissingerio veikalas gali būti pavadintas autorizuotu, todėl pavyzdiniu „Diplomatijos“ konspektu. Naujoviškumo aptariamam veikalui suteikia minėtus klausimus konkretizuojanti problema – kaip skirtingus civilizacinius patyrimus sujungti visuotinai pripažįstamai tvarkai, garantuojančiai pasauliui dermę? O taip pat problemą iliustruojanti empirinė medžiaga, skirta atskirų civilizacijų raidai plačiau nušviesti. Beje, „Pasaulio tvarkoje“, kitaip nei ankstesniuose darbuose, aptinkame ir daugiau nuorodų į politikos filosofų kūrinius. 

Kas yra pasaulio tvarka – teorinis ginčas. H. Kissingeris pritaria prielaidai, kad pasaulis yra grimzta į chaosą. Nors neturintys precedento tarpusavio priklausomybės ryšiai leidžia kalbėti apie tarptautinę bendriją, jos raidą kontroliuoti, paveikti ar prižiūrėti tampa vis sudėtingiau. „Pasaulio tvarkos“ autorius įsitikinęs, tarptautinės bendrijos dienotvarkė skęsta miglose, kadangi nėra sutarimo dėl tikslų, metodų ir apribojimų, kurie ir turėtų įrėminti tarptautinę sistemą.

H. Kissingerio nuomone, ilgą laiką Vakaruose vyravo įsitikinimas apie jiems priklausančią išimtinę privilegiją tokią sistemą organizuoti. Privilegija pagimdė kelias vakarietiškas pasaulėtvarkos interpretacijas: amerikietiškąją ir europinę.

Respublikoniškos valdymo formos, dėl dėkingų raidos aplinkybių bei piliečių įgimtų dorybių JAV išvydo savyje išskirtinę, unikalią šalį. Iškilimą siedama su laisvės ir demokratijos vertybių skleidimu, Amerika kliovėsi tikėjimu, kad šios vertybės ir yra pagrindas tokiai globaliai tarptautinei tvarkai, kuri, remdamasi demokratija, laisva prekyba bei tarptautine teise, garantuos visuotinę taiką ir teisingumą. Tiesa, apsisprendę kovingam internacionalizmui ir šalies įsitraukimui į pasaulio reikalus, amerikiečiai iki šiol ginčijasi dėl užsienio politikos pagrindų: ar imtis tarptautinio vaidmens reikalauja ideologinė pasaulio visuotinės demokratizacijos idėja ir moraliniai įsipareigojimai jai (Woodrow Wilsono tradicija), ar geopolitiniai interesai, įpareigojantys užtikrinti pasaulinę galios pusiausvyrą kaip nacionalinio saugumo garantą (Theodor Roosevelto paveldas)? Pergalė šaltajame kare šio ginčo neišsprendė.

Šalia amerikietiško tarptautinės tikrovės supratimų koegzistuoja ir europietiškas. Europiečių požiūrį į pasaulio tvarką kreipė istorinis, Vestfalijos sutartimis pradėtas formalizuoti individų ir nepriklausomų valstybių laisvos konkurencijos procesas. Neigiamoms tokios konkurencijos ir ambicijų susidūrimo pasekmėms pažaboti Europa atrado galios pusiausvyrą ir ją legitimuojančius susitarimus dėl bendrų vertybių, t.y. tarptautinio elgesio taisyklių ir apribojimų. Tiesa, XX a. I-osios pusės pasaulio raida, pademonstravusi galios pusiausvyros ir vertybių bendrystės silpnumus, privertė Vakarų Europą permąstyti realpolitik principus. Šaltajam karui padalinus Europą į dvi priešiškas stovyklas, vakarietiškoji kontinento dalis ėmėsi ieškoti savojo identiteto, tas paieškas siedama su ekonominės–politinės integracijos (Europos Bendrijos) idėja ir solidarumu su JAV (euro-atlantizmas).

