Peržvelgęs didžiųjų naujienų portalų nuomonių skiltis ir politinių partijų pranešimus, radau tiek kvietimų kaip nors pasimokyti iš graikų nelaimės, baksnojimų pirštais į savus syriziško populizmo daigus ir pamokymų gyventi neišlaidaujant daugiau negu uždirbame, kad iškart parūpo pasidomėti, kam čia ant galvos graikiška kepurė dega.
Pradėsiu nuo tų, kurie garsiausiai šaukia, kad nereikia duoti graikams mūsų pinigų – Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų, penktadienį pareiškusių, jog „nėra pagrindo tikėti naujausiu Aleksio Tsipro vadovaujamos populistinės vyriausybės pateiktu reformų plano sėkmingu įgyvendinimu“. Ir išvis geriau būtų taip pamokyti „Syrizos“ pažadais patikėjusius graikus, kad daugiau niekam Europoje nekiltų pagunda balsuoti už kraštutinius ar kokius nors kitokius kairiuosius.
„Šiuo metu Vyriausybė tarptautinėse finansų rinkose gali pasiskolinti lėšų už itin žemas palūkanas, tad, pasinaudojus esama situacija, visos kompensacijos galėtų būti išmokamos iš skolintų lėšų, nedidinant valstybės biudžeto asignavimų,“ – kaip tikri graikai siūlė Andrius Kubilius kartu su Rimantu Jonu Dagiu.
Jų oponentai iš valdančiosios koalicijos šiandien nenori būti kaip nors siejami su graikišku populizmu, bet nesunku būtų prirankioti citatų iš jų pasisakymų per 2012 m. Seimo rinkimų kampaniją ir prieš ją, ne kažin kiek besiskiriančių nuo Aleksio Tsipro retorikos. Dar neseniai buvęs socialdemokratų premjero patarėju kairysis filosofas Andrius Bielskis jau šiais metais „Syriza“ vadino vienintele kairiąja jėga Europoje, „...nebijančia mesti iššūkį neoliberaliam konsensusui, kurį priėmė ir Europos socialistinės ir (ar) socialdemokratinės jėgos. Kaip tik dėl to linkiu jai sėkmės.“
„Man susidarė įspūdis, kad jis, jei kalbant lietuviškai, tarsi ieško kvailelių,“ – kalbėjo apie Graikijos premjero pasisakymą Europos Parlamente Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, bet jau po poros dienų, tarsi koks graikų anarchistas, su bendrapartiečiais išėjo piketuoti prie vieno komercinio banko, jų nuomone, imančio iš klientų pernelyg didelius mokesčius už savo paslaugas.
Smerkdami graikų populizmą mūsų politikai tiek iš kairės, tiek iš dešinės patys nevengia veidmainiškai vilioti rinkėjų labai panašiais į „Syrizos“ pažadais. Tik tų pažadų pas mus niekas nė neketina tesėti. Todėl galiu sakyti, kad A. Tsipras gerokai už juos sąžiningesnis.
Nes Europos Sąjungos valdymo mechanizmas nebuvo kuriamas griežtiems sprendimams priimti. Veikiau atvirkščiai, jame sąmoningai iš anksto įdėti saugikliai, kad bet koks radikalizmas ištirptų begalinėse derinimo procedūrose. Šiandieninė Europa negalėtų paskelbti kam nors karo, nes tokio sprendimo priėmimas užtruktų dešimtmetį.
Todėl, kai reikia skubių sprendimų ar bent aiškios nuomonės, pasaulis žiūri į Vokietijos kanclerę ir Prancūzijos prezidentą, bet ne į Europos Komisijos ir Europos Parlamento vadovus. Netgi Didžiosios Britanijos premjeras tik stebi iš šalies, kas vyksta kontinente, o Baltijos šalys ir Lenkija geriausiu atveju gali reikšti ekspertinę nuomonę apie Europos santykius su Ukraina bei Rusija.
Būdami Europos Sąjungos senbuviais, graikai geriau už mus perprato jos veikimo principus ir ciniškai jais naudojasi, tarsi prasigėręs vaikystės draugas, kuriam paskolinate 5 eurus ne todėl, kad patikėjote, jog jis juos po savaitės grąžins, o todėl, kad greičiau nueitų savais keliais, ir kuo mažiau praeivių pamatytų jus šnekučiuojantis.
