R. Trimakas. Islamas niekuo dėtas?

Šokas yra mūsų gyvenimo dalis. Kaip mes norėtume ir stengiamės, šoko kartais nepavyksta išvengti. Svarbiausia yra, kaip reaguojama į šoką ir kokios išvados padaromos.

2016-ųjų birželio 12 naktį JAV Floridos valstijos Orlando mieste nieko naujo neįvyko. Omaras Miras Seddique'as Mateenas viešai deklaravo savo ištikimybę Islamo valstybei ir iššaudė beginklius žmones. Nekliudomai buvo pakartotas rutininis masinių žudynių aktas, surengtas, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio „taikos religijos“ atstovo. JAV „liberalusis“ ir „progresyvusis“ (paprasčiau tariant – kairuoliškas) isteblišmentas, taip tvirtai įsikibęs nusitvertos valdžios, kad sugniaužtų kumščių nebeatpalaiduos net pagrabinei žvakei, eilinį kartą „sukrėstas“, „priblokštas“ ir „gedintis“. Griežtai standartizuota ir politiškai korektiška reakcija buvo nesunkiai nuspėjama ir pakartota išvengiant menkiausio nukrypimo nuo leftistinio utopizmo dogmų.

Nobelio taikos premijos laureatas ir paskutinę kadenciją bebaigęs JAV prezidentas pabrėžė, jog žudynės buvo „teroro ir neapykantos aktas“. Darydamas oficialų pranešimą, jis nusikaltėlio motyvus apibūdino taip: „Akivaizdu, kad tai buvo asmuo, persunktas neapykantos“. Pirmasis JAV asmuo dėmesį nukreipė į ginklų kontrolės sugriežtinimą, ignoruodamas ir nutylėdamas tikruosius masinės žmogžudystės motyvus, nors Omaras Miras Seddique'as Mateenas likus maždaug 20 minučių iki išpuolio pats paskambino numeriu 911 ir prisiekė ištikimybę Islamo valstybei, taip pat telefonu paminėjo Bostono maratono sprogdinimą.

Pasak Husseino Baracko Obamos, tokia ištikimybės deklaracija Islamo valstybei nereiškia, jog užpuolikas buvo kokio nors platesnio sąmokslo, vadovaujamo teroristų, dalyvis. Taip pat jis garantavo, jog vienintelis aiškus dalykas, dėl kurio galime būti tikri, jog tai gimtuose namuose išugdytas ekstremizmas, keliantis susirūpinimą jau labai ilgą laiką (As far as we can tell right now, this is certainly an example of the kind of homegrown extremism that all of us have been so concerned about for a very long time).

Šis prisipažinimas yra vertas dėmesio.

Dėsninga, jog tęsiama ankstesnė demokratų partinė linija: dar 2012 metais Baltieji rūmai oficialiai pasmerkė „Charlie Hebdo“ satyrines karikatūras islamo tematika ir pavadino jas „įžeidžiančiomis“ ir „kurstančiomis“(tame pačiame žurnale krikščionių, budistų ar judėjų religinius jausmus užgaunančios karikatūros, reikia suprasti, yra žodžio laisvės išraiška). JAV prezidentas masiškai paleido islamistinius teroristus, planavusius ar vykdžiusius išpuolius (...).

Ramūnas Trimakas

Susirūpinimo „labai ilgą laiką“ byla nusipelno atskiro tyrimo. Dabartinis JAV prezidentas šiuo reikalu nenuilstamai plušo nuo pat savo pirmosios kadencijos pradžios. Kaip antai, asmeniškai pasirūpindamas uždrausti atitinkamus žodžius: sąvoka „džichadistai“ nurodyta kaip nepageidautinas vartoti; tokie žodžiai kaip „šarija“, „islamiškasis radikalizmas“, „islamizmas“ ir t. t. įvardinti kaip galimai įžeidžiantys musulmonus; obamidų administracijos pastangomis mokymų medžiagoje, skirtoje JAV kariuomenei, specialiosioms tarnyboms bei teisėtvarkos institucijoms ištrintos bet kokios užuominos apie islamą ar musulmonus.

Anokia čia paslaptis, kad JAV kairieji, kaip ir kiti jų ideologiniai bendražygiai Žemės planetoje, lieka ištikimi orveliškai klasikai: „Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga.“ Todėl oficiozinei žiniasklaidai tas faktas, kad po išpuolio Orlande JAV prezidentas ir toliau vengia ištarti reikalo esmę apibūdinančius žodžius „radikalus“ ar „islamiškasis terorizmas“, nieko nereiškia – didesnį susirūpinimą JAV „progresyviems veikėjams“ kelia respublikonų partija.