Po šaltojo karo Europa (ES) suintensyvino pastangas tapatumui tobulinti. Ji užsimojo peržengti suverenios valstybes ribas, sukeldama debatus apie valstybės prigimtį, atsisakė klasikinio balansavimo, o santykiuose su užsieniu pradėjo taikyti minkštosios galios principą. „Pasaulio tvarkos“ autorius abejoja, ar tarptautinė sistema gali kliautis apeliacijomis į teisėtumą. H. Kissingeris pastebi, kad tokios pastangos ne tik suteikė peno svarstyti, ką reiškia brūkšnelis tarp euro ir atlantizmo autorius, bet ir abejones, ar tarptautinė sistema gali kliautis apeliacijomis į teisėtumą. Jis baiminasi, kad senojo kontinento susižavėjimas minkštąja galia galų gale virs savitiksliu, sukurdamas galios disbalansą, o iš esmės galios vakuumą tuo metu, kai kiti pasaulio regionai pripažįsta kietos galios principą.

H. Kissingeris atkreipia dėmesį procesus, vykstančius Rytų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje. Besidomintiems Lotynų Amerikos ir Afrikos vieta šiuolaikinėje tarptautinėje sistemoje teks nusivilti. Šių regionų, kaip ir „Diplomatijoje“, H. Kissingeris tarsi nepastebi. Tiesa, galime aiškinti, jog bent jau Šiaurės Afrika patenka į akiratį, jam aptariant procesus arabų pasaulyje. O kalbant apie H. Kissingerio santykį su Lotynų Ameriką, belieka tik spėlioti, ar kartais įtakos nedaro Čilės sindromas?

Apie Rusiją jis tarsi nieko naujo nepasako. Tai, kad ji išsidriekusi dviejuose kontinentuose ir nežinia, kas jos tikrieji namai, H. Kissingeris aiškino ir „Diplomatijoje“. Jis dar kartą pabrėžia, kad Rusiją reikia išlaikyti pusiausvyroje, o taip pat primena būtinybę pasitelkti istoriją adekvačiam Vladimiro Putino Rusijos suvokimui. Putino nacionalizmą, aiškina H. Kissingeris, slegia istorinis balastas, iliustruojamas savaime iškalbingais skaičiais (jų „Diplomatijoje“ nerasime): 1552–1917 m. laikotarpiu Rusija kasmet vidutiniškai savo ribas išplėsdavo 100 000 kvadratinių kilometrų ploto teritorijomis. Klausimas kyla, kaip Vakarams vizualizuoti ilgalaikių santykių su Rusija perspektyvą, kuomet Rusijos prabudę teritorinės ekspansijos instinktai sutampa su islamo pasaulio panirimu į nuolatinę suirutę, o Azija sparčiai persitvarko?

Islamo „Diplomatijos“ dalykinėje rodyklėje nebuvo. Dabar H. Kissingerį domina islamistų santykis su galios pusiausvyra. Artimuosiuose Rytuose verda konfliktai, kuriuos kaitina etniniai ir religiniai veiksniai. Islamo religinių ekstremistų grupės ir jas palaikančios jėgos pažeidžia valstybių sienas ir suverenitetus, sukurdamos valstybių, nekontroliuojančių savo teritorijų, fenomeną. Islamo ekstremistų grupių veikla jam atrodo pavojinga. Tačiau kur kas grėsmingesnė yra Irano branduolinė programa ir Teherano neslepiamos pastangos užsitikrinti lyderystę islamo pasaulį, skelbiant jį tikruoju pasauliu. Tai – konceptualus iššūkis Vakarams. Šioje koncepcijoje vietos yra ne galios pusiausvyrai, o egocentrizmui.

Azijos problemos – europietiškų priešingybė. Čia galios pusiausvyros principai dominuoja nepriklausomai nuo teisėtumo. Todėl kai kurie regioniniai ginčai lengvai perauga į atvirus susirėmimus. Jų intensyvumas leidžia apčiuopti potencialius galios pusiausvyrai subregionus: vieną – Pietų, kitą – Rytų Azijoje. Tačiau šiandien šiame kontinente nėra balansuotojo, t.y. valstybės, gebančios išlaikyti regionines sistemas pusiausvyroje taip, kaip tai istorijos bėgyje darė Didžioji Britanija Europoje. Į abiejų subregionų geopolitinę dinamiką įsitraukusi Kinija, nors ir išpažįstanti tam tikras tarptautinio elgesio taisykles, nėra pamiršusi, kad išpažinti tarptautines taisykles ji buvo priversta jėga, prieš savo imperinę prigimtį ir kad ta hierarchinė prigimtis „pasmerkia“ ją globaliam istoriniam vaidmeniui – civilizuoti (sinofikuoti) pasaulį.

H. Kissingeris primena Harvardo, savo aukštosios mokyklos tyrėjų atliktus skaičiavimus: iš penkiolikos istorinių atvejų, fiksavusių kylančios ir savo galią tarptautinėje arenoje įtvirtinančios valstybės tarptautinį elgesį, dešimt baigėsi karais. Vis dėlto „Pasaulio tvarkos“ autorius tiki galimybe suderinti Kinijos siekimus su vestfališko pobūdžio galios pusiausvyra, kadangi peno tikėti tokia galimybe suteikia istorinis XX a. aštuntojo dešimtmečio precedentas. Ši istorinė paralelė, be abejo, personifikuota. Ji H. Kissingeriui suteikia gerą progą savigyrai ir emocinio sinofiliškumo demonstracijai.

Tačiau paralelė turi ir potekstę, o būtent, raginimą nepamiršti, jog galios pusiausvyros prigimtis ne tiek mechaninė vadinamųjų struktūrinių veiksnių išvestinė, kiek istorinės vaizduotės išvaduotos valios pastangos brėžti pasauliui strateginį kursą. Todėl H. Kissingeris „Pasaulio tvarkoje“ sveikina JAV ir Kinijos mėginimus deklaruoti partnerystę, nors negaili ir ironijos, esą vien tik deklaracijomis partnerystė nėra įgyvendinama.

Buvęs JAV valstybės sekretorius aptaria ir kitus pasaulio tvarkos kūrimą sunkinančius procesus. Vienas jų – tarptautinių ekonominių ir politinių institutų nesuderinamumas. Ekonominei sistemai virtus globalia, politinė struktūra išlieka nacionalinė. Politinės struktūros pagrindu tebelieka atskira valstybė. Ekonominė globalizacija ignoruoja valstybines sienas. Tuo tarpu nacionalinė užsienio politika jas įtvirtina. XX-XXI a. sandūroje ekonominio augimo laikotarpius keitė finansinės krizės (nuo XX a. devintojo dešimtmečio Lotynų Amerikoje iki XX a. pirmojo dešimtmečio JAV ir Europoje). Tie, kurie pasinaudojo tokiais ekonominės sistemos bangavimais ir laimėjo, skelbia apie visos tarptautinės sistemos efektyvumą. Pralaimėję, suprantama, reiškia jai pretenzijas. H. Kissingerio nuomone, tarptautinė tvarka susidūrė su paradoksu – jos sėkmė priklauso nuo globalizacijos sėkmės, tačiau globalizacija iššaukia politinę reakciją, prieštaraujančią globalizacijos siekiui. 

Pagaliau šiuolaikinė tarptautinė sistema stokoja efektyvaus tarptautinės sąveikos politinio mechanizmo, leidžiančio pasaulinėms galioms ne tik aptarti svarbiausias problemas, bet ir priimti bendrus tų problemų sprendinius. Nors didžiosios galios dalyvauja įvairiose tarptautiniuose dariniuose (G-7, G-20 ir pan.), tačiau juos veikiau būtų galima vadinti ne tvarkiniais (formatais), o diskusijų klubais.