Dėsninga, jog tęsiama ankstesnė demokratų partinė linija: dar 2012 metais Baltieji rūmai oficialiai pasmerkė „Charlie Hebdo“ satyrines karikatūras islamo tematika ir pavadino jas „įžeidžiančiomis“ ir „kurstančiomis“ (tame pačiame žurnale krikščionių, budistų ar judėjų religinius jausmus užgaunančios karikatūros, reikia suprasti, yra žodžio laisvės išraiška). JAV prezidentas masiškai paleido islamistinius teroristus, planavusius ar vykdžiusius išpuolius: pavyzdžiui, 2014 metais į laisvę išleistas Talibano narys Mahammedas Zahiras, gaminęs savadarbį branduolinį užtaisą ir įkliuvęs su visais įkalčiais (t. y. rusiška kirilica pažymėta talpa, kurioje būta urano izotopo U-235). Neklauskite, kuo šiuo metu užsiima vintažinių branduolinių užtaisų konstruktorius, nes tai „islamofobiška“.

FTB taip pat kuo puikiausiai žinojo apie O. Mateeno pažiūras ir veiklą. (...)Kadangi „progresyvi“ ir „liberali“ antiteroristinės kovos metodika liepia vadovautis visų pirma politinio korektiškumo kanonais, ypač vengiant „netinkamų“ žodžių ir juo labiau bijant „įžeisti“ vienos konkrečios religijos atstovus (visiems kitiems, nepriklausantiems šiai religijai, tai negalioja), rezultatų sulaukti netrukome.

Ramūnas Trimakas

Galima tęsti ir tęsti. Klausimas – kaip tai siejasi su masinėmis žudynėmis Orlande?
Tiesiogiai, kadangi turime reikalą, kaip pats prisipažino Nobelio taikos premijos laureatas, su „namie išsiaugintu ektremizmu“ (homegrown extremism).

Fort Pirso islamo centras (Fort Pierce Islamic Center), kuriame reguliariai lankėsi O. Mateenas, užpuolęs naktinį klubą Orlando mieste, buvo gerai žinomas bei stebimas FTB, o taip pat Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo departamento. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2011 metų dėl šio centro ryšių su islamiškuoju judėjimu Tablighi Jamaal, savo ruožtu susijusiu su keletu teroristinių organizacijų. Jau pasirodė liudijimai, kad, spaudžiant Jungtinių Valtijų valstybės departamentui, kuriam anuo metu vadovavo šiandieninė kandidatė į JAV prezidentus Hillary Rodham Clinton, tyrimas buvo nutrauktas. Remiantis kokiais argumentais? Bijota įžeisti musulmonus.

Buvęs policijos pareigūnas Danielis Gilroy'us, drauge su O. Mateenu dirbęs privačioje saugos įmonėje G4S, patvirtino, kad O. Mateenas dažnai laidęs homofobinius ir rasistinius komentarus. Jungtinėse Amerikos Valstijose labai jautriai ir itin griežtai reaguojama į tokius atvejus. Be abejo, D. Gilroy'us kelis kartus pranešė apie tai G4S darbdaviams. Darbovietėje niekaip nebuvo sureaguota ir nieko nepadaryta, kadangi O. Mateenas „buvo musulmonas“.

FTB taip pat kuo puikiausiai žinojo apie O. Mateeno pažiūras ir veiklą. Intensyvus tyrimas pradėtas dar 2013 metais, kuomet pats O. Mateenas atvirai skelbėsi susijęs su „Al Qaeda” ir „Hezbollah“. Kokie tyrimo rezultatai? Tyrimas, trukęs 10 mėnesių, buvo nutrauktas, remiantis įtariamojo pareiškimu FTB tyrėjams, esą bendradarbių provokuojamas dėl to, kad jis musulmonas. O. Mateenas, kaip privačios saugos įmonės darbuotojas, perėjęs atitinkamą kovinį parengimą ir turintis leidimus, oficialiai įsigijo ginkluotę, kuri, remiantis galiojančia Floridos valstijoje tvarka, paprastai eiliniams civiliams neparduodama.