Trumpiau tariant, reziumuoja H. Kissingeris, tarptautinė sistema puolama iš visų pusių. JAV ir Europa reikalauja, kad visos valstybės siektų Vakarų liberalių vertybių įgyvendinimo. Tačiau Europos galia, pažeista dviejų pasaulinių karų, užsidarė triušių narve, pavadintame Europos integracija. Amerika, išliko supervalstybe, kuri pajėgi užkirsti kelią geopolitinei saviveiklai. Tačiau JAV sunkiai leidžiasi sugundomos galios, priverčiančios paklusti ir balansuoti, vaidmeniui. Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose stiprėja egocentriškumas. Pirmoji stebi kylančias galias, visų pirma, Kiniją, kuri iš esmės neturi tradicijų mąstyti vestfališkomis galios sąvokomis ir gali susigundyti tarptautinės sistemos revizijai. O Artimuosiuose Rytuose siautėja islamistai, nesikratantys prievartos ir masinių žudynių kaip priemonių sukurti kalifatą pagal Korano taisykles.

Dažnai H. Kissingeris apibūdinamas kaip užkietėjęs realistas, esą užsienio politika – tai tik galia ir interesai, o vertybės ir moralė – silpnapročiams. Toks apibūdinimas yra klaidingas. Buvęs JAV valstybės sekretorius nėra beatodairiškas realpolitik garbintojas. Dar „Diplomatijoje“ jis ypač akcentavo teisėtumo ir vertybių vaidmenį, perspėdamas, kad europinė diplomatijos tradicija gundė jos vykdytojus ekspansijai ir išsiplėtimui. Juk pagaliau valstybėms, siekiančioms saugumo galios didinimo sąskaita, nesudėtinga tai įgyvendinti. Būtent ši pavojinga tendencija atvedė į pasaulinius karus. H. Kissinger nuomone, vienintele priemone, stabdančią jos sklaidą, tarnautų „susitarimas dėl bendrų vertybių“.

Galios pusiausvyra slopina sugebėjimą suardyti tarptautinę tvarką; susitarimas dėl bendrai išpažįstamų vertybių slopina troškimą suardyti tarptautinę tvarką. Tačiau šios vertybės neturi būti painiojamos su vidaus politikoje vartojama moralės sąvoka. Dėl minėtų vertybių tarptautinės bendrijos nariai veikiau pripažįsta, kad egzistuoja bendros taisyklės ir apribojimai. Taika ir teisingumas – trokštamos išdavos. Tačiau taika ir teisingumas geriausiu atveju egzistuoja tik kaip išvestiniai arba paramos veiksniai. Todėl bandymai tiesiogiai taikytis į juos tarptautiniuose santykiuose virsta veikla visiškai priešinga linkme.

„Pasaulio tvarkoje“ šios nuostatos yra pakartojamos. Jeigu tarptautinė sistema remiasi galia, bet stokoja legitimumo, ji susinaikins. Jeigu tarptautinė sistema įrodinės moralės tiesas, bet stokos galios priversti jas vykdyti, ji suirs. Šiuolaikinė problema yra tai, kad visų pagrindinių tarptautinės bendrijos narių požiūriu santykis tarp galios ir legitimumo yra sutrikęs. Vakarai negali įtvirtinti vadinamosios liberaliosios tvarkos. Kinija gali neįgyti to, ką Pekinas mano jai turėtų užtikrinti auganti šalies gerovė ir galia. Rusai į Vakarų normas žiūri kaip į Trojos arklį, tiesiantį kelią Vakarų ekspansijai Rusijos sąskaita. Islamistai apskritai atmeta dabartinės sekuliarios tvarkos idėją.