Akivaizdūs faktai, kad abu teroristai kilę iš Pakistano, kad Tashfeen Malik neturėjo JAV pilietybės ir didesnę gyvenimo dalį praleido Saudo Arabijoje, kad sutuoktiniai reguliariai lankėsi Saudo Arabijoje ir atvirai demonstravo savo priešiškumą Jungtinėms Amrikos Valstijoms ir t. t., neturėjo jokios reikšmės politinio korektiškumo adeptams.

Ramūnas Trimakas

Kadangi „progresyvi“ ir „liberali“ antiteroristinės kovos metodika liepia vadovautis visų pirma politinio korektiškumo kanonais, ypač vengiant „netinkamų“ žodžių ir juo labiau bijant „įžeisti“ vienos konkrečios religijos atstovus (visiems kitiems, nepriklausantiems šiai religijai, tai negalioja), rezultatų sulaukti netrukome.

Analogiškos žudynės buvo surengtos daug kartų. Pavyzdžiui, Syedas Riwzanas Farookas ir jo žmona Tashfeen Malik 2015 metų gruodžio 2 dieną užpuolė San Bernardino visuomenės sveikatos centrą Kalifornijoje, nušovė 14 ir sunkiai sužeidė 22 žmones; policijai pavyko nukenksminti paliktus savadarbius užtaisus – taip pavyko išvengti daugiau aukų. Demokratų valdomoje Kalifornijos valstijoje ginklų kontrolė itin griežta, todėl net nebandykite prasižioti jautria ir politiškai nekorektiška tema, bet vis dėlto kaip džichadistų porelė sugebėjo sukaupti šaunamųjų ginklų, amunicijos ir namuose pasigamintų bombų arsenalą.

Valdančiojo kairiojo politinio ir informacinio JAV aktyvo reakcija buvo visiškai tokia pati žodis žodin, kaip ir visais kitais atvejais, pradedant leftistinės naujakalbės „savo šalies gamybos smurtiniais ekstremistais“ (homegrown violent extremists) formuluotėmis. O akivaizdūs faktai, kad abu teroristai kilę iš Pakistano, kad Tashfeen Malik neturėjo JAV pilietybės ir didesnę gyvenimo dalį praleido Saudo Arabijoje, kad sutuoktiniai reguliariai lankėsi Saudo Arabijoje ir atvirai demonstravo savo priešiškumą Jungtinėms Amrikos Valstijoms ir t. t., neturėjo jokios reikšmės politinio korektiškumo adeptams. Pastaruosius kur kas labiau gąsdino respublikonų kandidatų „islamofobiniai“ pareiškimai, rūpėjo „apsaugoti musulmonų bendruomenę“ ir buldozeriniais metodais prastumti dar labiau sugriežtintą ginklų kontrolės Kalifornijos valstijoje tvarką, kuri iš esmės reiškia ginklų, skirtų savigynai, konfiskavimą.

Jau kitądieną po žudynių San Bernardine JAV generalinė prokurė Loretta Lynch, pasisakydama musulmonų advokatų iškilmingų pietų metu, pabrėžė, kad asmeniškai jos „didžiausia baimė“ yra prieš musulmonus nukreipti išpuoliai, pakurstyti antimusulmoniškų jausmų. Pažadėjusi „imtis agresyvių veiksmų“ prieš tuos, kurie naudoja antimusulmonišką retoriką (nepatikslindama, kas būtent turima omeny), žudynes San Bernardine JAV generalinė prokurė Loretta Lynch pavadino „puikia proga permainoms“.

Klausimas, vis dėlto kur tie mitiniai JAV „ekstremistai“, kurie isteriškai klykdami „Garbė Jėzui Kristui“ islamo centre iššaudo minią žmonių arba šaukdami „Vardan visagalio Budos“ pjausto gerkles miesto centre vidury baltos dienos vien įtarus žmogų esant musulmonu, arba dzinguliuodami savo muzikiniais instrumentais ir dainuodami „Hare Rama, [...] Hare Krišna“ masiškai prievartauja hidžabus dėvinčias moteris, arba šlovindami Jahvę susiprogdina nepatikusio tikėjimo asmenų perpildytoje kebabinėje, arba... Beje, nepatogius klausimus apie tikrovę, o ne apie Vakarų kairiųjų norimą matyti utopiją, užduodantieji kaip mat apšaukiami „dešiniaisiais radikalais“, sodinami į teisiamųjų suolą arba nužudomi „taikos religijos“ atstovų, mat šie pasijuto įžeisti kaip musulmonai. Tačiau apie tai – atskiras tekstas, skirtas Montesumos vardo premijai, kurios nusipelno Vakarų valdantieji kairieji taip vadinami „elitai“.

Tuo tarpu Vakarų žiniasklaida suskubo pranešti: „Mečetės, kurią lankė žudynes Orlando naktiniame gėjų klube surengęs vyras, imamas sekmadienį sakė, kad įtariamasis niekada nesuteikė preteksto įtarti, kad galėtų griebtis tokio smurto.“ Tokia nuostaba nei kiek nestebina – ko atvykę „islamo mokslininkai“ moko tokiuose islamo centruose yra vieša paslaptis. Apsiribosime tik vienu pavyzdžiu: tame pačiame Floridos valstijos Orlando mieste, kurio naktiniame klube birželio 12-ąją įvykdytos masinės žudynės, šeichas Farrokhas Sekaleshfaras rišliai bei aiškiai išdėstė homoseksualumo klausimo sprendimo būdą: „Mirtis yra bausmė. Mes [tai] žinome. Nėra [jokio reikalo] dėl to drovėtis. Mirtis yra bausmė“. Vietinė televizija ištransliavo pasisakymą. Ar tenykščiai žmogaus teisių, lygių galimybių bei LGBT aktyvistai, drausmingomis kohortomis kiekvieną paros valandą nenuilstamai kovojantys prieš „baltuosius heteroseksualius krikščionių ekstremistus“, visa rūstybe užgriuvo ką tik pacituotą pamokslautoją? Kokia buvo atsakomoji reakcija? Tyla ir akivaizdžių įrodymų ignoravimas.

Ar toks išpuolis yra pirmas atvejis JAV? Tikrai ne pirmas ir juo labiau ne paskutinis. Antai kitoje JAV pusėje, Ramiojo vandenyno pakrantės didmiestyje Sietle, švenčiant naujuosius 2014-uosius metus, buvo padegtas „Capitol Hill“ klubas. Tuo metu klube buvo apie 750 lankytojų; aukų pavyko išvengti. Padegėjas – imigrantas iš Libijos Musabas Musmaris – mėgino sprukti į Turkiją, bet buvo sugautas. Policijai jis buvo gerai žinomas personažas, ne vieną sykį patekęs į teisėsaugos akiratį. Teisme apkaltintas homofobija bei „netalorancija [grįsta] neapykanta“, kurios esą ir pastūmėjo sukelti gaisrą, tačiau nei žodžiu neužsiminta apie islamistinius motyvus.

Tuo tarpu kitas analogiškų vertybių išpažinėjas Ali Muhammadas Brownas tame pačiame Sietle taip pačiais 2014 metais veikė kur kas efetyviau: birželio 1 dieną jis nušovė du vyrus išėjusius iš homoseksualų pamėgto naktinio klubo. Įvykdęs egzekuciją, Ali Muhammadas Brownas toliau tęsė džichadą: birželio 25 dieną nušovė namo grįžtantį devyniolikmetį Ričmondo universiteto studentą ir kartu su bendrininkais nuvarė jaunuolio automobilį. Kas paskatino padaryti šį nusikaltimą – gal studentas buvo įtartas esąs homoseksualiu? Pasirodo, ne. Kaip paaiškino pats žudikas, priežastimi tapo tai, jog devyniolikmetis buvo baltaodis amerikietis, o tą dieną JAV pilietis Ali Muhammadas Brownas nusprendė pakovoti prieš jį netenkinančią gimtosios šalies užsienio politiką didesnės islamo šlovės labui. Savaime suprantama, žiniasklaida politiškai korektiškai išvengė tokių žodžių kaip „islamistai“ ar „musulmonų ekstremistai“, nurodydama kaltinimus žmogžudyste bei apiplėšimu, apie saitus su terorizmu tik užsiminta, nepatikslinant, koks būtent terorizmas turimas omeny. Ali Muhammadas Brownas buvo kuo puikiausiai teisėsaugai žinomas ilgus metus, kelis kartus sėdėjęs kalėjime ir savo kriminalinę veiklą grindęs islamistinės kovos motyvais.