Klausimas būtų, kokia išeitis? H. Kissingeris ragina parengti tokią pasaulio tvarkos koncepciją, kuri peržengtų atskiro regiono ir šalies siekius bei idealus. Teoriniu jos atsparos tašku gali tapti naujo balanso tarp galios ir legitimumo paieškos, o praktiniu – Vestfalijos galios pusiausvyros modelio, modifikuoto atsižvelgiant į šiuolaikines realijas, taikymas. Jo nuomone, tarptautinė sistema turėtų remtis atskirų regionų balansavimo mechanizmu, atsirasiančiu sukuriant individualias tvarkas (regionines pusiausvyras) atskiruose pasaulio regionuose ir jas tarpusavyje susiejant į globalinę.

Eventualios tarpusavio priklausomybės tikslai ne būtinai turi būti dermėje. Pavyzdžiui, radikalių ir ekstremistinių judėjimų pergalės gali sukurti tvarką viename regione, tačiau likusiuose išprovokuoti chaosą. Karinių pajėgų pagalba užsitikrinamas vienos šalies dominavimas regione, net jeigu tai ir sukelia tvarkos regimybę, gali tapti pasaulinės krizės priežastimi. Tačiau aukščiau minėta logika remiantis sukurtas galios pusiausvyros mechanizmas užtikrintų procesų valdomumą.

Nėra aišku, ar šiuolaikiniame pasaulyje teoriškai ir praktiškai galima tokia koncepcija. H. Kissingeris „Pasaulio tvarkoje“, kaip ir „Diplomatijoje“, pabrėžia suprantąs, kad galios pusiausvyra neišsemia tarptautinių santykių. Kita vertus, istorijos yra atskleista, kad šis principas yra galingas instrumentas rankose tų, kurie suvokia ekvilibriumo naudą tarptautinės sistemos stabilumui bei nuosaikumui ir tvarkos idėją sieja su tarptautinių procesų prognostika ir kontrole. Žinoma, tokio instrumento taikymas savaime reikalauja galios ir valios.

H. Kissingeris neabejoja, kad JAV nestokoja galios ir noro išlikti atsakinga ir įtakinga veikėja XXI a. pasaulio raidoje. Abejonių jam kelia Amerikos apsisprendimas, kaip su ta galia konkrečiai derėtų elgtis? „Pasaulio tvarkos“ autoriaus nuomone, JAV turi sau atsakyti į keletą klausimų: ką amerikiečiai nori pasiekti, kai nesulaukia daugiašalės pagalbos?; ko amerikiečiai siekia neleisti, kuomet veikia vienašališkai?; ką amerikiečiai nori pasiekti arba neleisti tais atvejais, kad juos paremia kiti aljanso nariai ar sąjungininkai?; kur amerikiečiams nereikia įsivelti, net jeigu sąjungininkai ar aljanso nariai juos palaiko?; kokia vertybių, kurias amerikiečiai siekia įtvirtinti, prigimtis?; kiek šis vertybių įtvirtinimo procesas priklauso nuo aplinkybių?

Klausimus H. Kissingeris siūlo svarstyti ideologiniame ir geopolitiniame lygmenyse. Jo nuomone, universalių pasaulėtvarkos principų aukštinimas turi būti derinamas su istorinių kitų regionų, kultūrų ir jų požiūrių į savo saugumą realijų supratimu. Prisimenant „Diplomatijoje“ skambėjusius panašius siūlymus, galime teigti ir taip: „Pasaulio tvarkos“ autorius tebėra įsitikinęs, kad amerikiečiai, nepaisant po Šaltojo karo išsakytų perspėjimų apie klaidą interpretuoti pasaulį daugiau moralistiškai nei geopolitiškai ir tos klaidos pasekmes, nėra pasiruošę XXI a. iššūkiams. H. Kissingeris išlieka ištikimu geopolitinėms priemonėms, kviesdamas amerikiečius netobulą pasaulį taisyti šių priemonių pagalba. Tai – prarastos istorijos ilgesiu paremtas realistinis požiūris į tarptautinius santykius.