Konkrečius pavyzdžius būtų galima vardinti ilgai. Grįžkime prie žudynių Orlande. Imamas Muhammadas Musri, Centrinės Floridos islamo bendruomenės vadovas bei Amerikos islamo organizacijos prezidentas perspėjo susilaikyti nuo bet kokių įvykių vertinimo: „Aš taip pat noriu perspėti žiniasklaidą dėl skubotų vertinimų. [...] Mes gedime. Mes liūdime. Mes sielvartaujame, dėl to išties ne laikas [...] skubėti pateikti vertinimus“. Ypatingą dėmesį imamas skyrė žiniasklaidai, nurodydamas, jog nereikia vaikytis sensacijų ir taip perkelti dėmesį nuo gedulo į kitus klausimus, galinčius suformuoti netinkamą viešą nuomonę. Orlando valdžia nepakvietė kitų religijų šventikų ar atstovų, pavyzdžiui, kurios nors krikščionių konfesijos ar judėjų, pabendrauti su žiniasklaidos atstovais.

Iš tiesų, imamas yra žiniasklaidos dėmesio vertas asmuo, iki šiol prišnekėjęs įdomių dalykų, pavyzdžiui, viešos paskaitos metu dėl rugsėjo 11-osios islamistų surengto teroristinio išpuolio jis apkaltino Jungtines Amerikos Valstijas. Tai tik fakto konstatavimas, anaiptol ne sensacijų vaikymasis ar skubotas vertinimų pateikimas.

Kalbos apie patirtą šoką jau atidėtos į šalį. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry‘is taip pat siekdamas neblaškyti auditorijos dėmesio ir susikoncentruodamas į reikalo esmę perspėjo, jog nevalia pirštu baksnoti į islamą dėl to, kas įvyko. Tuo tarpu kandidatė į JAV prezidentus H. Clinton, žudynių proga iš naujo aktualizuodama kairiąją darbotvarkę ir eilinį sykį nusitaikydama į antrąją JAV Konstitucijos pataisą, ištarė Zigmundo Froido dėmesio vertus žodžius: „Aš neketinu demonizuoti [...] ir paskelbti karo ištisai religijai.“

Nesivaikant sensacijų ir neatitraukiant dėmesio nuo reikalo esmės – Vakarų progresyviųjų lemingų žygis į susinaikinimą tęsiasi.

Ir vis dėlto, trumpai apie šoką – ne mažiau svarbus klausimas yra, kokio jis pobūdžio ir kas jį sukėlė. Jeigu negrabiai bandoma sulaužyti stuburą, jau pirmojoje fazėje išryškėja, pavyzdžiui, neurogeninis šokas. Tokiu atveju svarbiausia nustatyti, kokie sužalojimai padaryti, kokios pasekmės organizmui ir kuo skubiau suteikti būtinąją pagalbą, be abejo, neleidžiant užpuolikui pabaigti pradėto darbo. Tačiau jeigu užpultasis, užliūliuotas ne morfijaus, bet kalbų apie „toksišką fobiją“, ignoruodamas skausmo impulsus, sklindančius nuo traiškomų slankstelių, paslaugiai gulasi po užpuoliko kojomis, kuris nenuilstamai kartoja, jog žudo ir būtinai užbaigs pradėtą darbą – tokiu atveju neapsimoka kreiptis į psichiatrą. Taip pat neverta tuščiai gaišinti brangaus patologoanatomų laiko. Verčiau tiesiu taikymu į istorijos sąšlavyną. Žudikai parašys, jų įsitikinimu, vienintelę teisingą įvykių versiją. O savižudžiai nebeturės galimybės pasiguosti bent tuo, kad ligi paskutinės akimirkos liko ištikimi politinio korektiškumo kriterijams – mirtis taip pat nutraukia galimybę tęsti demagogiją.

Arba istoriją parašys tie, kurie neatsisakė sveiko proto, pasipriešino žmogžudžiams bei jų bendrininkams ir galų gale laimėjo.

Post Scriptum. Šių metų birželio 13-osios vakare į šiaurę nuo Paryžiaus Yvelines departamente dvidešimt penkerių metų islamistas Larrosi Abbala, šaukdamas Allahu akhbar, įsiveržęs į namus, peiliu mirtinai subadė aukštą policijos pareigūną Jeaną-Baptiste'ą Salvaingą ir jo žmoną. Atvykęs policijos šturmo būrys bandė derėtis, galiausiai buvo priverstas panaudoti ginklą ir nušovė žudiką. „Taikos religijos“ kultivuotojas buvo gerai žinomas teisėsaugai – jis verbavo rekrutus džichadui, nuteistas dėl terorizmo ir trejus metus praleido kalėjime.

Empatiškas ir politiškai korektiškas agentūrinis tinklas jau aktyvuotas: islamas, kaip ir visais buvusiais bei neišvengiamai būsiančiais atvejais „niekuo dėtas“, žinoma.